Sistema, žiūrovai ir kitos aukos

Vaidas Jauniškis 2023-02-14 15min.lt, 2023-02-13
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasado skulptūros ir Briuselio teatras „La Monnaie / Munt“. MF fotomontažas iš vilniusgo.lt ir lamonnaiedemunt.be nuotraukų
Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro fasado skulptūros ir Briuselio teatras „La Monnaie / Munt“. MF fotomontažas iš vilniusgo.lt ir lamonnaiedemunt.be nuotraukų

aA

Prieš 13 metų jaunieji judėjimo „No Theatre“ aktoriai prie įėjimo į Nacionalinę dramą šlemštė spragintus kukurūzus ir plojo, taip metaforiškai perspėdami įeinančius žiūrovus, kad jie čia matys itin lengvos pramogos spektaklį, nevertą Nacionalinio teatro vardo. Po to susėdę ant scenos kurį laiką neleido spektaklio pradėti. Tai buvo vienas itin retų atvejų, kai dalis teatro bendruomenės protestavo dėl teatro brukamos estetikos. Bet tuometinio vadovo kadencijos ministerija nepratęsė ne dėl prastėjančio repertuaro, o dėl etikos pažeidimų.

Šiandien žiūrovai Nacionalinėje operoje praeina pro žvakių instaliaciją „laidojamam“ teatrui ir prieš kūrinių uvertiūras išklauso gedulingo maršo. Kaip ir anuomet, žiūrovai niekuo dėti, bet raginami stotis ir tarsi pritarti tam, apie ką daugelis tikriausiai nė nenumano. Kaip ir anuomet, ministerijos sprendimas nepatvirtinti vadovo antrai kadencijai mažiausiai susijęs su čia rodomais darbais.

Vasario 15 d. – paskutinė diena, kai dar galima pateikti dokumentus kandidatuoti į generalinio ir meno vadovo (General & Artistic Director) postą Briuselio operos teatre „La Monnaie / De Munt“. Pretenduoti kviečia malonus skelbimas, kuriame visai ne biurokratiška kalba buvo apibrėžtas vadovo vaidmuo: „jūs planuojate ir vystote meninę programą ir esate atsakingas už ją; jūs lankote Direktorių tarybos susirinkimus ir dalyvaujate juose patariamojo balso teise; jus, pasiūlytą Direktorių tarybos, paskiria Belgijos karalius šešerių metų laikotarpiui“. Viskas, tiek apie teatro vadovo poziciją ir subordinacijas, o daugiau svarbių paaiškinimų, ko iš jo tikimasi, žr. čia.

Kažin ar buvęs LNOBT vadovas Jonas Sakalauskas išsiuntė dokumentus į šį operos teatrą, nes išsiuntė apeliaciją dėl konkurso sprendimo, – o gaila, gal būtų atmiešęs belgų rusiškąjį sezoną ir Rytų minkštąsias galias kitais kūriniais. Bet įdėmiau skaitant skelbimą krenta į akis esminiai skirtumai tarp jų sistemos ir Lietuvos. Tai anaiptol nereiškia, kad belgiškoji geresnė ar apskritai geriausia, – kitas pavyzdys gali siūlyti kitus akcentus skiriant teatrų vadovus Nyderlanduose, Vokietijoje ar Anglijoje, ir iš viso to galima būtų padaryti vienintelę teisingą išvadą: yra visaip. Priklausomai nuo šalies tradicijų, demokratijos lygio, kultūros biudžeto ir t. t. Iš esmės – nuo kultūros ir jos sampratos visuomenėje.

Dabartinis nacionalinių scenos meno įstaigų sezonas gali būti pavadintas „Dievų žlugimu“, nes ilgai neliečiamais laikyti genijai pasirodė priklausomi ne vien nuo žemės traukos, o atrodžiusi nusistovėjusi sistema nepasirodė tvari. Galios santykiai reiškiasi visur ir išlieka tik geriausiai prie sistemos prisitaikę – tokią darvinišką formulę galima būtų pritaikyti kultūrinei evoliucijai. Tačiau ar ši sistema yra tinkamiausia šalies kultūrai, ar tiesiog ji tiksliausiai atspindi jos evoliuciją, o vadinasi – garantuoja, kad tokių virsmų ir žlugimų netrūks ir ateityje?

Deja, galima dar sykį pakartoti frazę, ne kartą per 30 metų išsakytą kultūros analitikų ir administratorių, kad kultūriniai kolūkiai mūsų šalyje nebuvo nei panaikinti, nei kvestionuotas jų egzistavimas. Šalyje, privatizavusioje labai daug sričių, kultūros politika lieka gimnasto špagato pozoje, bandydama aprėpti visas įmanomas ideologijas – vienu metu įvairioms sritims ir įstaigoms ji yra arba valstybinė (beveik socialistinė), arba konservatyvi, arba neoliberali.

Kultūros ministerijai labiausiai rūpi valstybinių įstaigų tinklas, kurį ji globoja kaip socialdemokratiška patronė, o kitos prigimties organizacijoms yra sukurti keletas įstatymų ir jos paliktos išgyventi beveik laukinio kapitalizmo sąlygomis – su vienomis Kultūros tarybos lėšomis, buvusiu Kultūros rėmimo fondu (statistiškai fondų yra kiek daugiau, ypač europinių, bet tai jau ne šios valstybės nuopelnas). Todėl ir finansinis santykis atitinkamas: jei pažvelgsime tik į scenos menų institucijas, tai valstybinių ir nevyriausybinių organizacijų finansavimo proporcijos yra maždaug 20:1. Tokių (dis)proporcijų spręsti nė viena vyriausybė nei bandė, nei ketino, nors klausimai, kas reprezentuoja šalį užsienyje, kiek kokia institucija sukuria kokio meno ir pan., buvo kelti ne kartą ir anksčiau. Net Valstybės kontrolė savo išsamiame audite tai taip pat aiškiai pabrėžė, bet atsakomųjų veiksmų nesulaukta.

Ši iki koktumo valdininkams (o juo labiau nevyriausybininkams) žinoma situacija tiesiogiai susijusi su tuo, kaip mes šiandien pramogaujame ir kokiais skandalais teatre maitinamės. Pastarieji išties nurungia iškiliausius pastatymus per vadovų penkmečius. Galima būtų tai nurašyti asmenybėms su jų ambicijomis ir nekreipti dėmesio, tikintis, kad viskas tuoj nurims, – bet gal kaip tik ambicijos ir stiprus ego nebeleidžia kūrėjams tylėti, kaip kukliai tyli kitų miestų teatro žmonės, gal nelabai patenkinti, tačiau susitaikę su tuo, kad „kitaip jau nebus“. Pagaliau viešumas ir lyžtelta demokratija užkrečia, ir nebe atskiros asmenybės, bet visas Operos teatro kolektyvas (ar bent jau nemenka jo dalis) pasitinka žiūrovus laidotuvių maršais. Maršų, deja, bus tik daugiau, tik jie buvo ir bus maskuojami tyliais atlikėjų demaršais iš teatrų, emigracija, kelionėmis į prestižines užsienio scenas, – ten, kur jie laukiami.

Ir visa tai prasideda nuo skelbimo. Briuselio „La Monnaie / Munt“ teatro pavyzdys aiškiai nurodo, kam skelbiamas konkursas: meno vadovui ir jo programai. Toliau dar pakonkretinta: „jūs suburiate vyriausią vadybos komandą <...>; jūs griežtai užtikrinate programos finansinę pusę mainais už jums suteiktą meninės programos autonomiją“. Iš vadovo reikalaujama „turėti būtiną reputaciją, ryšius ir patirtį užtikrinti „La Monnaie / Munt“ poziciją tarp Europos operos teatrų“. Taigi, generalinis vadovas pirmiausia yra meno vadovas, paklūstantis Direktorių tarybai ir nuo jos priklausantis.

Lietuvos atveju viskas atvirkščiai: generalinis vadovas ateina su penkerių metų programa, tačiau iš jo reikalaujama „turėti strateginio planavimo, pokyčių valdymo ir finansinių išteklių planavimo“ įgūdžių, „dirbti Microsoft Office“, „mokėti lietuvių kalbą“. O jau po to jis gali paskirti meno vadovą ar pats juo būti, bet tai – antraeilis dalykas. Ir tai – nuosekli ministerijos ir Profesionaliojo scenos meno įstatymo ir kitų aktų pasekmė: kad ir kaip dabar ministras kalbėtų apie pretendentų vizijas ir planus, ministerijai svarbu ne pati programa, o atsiskaitymas už ją ir finansų sudėliojimas į ekselio langelius. Todėl vadovo tvirtinimo komisija taip pat atitinka šį siekį: joje „ne mažiau kaip pusę komisijos narių sudaro valstybės tarnautojai“, rašoma konkursų tvarkos apraše.

O patvirtintas vadovas su solidžia subsidija įstaigai gauna ir carte blanche: teatrų meno tarybos, Belgijoje ar kitose šalyse (mūsų mylimoje Estijoje taip pat) esančios viršiau teatro vadovo (primenu – šis dalyvauja tik patariamojo balso teise) Lietuvoje tampa demokratijos blefu: tai tėra „kolegiali patariamojo balso teisę turinti meno taryba“. Maža to – „Meno tarybos sudėtį tvirtina šios įstaigos vadovas“ (sic!). Ji „svarsto“, „vertina“, „aptaria“, bet nieko nesprendžia, ir tik nuo vadovo geranoriškumo priklauso, į ką jis atsižvelgs.

(Ir čia prisimena chrestomatinis vokiečių režisieriaus Thomaso Ostermeierio vizitas į Lietuvą prieš kokius 20 metų, kur jis papasakojo, kaip į teatrą atėjo ne tik su savo programa, bet ir su trupe, o anksčiau dirbę teatre aktoriai tiesiog buvo atleisti. Sistema ne be minusų: Ostermeieris jau 20 metų vadovauja tam teatrui. Tačiau aktoriai ne tik socialiai apsaugoti – po didžiulės vokiečiakalbės erdvės scenas jie važinėja dažniau nei Lietuvoje iš Klaipėdos į Šiaulius, ir Miunchenas ar Diuseldorfas anaiptol nesuprantami kaip „regionai“ greta Berlyno „centro“.)

Štai čia mes ir atsimušame į esminį kultūros sistemos luitą, į filosofinį klausimą, tačiau atsakymas į jį nulemia visą sistemą: kam yra teatras – jo darbuotojams ar visuomenei? Dar plačiau – kam yra menas? Visuomenei ar menininkams? Mūsų valdžia (o reiškia, ir valstybė) iki šiol beveik visada renkasi menininkus, taip pažymėdama, kad jais rūpinasi (nors nė velnio, pasirašytos tarptautinės menininko statuso rekomendacijos čia neveikia!); valdžia randa progos pabrėžti, kokie jie svarbūs, ypač įtakingieji; ji puikiai žino, kad menininkais galima papuošti vakarą ir Seimo galeriją (nors eksponavimas joje yra greičiau jų meno suniekinimas). Politikai su jais fotografuojasi, ir tik naivūs kryždirbiai galvoja, kad taip jie pagerbiami, o racionalūs tapytojai (rašykite ir kitas profesijas) supranta, kad politikas greta jo meno – tai simbolinis euro centas į menininko taupyklę, išvirsiantis kokiu nors vardu, apdovanojimu ir pensija. Žodžiu, kai valstybė rūpinasi kultūra dėl menininko, tuomet kultūra suvokiama kaip dar vienas „Sodros“ filialas. Tiesa, itin prastas, nes socialinė apsauga vis dar labai menka.

Ir tai niekaip nesusiję su menu, skirtu visuomenei. Su tuo – prisiminkime jaunystę – romantiškai užplūstančiu gundymu netylėti, išrėkti, ką jauti, kas nebetelpa tik uždarbio ar pragyvenimo grafoje, – greičiau priešingai, tai kur kas arčiau rizikos negauti pajamų ir gal net netekti garbingo vardo, bet jaučiant, kad tai reikia sakyti ar rodyti čia ir dabar, šioje šalyje ir šiandienos žiūrovui. Tai aktualumas, kurį gali vadinti akimirkos galia, kurį renkiesi grįsti klasikos akordais, vakar sukurta spalvų derme ar gal čia pat gimstančiais skiemenimis ir trūkinėjančiomis eilėmis, kaip Sigito Gedos malda per šventą Bernardą Jonų bažnyčioje.

Todėl ne apie meną visuomenei galvojama, kai mąstoma, kaip išlaikyti įstaigas, kurios seniai neveikia ar bando imituoti veiklą, bet kuriose dirba žmonės. Ministerijos renkasi išlaikyti keletą žmonių, dar vieną etatą, dėl kurio neveiklos (ar kaip tik – veiklos) kenčia visa meno sritis – nes pliusiukas grafoje padėtas, vieta rajone užimta, ir nepraeis jokie profesionalesni, bet ne savi kūrėjai. Aktoriai ir teatrų vadovai šaukia apie būtinybę subsidijuoti didžiulius pastatus, o juose ne tik išlaikyti, bet ir toliau plėsti trupes, nes tik pastoviose trupėse skleidžiasi ansambliškoji Lietuvos teatro dvasia. Tiesa, jos žiūrovai seniai nebemato ar pamato tik tada, kai iš 20 metų dirbančių aktorių ansamblį sukuria į Lietuvą atvykęs užsienio režisierius. Pagaliau ir akademijos rengia aktorius be sustojimo, ir šie etatais pildo valstybines trupes. Jei ne – paskaičiuota, kad per metus savo spektakliams teatras pasisamdo iš šalies antra tiek atlikėjų, nors pačių trupės nariai neužimti, todėl keliauja į TV serialus ir kitas medijas. Tad apie meno įstaigas čia kalbame ar apie užimtumo tarnybas?

Tai užkrečiama, tradicijos perimamos, ir Operos teatro kolektyvas, pajutęs žmogiško bendravimo privalumus, kovoja už savo komfortą. Bet žiūrovas prisimenamas ties laidotuvių maršu ir įplaukomis į kasą, nors už jas pateikiama 100 metų senumo estetika. Bet tai nesvarbu, nes šiandien klesti „įtrauki komunikacija“, ir vadovo vizitine kortele tapo selfiai prieš premjeras. Deja, ne kartą buvę ryškesni už pačią premjerą. Nacionalinio dramos teatro skandalų centre šiandien – du buvę vadovai, o ne skandalingai abejotino lygio spektakliai. Sistema, kaip ir protestai prieš ją, iš savo akipločio išmeta jos pačios taikinį ir tikslą – žiūrovą.

Kad valstybei rūpi ne menas ir jo poveikis visuomenei, aiškiausiai liudija visa teatrų struktūra: ne nuosekliu geru darbu, ne pagrįsta ir įtaigia programa ar bendruomenės telkimu, o tik „paveldėjimo tradicija“, ryšiais ir užkulisiniais susitarimais įmanoma paaiškinti, kodėl vieni teatrai tapo ir tebelieka nacionaliniais ar valstybiniais, o kitos trupės ar ištisos meno sritys yra ignoruojamos.

Tai ne diskusinės pastabos, nors diskusijos ir sprendimų verkiant reikia. Tai faktai, kaip veikia sistema ir kokie varžteliai ar net stambios detalės iš jos ima skrieti lauk. Nebus išeitis perkrauti visą mechanizmą (kad ir ką tai reikštų), nes taip elgiasi pridirbę nesąmonių kompiuteryje – išjungia ir vėl įjungia, gal stebuklingai pasitaisys. Šiandien kaip tik iš naujo bandomas kurti kultūros pagrindų įstatymas. Nežinau, kam jo reikia, bet jei žadama tikrai pasigilinti, ant kokių pagrindų stovi dabartinis kultūros rūmas, būtų puiku tai padaryti visą sistemą dekonstruojant, t. y. protingai išardant ir pažiūrint, kaip viskas veikia ir kiek joje primontuota nereikalingų detalių. Bet: pirmas įstatymo sakinys ir turėtų atsakyti į klausimą: „kam yra menas?“ Nes atsakymas į jį yra visiškai ne filosofinis, o absoliučiai praktinis nuo skelbimo konkursams iki grafos ataskaitoje ir studentui įperkamo bilieto į garsaus užsienio teatro gastroles.

15min.lt

Komentarai
  • Numirti – nenumirštant

    Tarsi lipdydamas, tapydamas ar droždamas drauge su aktoriumi vaidmenį, Tuminas, man regis, dar ir kaip psichoanalitikas stengėsi perprasti paties aktoriaus charakterį, jo meninę prigimtį.

  • Pašlovinimai „Meno rakto“ ir „Teksto rakto“ laureatėms

    Scenos meno kritikų asociacija apdovanojo laureates: „Teksto raktas“ įteiktas teatrologei Rasai Vasinauskaitei, o „Meno raktas“ – prodiuserei Rusnei Kregždaitei. Publikuojame laudacijas.

  • Odė scenai: „Auksiniai scenos kryžiai“

    Laikui bėgant komisija turės būti kuo įvairesnė, nes toks yra ir šiuolaikinis teatras. Šiemet ekspertų darbo rezultatai susifokusavo į labai tradicinį teatro modelį ir jo suvokimą.

  • Menas yra taika

    Šiemet Tarptautinės teatro dienos žinią siunčia norvegų rašytojas, dramaturgas Jonas Fosse: „Karas ir menas yra tokios pat priešingybės, kaip karas ir taika. Menas yra taika“.

  • [i]Locus vulgaris[/i]

    Scenos menai viešosiose erdvėse gali ne tik burti miestiečių bendruomenes, bet ir dalyvauti miesto istorijos pasakojimo ir viešųjų erdvių simbolinių reikšmių steigime ar transformavime.

  • Iš mūsų vaidybų (XVII)

    Kaip statyti psichologines Zellerio pjeses, kai neveikia (nes neįtikina) nei aktoriaus ir personažo atstumas, nei atstumo nebuvimas? Ką vaidinti aktoriui, kai jo kuriamas personažas yra ligos paūmėjimas?

  • Režisierius ir laiko derva

    „Mamutų medžioklė“ – tai nėra filmas apie Jono Jurašo biografiją. Bet per kelis jo gyvenimo epizodus papasakota apie epochą ir jos nuodus, galbūt tebeveikiančius.

  • Apie vaikus, kurie drįsta neišpildyti lūkesčių

    Vilniuje stebėjome istorijas apie lūkesčiais iš kartos į kartą perduodamas traumas ir sprendimus tai nutraukti pačiu netinkamiausiu ir beprasmiškiausiu būdu.