„Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimo ceremonija šiemet grįžta į Lietuvos nacionalinį dramos teatrą. Pasak Kultūros ministerijos specialistės Rasidos Žygienės, teatras parodė iniciatyvą, sutiko su ja ir dar parodė geranoriškumą.

Pagrindiniu postūmiu suburti Vilniaus teatro grupę režisierė įvardija tikėjimą jaunų teatro kūrėjų atvirumu, noru kurti šiuolaikinį teatrą. „Dabarties teatre matau nuovargį ir darbą, nebetikintį savo misija aktorių – tokį apsunkusį, pavargusį lietuvišką teatrą.”

Knyga „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais“ kelia svarbias problemas ir netiesiogiai nurodo dabartinių naujų scenos meno struktūrų, naujų teatrinių kalbų formavimosi priežastis.Kviečiame į knygos pristatymą ir diskusiją Menų spaustuvės Infotekoje.

Niekada neturėjau ir, tikiuosi, nebeturėsiu tokio komplekso, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai kitame spektaklyje negali į sceną išnešti padėklo. Baisiausia yra susirgti žvaigždžių liga.

Kristiano Smedso režisuotas „Nežinomas kareivis“ sukėlė tikrą sprogimą suomių teatre. Kritikams putojant dėl nepagarbaus režisieriaus elgesio su nacionaliniais herojais, teatro salė kas vakarą lūždavo nuo susidomėjusių žiūrovų.

Su Justino Marcinkevičiaus kūryba teatro mėgėjai pirmiausia susipažino 1961 metais, kai jo poemą „Kraujas ir pelenai“ Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatė Kazimiera Kymantaitė.

Maskvoje „pribaltas” sakė jautęsis puikiai. Kultūros, teatro aplinkoje, kur skamba Rimo Tumino, Mindaugo Karbauskio, Eimunto Nekrošiaus, Juozo Miltinio ir visos plejados lietuvių aktorių pavardės, tai lengva.

Antanina Mackevičiūtė buvo viena impozantiškiausių ir jausmingiausių Kauno dramos teatro aktorių. Jos vaidmenų sąraše – gražuolės, klastingos, stiprios ir aistringos moterys.

Žurnalas prasidėjo nuo baleto „Dezdemona“ premjeros, o netrukus sulauksime Giuseppe’s Verdi operos „Otelas“ pastatymo. Tad pirmieji penkeri metai prabėgo po Shakespeare’o ir Venecijos ženklais.