Iš Koršunovo niekas neatėmė ir neatims teisės režisuoti. O žiūrovui – dėl visa ko priminsiu, kad teatras yra sukurtas pirmiausia jam, visuomenei, o ne menininkams, – nusispjauti, kas vadovauja teatrui.

Didelį įspūdį knygoje „Mano Eldoradas“ man palieka portretai muzikų, dailininkų, teatralų, kuriuos ir man pačiai teko pažinoti, – tokių skirtingų, tokių sudėtingų, įnoringų, kartais nelengvai perprantamų.

Knyga „Augau teatre“ parašyta viską įvertinant per pačius subjektyviausius išgyvenimus, kurių pagrindą sudaro autorės Dovilės Zelčiūtės dvasiniai stebėjimai. Tam tikros aplinkybės lėmė ir šios knygos atvirumą.

Vilniaus ir Brno teatrų baleto triptikai atspindi visiškai skirtingus požiūrius į lytį ir jos interpretavimą. Lyties reprezentavimo strategijos rodo ne tik savitą choreografų požiūrį, bet ir spektaklius supantį kultūrinį lauką.

„Jis siekdavo maksimumo ir turėjo šunišką nuojautą“, „Jis viską išgyvendavo pats, jis išvaidindavo pats už kitus“ – taip apie šviesaus atminimo režisierių Eimuntą Nekrošių kalba jo spektaklių aktoriai ir kolegos.

Kaip ir prieš 5 metus kone toje pačioje vietoje spektaklis vėl sustabdytas ir vėl pradėtas, bet šį kartą – nesėkmingai. Po dviejų bandymų nusileido uždanga, dirigentas išbėgo už kulisų daryti tvarkos.

Spektakliui [„Miegantys“] tereikėjo padaryti visai nedaug, kad įtikintų savo beskoniškumu, didaktiškumu, seksizmu, išankstinėmis nuostatomis ateities atžvilgiu ir patetika. Gaila aktorių.

Trapūs ir drąsūs jauni žmonės. Patiriu tai per kūno kalbą. <...> Esu įsitikinęs, kad šis spektaklis [„Savoj krūvoj“] kuo greičiau turėtų atsidurti Rygoje, nes laukti negalima – jaunuoliai greitai taps [i]seniais[/i].

Festivalis pasiūlė ne vieną lokaciją, kurios ypatybės veikė kūrinius. Savitą dvasią artikuliuojanti erdvė su vienomis operomis tampriai sukibo, kitų statytojams kėlė nemenkų iššūkių.