Režisierės

Sigita Ivaškaitė 2023-02-04 „Teatro žurnalas“, Nr. 26
Režisierės: Kamilė Gudmonaitė, Monika Klimaitė, Eglė Švedkauskaitė. MF fotomontažas iš Agnės Papievytės, Arvydo Gudo ir Justinos Mykolaitytės nuotraukų
Režisierės: Kamilė Gudmonaitė, Monika Klimaitė, Eglė Švedkauskaitė. MF fotomontažas iš Agnės Papievytės, Arvydo Gudo ir Justinos Mykolaitytės nuotraukų

aA

Buvau paprašyta kalbinti moteris režisieres apie jų kartas Lietuvoje. Intuityviai žinojau, kad kalbėsim tikrai ne apie tai. Mat tam, kad būtų kartos ir jų skirtumai ar panašumai, reikia pirmiausia save joms priskirti, o dar pirmiau save priskirti „moterims režisierėms“. Ir kažkaip skirti nesinori, nes kol turime titulus „režisierius“ ir „moteris režisierė“, tol tęsiam biblinę istoriją ir visas ievas kildinam iš adomų šonkaulių. „Kas aš? Holograma? Vyro atplaiša?“ – tokius klausimus iš pykčio kažkada sau yra uždavusi viena iš pašnekovių. Ne viskas šiame pokalbyje taip dramatiška, bet tikriausiai taikliai artima visoms. Visoms moterims, kurių lytį vis būtina prirašyti prie profesijos, tarsi paaiškinimą, o gal lengvatą. Net tokioje lytimis aiškiai išskirstytoje lietuvių kalboje.

Kalbuosi su Kamile Gudmonaite, Monika Klimaite ir Egle Švedkauskaite, ir nors nepavyko susitikti visoms vienu metu, bet pokalbį atkartoti ta pačia trajektorija sunku nebuvo. Tad jei manote, kad yra konkreti „moterų režisierių“ karta su savomis bėdomis teatre, esate teisūs, tik pirmoji jų bėda ir yra ta, kad jos taip skirstomos.

—–

Monika Klimaitė: Sulaukusi pasiūlymo pakalbėti šia tema, supratau, kad tik porą pastarųjų metų pradėjau į save žvelgti kaip į „moterį režisierę“, anksčiau savęs nestatydavau į tokią poziciją. Iš esmės kūrėjas man yra belytis, ir skirstyti lytimis atrodo absurdiška. Tačiau bėgant laikui ir įgyjant patirties, perkratant atmintį, ateina supratimas, kad kai kurie sudėtingi ar ne itin malonūs momentai buvo susiję su tuo, jog esi „ne vyras“. Žinoma, čia galvoje turiu labiausiai charakterio savybes ir jų paskirstymą lytims. Būdama reikli, sulaukiu komentarų, kad esu despotė, o jei pasirodau „švelnesnė“, akivaizdžiai linkstu į kolektyvinės kūrybos formą, atsiranda noras mane globoti, lyg aš nežinočiau, ką darau. Tad kur tas viduriukas?

Išorėje, visuomenėje ne visada būdavo iškeliamos šios temos. Atrodo, kad visi turime lygias teises, esame tolerantiški, bet ilgainiui supranti, kad daug nelygybės užmaskuojama diplomatiškais komentarais. Atrodo taip nekalta, bet viduje jauti, jog tai nėra teisinga. Pradėti būtų galima pavyzdžiu apie honorarus. Tikriausiai ne man vienai yra tekę susidurti su tuo, jog turint tiek pat patirties ir einant tas pačias pareigas ta pati suma vyrui yra nekvestionuojama, o manęs gali paklausti „Ar tikrai ne per daug?“.

Eglė Švedkauskaitė: Ką tik pagalvojau, kad ir aš sąmoninga dėl tos „moters režisierės“ sąvokos tapau neseniai. Ir tą pajausti man padėjo darbas su visa plejada labiausiai vertinamų vyrų režisierių, paraleliai kuriant savąjį performansą „Žiūrėdama viena į kitą“. Taip natūraliai man kilo klausimai, kas yra ta Moteris kūrėja, o kas – tie teatro Tėvai (bent Lietuvoje). Ta proga šią vasarą perskaičiau Ramunės Marcinkevičiūtės knygą apie Dalią Tamulevičiūtę ir pagalvojau: „Pala, pala, stop. Aš juk nieko nežinau apie tas kelias moteris mūsų teatro istorijoje.“ Žinoma, esu apie jas skaičiusi ir girdėjusi, bet niekada jų neišskirdavau, jos buvo toje pačioje kategorijoje kaip vyrai, niekada nesitikėjau (atsižvelgdama į tuos laikus), kad jų kūryboje galėjo būti feminizmo… Atrodo, viską sumaldavau į vieną „ateinu iš tos pačios teatro mokyklos“, bendros tradicijos ir niekada savęs nekildinau, nesiejau su anksčiau kūrusiomis režisierėmis.

Yra ir du skirtingi dalykai apie tą „moters“ išskyrimą, kalbant apie tai, kaip reaguoja teatro vidus ir kaip – išorė. Sunku ką nors pasakyti apie žiūrovo vertinimą, nes dabar greit prakračiusi atmintyje nerandu pajutimo, kad mano spektaklį vertintų pagal lytį. Teatro bendruomenėje tai žymiai ryškiau, visi mėgsta (bent anksčiau mėgo) ant rankų pirštų paskaičiuoti, kiekgi tų „moterų režisierių“ pas mus yra. Štai prieš kelis metus atvykę užsieniečiai sakė: „Tai esi viena ryškiausių moterų režisierių Lietuvoje?“ Tuo metu buvau tik vieną darbą pristačiusi ir tikrai negalėjau prisiimti tokio „įvertinimo“, bet negalėjau nepritarti, kad moterų iš tiesų nebuvo daug. Šiandien jau sunku taip griežtai apibrėžti, nes gyvename laike, kur atsiranda vis daugiau ne tik feministinio, bet ir queer teatro. Jauni režisieriai, nepaisant lyties, eksperimentuoja tikrai daug, jaučiama pereinamojo etapo būsena ir net nebesinori skaičiuoti, kiek čia mūsų, vienokių ar kitokių, yra.

Kamilė Gudmonaitė: Man įdomu, kad tą „moterį“ suprantu tik tada, kai mane pakviečia į tokius interviu, bet kviečia dažnai. Kažkada mane tai net pykdė, atrodė, kad tik įvardinus susikuria tas išskirtinumas. Ši tema man buvo labai aktuali akademijoje, kai tik pradėjau studijas. Reikėjo įrodyti, kad galiu būti lygiavertė, ypač tada, kai „gera“ ir „bloga“ buvo tapatinama su „vyriška“ ir „moteriška“. Ne kartą esu pasakojusi, kaip gerai „sukaltas“ darbas buvo apibūdinamas epitetais „vyriškai“, o kai kolegos prastai pasirodydavo, sakydavo „nu taip, moteriškai“. Buvau vienintelė mergina kurse ir per egzaminą dėstytojas pasakė: „Turim kurse vieną vyrą“, suprask – mane. Ir vėliau man sakė „tavo tokia gera, vyriška, režisūra“, bet tai labai skiriasi nuo to, kaip į mano darbus žiūri dabar ir ypač – kaip žiūri jauni žmonės.

Tikiu, kad studijų metu apie daug ką nesusimąstai, toks amžius, tokia psichologinė būsena, kai dievini autoritetus ir seki paskui juos. Toks augimo etapas. Irgi nepastebėdavau, kad išsamiai mokaisi tik apie vyrus režisierius. Iš tiesų, iki šiol net nebuvau pagalvojusi, kiek nedaug dėstytojų moterų turėjome.

Eglė Švedkauskaitė: Studijų metu tikrai sau nekeldavau klausimo apie lytis, atrodė, kad tiesiogiai su lyginimu nesusidūrėm. Žinoma, daug kas priklauso nuo dėstymo. Mes daugiausia dirbome su Agniumi Jankevičiumi, o jis lytimis tikrai neskirsto. Ir merginų kurse buvo gal net daugiau ir jos buvo pastebimai darbštesnės.

Monika Klimaitė: Mūsų kurse taip pat buvo beveik vien merginos, gal dėl to nebuvo ko skirstyti ir sąmoningai apie tai nesvarstėm. Vis dėlto iš mokyklos išeini „be parengties“, būdama tiesiog „profesijos atstovu“, o realybėje imi jausti, kad darydama tiek pat vis lieki laipteliu žemiau. Matai, kaip tavo metų vyrai į priekį šauna žymiai greičiau. Tada pradedi sau kelti klausimą: o gal tai, kad esu moteris, visgi turi įtakos?

Eglė Švedkauskaitė: Jaučiu, jog tai yra ir atviras, ir lyg paslėptas klausimas: buvimas moterimi galios pozicijoje teatre. Pirmiausia su tuo susidūriau Rusų dramos teatre[*], kur, atėjusios su idėja, kaip mergaitės buvom išlydėtos „svajoti toliau“. Vėliau, dirbdama režisierių asistente, pastebėjau, kaip skirtingai elgiamasi su moterimi režisiere. Atrodo, kad jos pastatymas tuo metu teatre pagrindinis, bet visų dėmesys lyg nukrypsta kitur, nuolat žvelgiama su nepasitikėjimu. Anna Smolar iš esmės yra vienas tų žmonių, su kuriais padirbusi ėmiau save identifikuoti kaip moterį režisierę. Matydama ją, pradėjau reflektuoti ir matyti savo atspindžius, atpažinti situacijas: „Ir man taip būna“.

Atsiradus galios pozicijai, atsiranda sąlygos, kur reikia pasirinkti, ar esi globėjas, ar vadovas. Įdomu, kad dirbdama asistente, o tai, atrodo, labiau globėjiškas darbas, esu sulaukusi ir labai išmušusių komentarų: „Egle, tavo darbą galėtų dirbti tik vyras, čia taip sudėtinga ir sunku.“ O kas aš esu? Juk aš čia esu ir tą darau, tai kas aš esu? Vyro atplaiša? Iš tiesų užvirė kraujas.

Monika Klimaitė: Taip, kai susiduri su galia, tikrai pajauti skirtumą. Po pastarojo darbo sulaukiau aktoriaus komentaro: „Galėtum būti švelnesnė, globėjiškesnė, mums, aktoriams, juk reikia tų „zefyrų“…“ WOW, galvoji, taip, esu reikli, man priimtina disciplina, bet po įvairių, kartais net įžeidžiančių, pasakymų tikrai susimąstai, kas būtų, jei lygiai tais pačiais principais mano vietoje būtų dirbęs vyras.

Kamilė Gudmonaitė: Ilgai atrodydavo, kad iškildavę sunkumai, susiję su galios pozicija, būdavo dėl mano jaunumo, dėl to, kad neturiu patirties. Iš tiesų, daug priklauso nuo trupės, kolektyvo, nes esu turėjusi patirtį, kai aktoriai tikrai jautė išankstinį nepasitikėjimą dėl to, kad aš – moteris. Tikrai, net buvau pamiršusi… Galiu tik palyginti, kaip jaučiuosi kurdama Vokietijoje. Ten jaučiuosi empowered (angl. įgalinta). Aktoriai gali būti vyrai ir daug vyresni, bet pagarbos lygis yra visai kitas ir tai labai jaučiasi. Žinoma, Vokietijoje moterų režisierių žymiai daugiau, joms jau nieko nebereikia įrodinėti, jos stiprios ir įdomios. Pats galios klausimas tikrai įdomus, bet iš tiesų sakoma, kad pirmi dešimt metų profesijoje sunkūs, aš jau įveikiau aštuonerius, tad kiek galų gale reikia padaryti, kad nebebūtum daug žadantis ir jaunas, o ir apčiuopiamai įvertintas?

Monika Klimaitė: Galiu paantrinti dėl nepasitikėjimo. Tą stipriai patyriau su savo pirmaisiais darbais Kaune. Susidūriau su išankstiniu „jaunos mergaitės“ vertinimu, kai tikrai įsitikinę, kad nelabai žinai, ką darai, kad tave reikia pamokyti, paegzaminuoti. Ypač tai jaučiasi iš vyresniosios kartos. Taip – mes visi klystame, gal aš kažkur ir neturiu tiek patirties, kiek kiti, bet juk kūrybos procesas yra ne apie viršenybę, galią, mano tikslas nėra įrodyti, kad galiu ir moku daugiau už jus visus. Galime suklysti kartu ir iš to atrasti kažką netikėto, juk taip vyksta tyrinėjimai, aš ateinu į trupę su savo žinių krepšeliu ir man įdomu, ką galime nuveikti kartu. Įdomu ir tai, kad tokio požiūrio nemažai sulaukiu ne tik iš vyrų, bet ir moterų…

Eglė Švedkauskaitė: …internalizuotas patriarchatas, taip. Pavyzdžiui, aš nesu griežta, esu linkusi bendradarbiauti, duoti visiems daug iniciatyvos ir man visada įdomu, kur ir kaip čia reikia nubrėžti ribą. Kartu tai apsunkina procesą: jei užsidėsi šarvą, save įtvirtinsi tame mitiniame režisieriaus paveiksle, kad dirbtum darbą, kaip jį supranta kiti… Tai nebūsiu aš.

Monika Klimaitė: Taip, aplinka labai įpareigoja. Dažnai ribų brėžimas atsiranda dėl išorinio spaudimo. Pajunti nepasitikėjimą, kvestionavimą ir nesąmoningai galvoji, kaip parodyti galią, bet ne tam, kad taptum absoliučiu vadu, o tiesiog lygiaverte su kolektyvu. Kad į mane nežiūrėtų kaip į plevėsuojantį drugelį, nes aš turiu savo mintį, savo idėją ir savo mąstymą. Tada ir imi lyginti tą išorinę pozą su vyrais. Tai ir mūsų visuomenės bėda – esame auginami stereotipų, pagal kuriuos berniukai neverkia, nerodo emocijų, yra stiprūs. Mergaitės klauso kitų monologų: būk švelni, gera, nuolanki… Kai užaugame, iš moterų to ir reikalaujama. Tuomet ir pačiai atrodo, kad griežtesnis ribų brėžimas, nebuvimas tik nuolankiai jau yra kažkas neadekvataus. Kaip ir nesaugu vyrui būtų viešai parodyti emocijas. Visuomenės ydos keliauja visur ir to neišvengia nė viena profesija. Reikia atkreipti į tai dėmesį, tą suvokti.

Plimute (Anglijoje – aut. past.) man pirmą kartą atsivėrė seksizmas, nes su mumis studijavo švedės, kurios, stebėdamos darbą, kuriame vyras kelia moterį, iškėlė klausimą, o kodėl negali būti atvirkščiai? Anglijoje iš tiesų buvo labai akcentuojamas lyčių neskirstymas, kad ir elementariai galvojant apie tai, kad į sceną daiktą, rekvizitą gali atnešti ne tik vyras. Mane iš tiesų šokiravo suvokimas, kaip ryškiai lytimi apibrėžiame savo personažus ir aktorius, kokie gajūs yra stereotipai apie tai, ką gali ir ko negali vienas ar kitas daryti scenoje. Įdomu buvo stebėti ir atsiverti šiai temai, net formuluojant užduotis aktoriams spektaklyje.

Kamilė Gudmonaitė: Žinau, kad dažnai nepastebiu tos pilkosios zonos, kur kažkas vyksta ne dėl objektyvių priežasčių, o dėl lyčių nelygybės. Pamenu situaciją, kai buvau sukūrusi tris ar keturis spektaklius, o mano bendraamžis kolega vyras – vieną. Dirbome tame pačiame teatre ir sužinojau mūsų abiejų honorarus. Tai mane tikrai nustebino. Blogąja prasme. Prisimenu ir kitus dalykus, kai ateini į dekoracijų, gamybos departamentus, ten visada į tave kreipsis „mergaite“. Esu girdėjusi, jog niekada nebuvau nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, nes esu moteris. Kiek tame tiesos – nežinau, bet visus apdovanojimus gavau ne Lietuvoje.

Vakaruose viskas jau apsivertė. Pavyzdžiui, komisiją, kurioje buvau, sudaro pusė vyrų ir pusė moterų. Net nerviniesi, kai tikrai tave patirtimi lenkiantis vyras sako, kad komisijos sprendimą būtinai turi pristatyti moteris, nes taip turi būti. Net nebesmagu. Arba programos, tikslingai ieškančios jaunų moterų režisierių, tave, atrodo, priims tik dėl lyties, o ne kūrybos. Ir aš suprantu, kad turime nusverti įsisenėjusius požiūrius, suteikti daugiau erdvės, iškelti į pirmą planą moterį tam, kad vėliau tai būtų savaime suprantama, taptų nekvestionuojama lygybe, bet kartais imi erzintis. Tikrai suprantu ir girdžiu, ką kalbu, tai atrodo absurdas, už ką stoju, bet šiame etape tiesiog taip jaučiuosi ir tuo paradoksu dalinuosi. Nebenoriu, kad būtų klijuojamas žodis „moteris“. Viskas atrodo kaip praeitas etapas, lyg išaugau, supratau, kad jei pati jausiuosi nepatogiai, tai taip ir bus, taip ir žiūrės. Žinoma, mūsų visų istorijos skirtingos, kas kada tai perėjo ir kur pateko.

Studijų akademijoje pabaigoje tai man buvo labai svarbu. Galvojau, kaip čia susikurti tą vyro režisieriaus įspūdį, nes taip mąstymą veikė konkurencija. Iš to gimė spektaklis „Trans Trans Trance“, visam šiam išgyvenimui tapęs „fuck you“ ženklu. Nuo tada man ši tema ir atslūgo, kaip sakėm, išsivėmėm, parėkėm, nes norėjosi tuo metu tą daryti, bet dabar jaučiuosi jau kitaip.

Eglė Švedkauskaitė: Dabar suprantu, kad akademijoje iš esmės neturėjome moters režisierės pavyzdžio, o ir dėstytojų moterų nebuvo daug. Pradžioje vaidybą mums dėstė Airida Gintautaitė. Ir iš tiesų dėstė, kaip sakoma, vyriškai: ypatingai skatino konkurenciją tarp režisierių ir aktorių, kas neišėjo į gera, nes aktoriai buvo stumiami netapti priklausomi nuo režisieriaus ir tarp mūsų atsivėrė praraja. Tapome aktorių priešais, prieš kuriuos reikia atsilaikyti. Viskas susidėjo į galios piramidę.

Kita moteris dėstytoja buvo Olga Lapina, kuri, man rodos, buvo pasitikta su nepasitenkinimu, nes pirmoje paskaitoje prabilo apie darbo etiką, bandė įvesti discipliną, kurios nebuvo. Aš visai linkau į jos pusę, man buvo įdomu, bet vienų metų iš tiesų ką nors pakeisti neužteko.

Akademijoje iš esmės viskas sukosi apie vieno lyderio teatrą, kur devised teatras buvo pristatomas kaip kažkokia saviveikla, kuria užsiimti galima, bet tai nėra rimta praktika. Visa tai man reikėjo vėliau atrasti pačiai, sutapatinant su feministine kryptimi, mąstymu apie tai… Atrodo, niekas tiesiogiai nesakė, bet į tokias kryptis linkstančioms kurso merginoms replikuodavo: „Kuo čia užsiimi, galvok, kas tau gyvenime rūpi iš tiesų.“ Žmogus taip nesakytų, jei eidamas dėstyti dalintųsi ne tik asmenine patirtimi, bet ir turėtų pedagogikos pagrindus. Kaip galima išmokyti bendradarbiavimo kūrybiniame procese, jei ketveri metai programos yra koncentruoti į tai, kad režisierius yra pasaulio centras, mokoma, kaip būti lyderiu, kaip suimti visus į rankas, visiškai nemokant, kaip integruotis į kitų darbus, nebent vaidybą.

Monika Klimaitė: Bakalaurą baigiau Klaipėdoje, kur dėstytojai nuolat keisdavosi, o didžiąją dalį sudarė Anužių duetas. Taip pat susidūriau su Olga Lapina, bet labai trumpai, nes vis prasilenkdavome. Vieną kartą išvažiavau pagal „Erasmus“ programą, o po to jau susitikome baigiamuosiuose. Kai studijavau magistrantūroje Londone, dėstytojos beveik išskirtinai buvo moterys. Net pastebėjau įdomų dalyką: per bendras visam universitetui paskaitas ateidavę pranešėjai vyrai visuomet pradėdavo kalbėti apie temą, o moterys visad būdavo parengusios penkiolikos minučių įžangą apie savo pasiekimus. Kodėl? Vėliau ėmiau suprasti, kad moteris turi pristatyti save, įtikinti savo žiniomis prieš pradėdamos kalbėti kitiems. Lyg neužtenka fakto, kad buvo pakviestos ant tos pačios scenos.

Kamilė Gudmonaitė: Tikrai, atrodo, tiek daug visko darai, palyginti su kai kuriais kolegomis vyrais, ir jauti nuoskaudą dėl to, kada iš tiesų būsi pastebėta ne tik už jaunumą ir debiutavimą. Atrodo, ir užsienyje kviečia statyti… Bet tikrai jausmas toks, kad neaišku, kiek moteriai Lietuvoje reikia nuveikti, kad oficialus įvertinimas būtų lygus su vyrais. Norisi, kad profesija būtų savaime suprantama. Atskyrimas mane pykdo.

Eglė Švedkauskaitė: Manęs kaip tik neseniai klausė: o jei atskirai padarytų nominaciją „Moteris režisierė“? Sakau, man rodos, būtų lyg paguodos prizas. Sako: juk yra aktorius ir aktorė… Bet juk tai visai kita specifika – jie pretenduoja ir atlieka skirtingus vaidmenis! Pradedant kalbėti apie sąmoningumą dėl lyčių atskyrimo, atsiranda bėda, kai ima sakyti, kad jums dabar visko reikia atskirai.

Monika Klimaitė: Taip, nejaugi dabar čia jums reikia moterų teatrą įkurti? Apskritai, sunku ir net nesinori daug viešai kalbėti apie tuos moterų kūrėjų sunkumus, nes atrodo, kad statai save į aukos poziciją, o visiškai ne apie tai yra kalba.

Kamilė Gudmonaitė: Taip, galbūt aukos vaidmuo ir trikdo. Aš nenoriu jaustis auka, dėl to ir nesinori tos etiketės, nesinori savęs joje apriboti. Dabar Freiburge (Vokietijoje – aut. past.) statau „Medėją“ ir tikrai pasirinkimą paskatino tai, kad yra didžiulis moters vaidmuo, gilus ir sudėtingas. Pasirinkau medžiagą ir dėl to, kad man įdomu iš moteriškos perspektyvos šio spektaklio kontekste analizuoti gedulą. Juk dažniausiai Medėja yra išprotėjusi taip, kaip, neva, tik moteris gali, tad yra noro reabilituoti personažą. Visgi visada manau ir žinau, kad temos kūrybai tikrai ateina ne iš moteriškumo perspektyvos, o bendrų gyvenimiškų patirčių.

Monika Klimaitė: Kūryboje tikrai labai sąmoningai apgalvoju vaidmenis, scenas: kaip neišskirti vienos lyties kaip aukštesnės arba kaip jų vaidmenis spręsti kitaip. Kai statėme spektaklį paaugliams „Musių valdovas“, aktorių komandoje buvo pusė vyrų, pusė moterų, o pagrindinis Džeko vaidmuo buvo paskirtas moteriai. Tai vyko labai sąmoningai, pabrėžiant, kad jėgos ir agresijos temos egzistuoja ir moterų pasaulyje. Tuo perskirstymu kaip tik kalbi apie lygybę, žmogaus savybes priskiri ne lytims, o parodai jų universalumą.

Eglė Švedkauskaitė: Kai kuriu spektaklius, ateina vis naujų minčių. Niekada savęs nepristatyčiau kaip feministinio teatro atstovės. Turiu savo temas, kuriose kalbu apie atmintį, traumas, istoriją, tapatybę. Kartais susirūpinu, kad mano pareiga turėtų būti kalbėti apie daugiau feminizmo įkrovos turinčius dalykus, bet pakalbėjusi su kolegėmis, pavyzdžiui, A. Smolar, suprantu, kad neprivalau konkrečiai kurti feminizmo tema, kad būčiau feministė. Neprivalau dirbtinai prilipdyti netikros galūnės prie savo darbo.

Monika Klimaitė: Nenoriu, kad atsitiktų taip, jog privalau atstovauti kažkokiai temai. Esu susidūrusi ir su kitu šitos problemos aspektu, kai tau, kaip moteriai, lyg sako, kad neimtum bendrų temų, o kalbėtum apie „moteriškas“. Tuomet išeina, kad bendros temos yra išskirtinai vyrų?

Statėme „Trojiečių“ inspiruotą spektaklį ir manęs klausia, kodėl nesiimi feministinio požiūrio apie tai, kaip moteris veikia kare. Bet ar aš negaliu kalbėti apie karą bendrai? Argi tame natūraliai neatsiranda moteriškosios dalies? Ar privalau automatiškai iškelti „moterišką“ problematiką, nubraukdama „rimtesne“ laikomą temą, kuri mane domina? Vyrai juk lygiai taip pat ne visada turi rinktis, kur čia vyriškumas, seksizmas, kuris vyrų pasaulyje irgi yra rimta problema, jie eina į bendras temas ir viskas, o tu neva turi krapštytis pjesėje, kas tau turi būti aktualu. Juk mano požiūris atsispindės viskame, pradedant nuo to, kaip dirbsiu su komanda, baigiant mano žvilgsniu į pasaulį.

Kamilė Gudmonaitė: Pamenu, pastačiusi „Trans Trans Trance“, patyriau didelį atstūmimą. Visų pirma susidūriau su visuomenės patyčių komentaruose „kultūra“. Po vienu mano interviu apie šį spektaklį sulaukiau šimtų komentarų, kuriuose buvo apkalbamos ir prie straipsnio pridėtos mano nuotraukos. Po šio straipsnio portalas, kuriame jis buvo publikuotas, iš viso sustabdė komentavimo galimybę. Ir pavadinimas „Aš noriu neatitikti moters stereotipo“ sukėlė reakciją, visi ant to „sušoko“.

Spektaklis išėjo prieš penkerius metus ir prieš dvejus taip pat buvo incidentas, kai teatro mokytojas norėjo pakviesti apsilankyti paauglius. Tuomet visa tėvų bendruomenė taip agresyviai ėmė priešintis, žinoma, daugiau dėl LGBTQ temos, kad aš rašiau bendrą laišką, aiškindama, apie ką iš tiesų yra šis spektaklis. Buvo tikrai įdomi vidinė dinamika. Ir vis dėlto jie nuėjo jo pasižiūrėti. Ėjo ir tėvai, o išėjo verkdami. Po spektaklio vyko pokalbis ir jie dalinosi įspūdžiais, suprato, kokia aštri yra tema, bet dar aštresnė pirma reakcija į ją, kurios nebelieka, pamačius kitas perspektyvas ir kampus. Tad jie tikrai nepasigailėjo atėję.

—–

Ar visos pašnekovės jaučiasi esančios kartos dalimi? Greičiau bendruomenės, visos teatro bendruomenės, kartu jausdamos vienišumo prieskonį, ar dėl to, kad turi būti „moterimis“, ar dėl to, kad patys režisieriai buvo mokomi išlikti vienišiais.

Sąmoningai ištryniau visus savo klausimus ir šiuose įdomiuose pokalbiuose gimusius komentarus apie tai, kaip ir teatrologams liepė būti kuo atokiau nuo kitų, kaip mūsų studijose moterys kaip tik dominavo ir gėda būtų laikoma duoti diplomą tam, kas negalėtų papasakoti apie Aureliją Ragauskaitę ar Dalią Tamulevičiūtę. Įdomu, ar dėl to, kad teatro istoriją dėstė moterys, taip susidėliojo mūsų žinios? Ar dėl to, kad, vėlgi, pasąmoningai priskirdami savybes ir vaidmenis, Lietuvos teatro režisieres dažnai glaudžiame į globėjų pozicijas – pasiaukojamai savo galimybes užleidusias didiems vyrų talentams? Pamiršdami kalbėti apie jų kūrybą? O kiek temų, susijusių su šiuolaikiniu moters portretu, dar nepalietėm. Motinystę?

Aišku tai, kad dar esame kelio pradžioje, kur režisūriniame lyderio teatre dominuoja jį pradėjęs vyras ir tik iš jo, tik jo akivaizdoje ir per jo prizmę yra vertinamas, lyg atskira atšaka, „moterų teatras“. Ir dažnam dar sunku suprasti, kad lytis atskirti turime ne tam, kad vieną privilegijuotume (tai vyksta dabar), o tam, kad įsivardintume skirties problemas ir jas suvokdami galėtume keliauti ten, kur lytis nėra nei gėris, nei blogis, nei diagnozė.

„Teatro žurnalas“, Nr. 26

 


[*] Kalbinta 2022 m. rugpjūtį.

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.