Aktoriaus ir žiūrovo ryšys virto kažkokiu ydingu, kai daugiau galios turintis aktorius kabinosi į žiūrovą, o kiti stebėjo to vieno sutrikimą, pažeidžiamumą, jo stojiškas pastangas tai nuslėpti.

Viskas, kas lieka po abejingo meno kūrinio, tėra abejingas žiūrovas. <...> Žinoma, kad teatras kuriamas ne kritikams. Bet kartais norisi pasitikrinti, ar teatras vis dar kuriamas žmonėms.

„Iš tikrųjų svarbiausia yra tai, ne kas vadovauja, o kaip elgiamasi su žmonėmis, kurie kasdien dirba teatre, skatina jo [veiklos] kokybę“, – įsitikinęs Damiano Michieletto.

Kad ir kaip dabar ministras kalbėtų apie pretendentų vizijas ir planus, ministerijai svarbu ne pati programa, o atsiskaitymas už ją ir finansų sudėliojimas į ekselio langelius.

Kiek menininkai domisi psichologija šiandien, kai psichologinis teatras dažnai laikomas nuobodaus ir pasenusio teatro sinonimu?

Gintaro Varno spektaklis „Juditos triumfas“, pasirodęs Kauno dramos scenoje po „Doriano“, patikina, kad ir mūsų režisierių kūryba kartais siekia estetiškai sustyguoto kūrinio lygmenį.

Pokalbis su režisierėmis Kamile Gudmonaite, Monika Klimaite ir Egle Švedkauskaite apie Lietuvoje vis dar gajų statusą „režisierė-moteris“ bei požiūrį į režisieres teatre ir visuomenėje.

„Geras kritikas yra profesionalus ir sąžiningas, nevizginantis uodegos, nenorintis visiems įtikti, nebijantis sulaukti nemalonių reakcijų. Sunku. Todėl ir neturime gerų kritikų gausos.“

Nevengiama ir nebijoma pristatyti įvairios seksualinės bei lytinės orientacijos veikėjų. Čia jie – viena iš daugybės identiteto dalių, o ne sureikšmintas ir viso žiūrovų dėmesio reikalaujantis tabu.