„Teatrinė nemiga“ – bendras „No theatre“ ir Maskvos teatrų organizacijos „Vot tebe“ vienos nakties nuotykis. „Vot tebe“ yra šio formato autoriai, jie ir supažindino V.Bareikį su netradicine teatro švente.
Daugelio žmonių akyse Izraelis yra „karo šalis“. Tačiau jei nuvažiuotumėte į Izraelį, jūs pamatytumėte, jog šalis trykšte trykšta energija, išgyvena pakilimą įvairiose srityse – žemdirbystės, mokslo, taip pat ir meno.
Shechteris teigia, jog spektaklį įkvėpė jaunuolių energija, jų mąstysena, elgsena, žaidimai ir muštynės. Konkretus „Uprising” idėjos šaltinis – riaušės, 2005 metais sukrėtusios Paryžiaus priemiesčius.
„Tai nugalintis pozityvas. Jai nereikia dešimties Dievo įsakymų, jai reikia tik meilės“, – apie Gražinos Balandytės kuriamą personažą pasakoja režisierius Algirdas Latėnas.
„Tai viena geriausių Puccini operų. Galėčiau ją palyginti nebent su „Turandot“. Meilės trikampis šioje operoje yra esminis, o muzika tokia stipri, kad jos kartais norisi net ne tokios emocingos“, – sako Vadimas Zaplečnyj.
Lietuvoje aplinkos teatro pavydžių galėtume surasti vos keletą, o užsienyje tai gana populiari teatro rūšis. Ne visose šalyse galima kurti vienodai, nes beveik viskas priklauso nuo vietos gamtos sąlygų, svarbūs yra metų laikai, oras kuriant konkretų spektaklį.
Galimybė dalyvauti viename spektaklyje su patyrusiais dainininkais ir atlikėjais bei ryškia kūrybine komanda jauniesiems solistams padės įgauti būtinos ne tik vokalinės, bet ir aktorinės patirties.
„Čiurlionis“ nebus biografinis baletas. „Labai norėjau, kad tai būtų kas nors iš ne vietinių choreografų – norėjau netikėto žvilgsnio, kitokio santykio į Čiurlionį, – sako Giedrius Kuprevičius.
Oskaras Koršunovas: „Niekada nestatyčiau „Paskutinės Krepo juostos“ jei ne aktorius Juozas Budraitis, kuris savo amžiumi, gyvenimo patirtimi, intelektu gali tapti tuo beketišku simboliu“.
