1961 m. Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva buvo nuspręsta švęsti Tarptautinę teatro dieną. Kasmet ta proga parašomą žinią perskaito kitas teatro žmogus. Šįmet ši garbė suteikta Brettui Bailey.
„Gali jaustis „mandresnis“ pasakyti kažką iš aukšto, bet kai nueini ilgą kūrybinį kelią supranti, kad taip negalima: mes nuoširdžiai ir objektyviai vertinome viską. Aš sau suradau porą naujų stebuklingų ir gerų dalykų“, – sakė Viktoras Valašinas.
Niekada nepalaikydami imperinės Rusijos politikos, prezidento V.Putino veiksmų, manėme, kad turime kovoti, diskutuoti teatro kalba, juolab kad spektaklis aštriai byloja apie stalinizmo siaubą.
Primenu sau mūsų atsakomybę suvokti savo realią padėtį pasaulyje. Būtina suprasti, kokia yra mūsų pozicija, kuomet susiduriame su begaliniais valdžios piktnaudžiavimo atvejais pačioje visuomenės širdyje.
Violetos Palčinskaitės konkursas, Dainuojančio Shakespeare´o koncertų ciklas ir amžinas lietuviškas Čechovas – toks pavasarinis Jaunimo teatro vyšnių sodas.
Operos „truetruestory“ fabulą išprovokavo Jorge Luiso Borgeso frazė, kad „sugalvota moralė yra beprasmiškas dalykas“, o atspirtimi kūriniui tapo rašytojo novelė „Emma Zunz“ bei Valerie Solanas asmenybė.
Romano autorius atkakliai saugojo romaną nuo bet kokių bandymų ekranizuoti, inscenizuoti, net versti į kitas kalbas. Atsisakymus lydėdavo kategoriškas rašytojo argumentas: „taip nesunku nukrypti į banalumą“.
Jonas Vaitkus: „Jūs mums nepalikote jokios kitos išeities, gastrolės negali vykti ne dėl mūsų kaltės, o dėl to, kad Jūs pasirašėte politiškai angažuotą pareiškimą „Rusijos kultūros veikėjai palaiko Prezidento poziciją dėl Ukrainos ir Krymo“.
Čia analizuojamas performatyvių menų lūžis XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Kada teatras atrado žiūrovą ir kaip jis pasikeitė? Ar gali žiūrovas nekurti reikšmių, bet tapti veiksmo dalyviu?
