„Vilkolakio“ teatre jis pastatė net 83 spektaklius. Teatras išsiskyrė savo satyrine kryptimi, liaudies teatro formų gausa ir jų talentinga interpretacija.

Kodėl pasirinktas stoties peronas? Vieta, kur žmonės laukia atvykstančiųjų arba savo traukinių, kur žmonės išvažiuoja ir atvažiuoja, bene taikliausiai įkūnija finalinę išsiskyrimo dvasią…

Norvegijos žmonės šviesėja. Meno lankytojų, žiūrovų daugėja dešimteriopai. Didžiausios laimės šaltinis – naujasis Operos teatras. Nuo kultūros šviesėjantys žmonės ir pačios valstybės turtą kuria.

Valentinas Masalskis: „Mes beveik visiškai sunaikinome mažąjį verslininką, kad dar nesusivokta, jog kiekvienas žmogus, o ne masinis tiražas yra vertybė. Kultūra negali be verslo, o verslas – be kultūros”.

Aleksandras Rubinovas: „Nežinau, ar kitais metais “Monobaltijos” festivalis įvyks. Reikia sėsti ir viską su buhaltere suskaičiuoti, tada gal kiek ir paaiškės, nes vien pažadais festivalio surengti neįmanoma.“

Aktorė Adrija Čepaitė komentuos nebylias scenas ir visa kitą vaizdą scenoje natūraliai įsiterpdama pauzėse tarp dialogų. Gyvas spektaklio komentavimas ir pasakojimas leis neregiams žiūrovams geriau suvokti spektaklį.

Meninė aktorių branda ir meistriškumas vertinami šiais požiūriais: tikslus vaidmens linijos sukūrimas, vaidmens tikslai, siekiamybės, tekstas ir potekstė.

Prestižines Molière‘o ir Laurence‘o Olivier premijas pelniusi šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Géraldo Sibleyras pjesė „Vėjas tuopų viršūnėse“ Lietuvoje statoma pirmąkart.

Gegužė atiduota šokiui: po festivalio – Williamo Forsythe´o skaitmeniniai šokio projektai, festivalis vaikams „Dansema“, choreografinių miniatiūrų „Kūrybinis impulsas“.