„Kai permąstau šią istoriją, pykstu - bent jau tuomet, kai turiu pakankamai jėgų pykti. <...> Šią istoriją parašė lavonas, ne rašytojas. Žinom: kaip jis kentėjo nuo saulės ir besiliejančių spalvų, ir dėl to, kad apie nieką neturėjo nuomonės, gal tik apie saulę, jūrą ir senovės akmenis.“ Taip savo istoriją pradeda Kamelio Daoudo knygos „Merso. Naujas tyrimas“ pasakotojas. Tiksliau, jis pradeda ne savo, o Albert´o Camus „Svetimo“ istoriją, tačiau papasakoja ją iš savo, t. y. nušauto arabo brolio, perspektyvos.
Šią knygą savo teksto pradžiai pasirinkau dėl keleto priežasčių. Viena vertus, norėjau kalbėti apie abejingumą. Kita vertus, norėjau kalbėti ne tik apie tą švelnųjį abejingumą, kurį esame linkę šiek tiek romantizuoti, bet ir tą, kuris griauna. Kuris įsismelkia į žvilgsnį, į klausą, į mąstymą, kuris pritildo kalbantį, pristabdo einantį, kuris tarytum liga nusėda plaučiuose, sulėtina kvėpavimą iki ritmingo, bet vos girdimo virpėjimo. Aš vis dar gyvas, bet jau miręs. Svetimas. Tačiau ne tik tas Camus aprašytasis, o ir šis sėdintis visai šalia, ir tas kitas šalia jo, ir tas aš šalia savęs.
Nors pradėjau nuo literatūros, kalbėsiu apie teatrą. Tiksliau, apie tą nejautrą, kai niekas nevargina, nekamuoja ir neskauda, apie tai, kaip po spektaklio nėra ką pasakyti, apie tai, kaip nieko sakyti net nesinori, apie tai, kaip jautiesi ištrynęs laiką minkštoje juodoje arba raudonoje kėdėje, apie tai, kaip pats nori eiti pirmyn į temas, į skaudulius, į gyvenimą, o tau liepia sustoti ir žiūrėti į aktualijas, į naujienas, į beasmeniškumą. Apie profesionalumą, kuris nejaudina, apie pavadinimus, kurių neprisimeni, apie vardus, kurie pasimiršta. Apie teatrą, kuriame sprendimu tampa sprendimų nepriėmimas. Dabar turėčiau parašyti kabutes ir į jas įdėti pavadinimus, kurie verčia rašyti šį tekstą. Tiksliau, verčia ne jie, o tas jausmas, kad negali būti svarbu žiūrovui, jeigu nesvarbu pačiam kūrinio autoriui. Verčia tos frazės, kad „nebėra kritikos“ arba „buvo atėjęs, bet nieko neparašė“, kurias norisi palyginti su frazėmis „nebėra spektaklių, vertų kritikos“. Šios frazės ne mano, bet jos egzistuoja. Verčia ta nejauki tiesa, kad neparašymas apie spektaklį, kuriame buvai, irgi yra pozicija ir kritikos nebuvimas dažnai pasako tiek pat, kiek jos buvimas. Nes kritikuojanti kritika irgi yra kritika ir ji svarbi vien dėl to, kad kažkas mano, jog kūrinys vertas „su juo prasidėti“, ir tas kažkas ieško būdų, kaip pasakyti, kas jame erzina, kas neveikia, kas nepataiko.
Nenoriu pasirodyti nejautri (ir vos pasakiusi šią frazę tokia pasirodau), tačiau abejingumas provokuoja abejingumą. O kartais abejingumas ir pražudo. Kaip Camus pražudė arabą, atimdamas iš jo net mirtį (nes jo paties abejingumas jam pasirodė esantis svarbesnis už kito gyvybę). Todėl viskas, kas lieka po abejingo meno kūrinio, tėra abejingas žiūrovas. Nenoriu pasirodyti nejautri, todėl pasistengsiu tokia nepasirodyti, tačiau kalbėti norisi apie dalykus, kurie jaudina. Kad ir piktina, kad ir siutina ar verčia nesutikti. Norisi kalbėti apie spektaklius, kurie kelia jausmus, o ne racionalumą. Bet jau kurį laiką teatre jaučiuosi nereikalinga spektaklio dalis. Nes spektaklis tėra tema ir technika, kitaip tariant, mokėjimas profesionaliai kalbėti bet kuria tema. Kaip ir nebelabai svarbu, Holokaustas tai ar feminizmas, savižudybė ar socialiniai vaidmenys. Yra tema ir yra kalbėtojas. Klausytojas pageidautinas, tačiau nebūtinas. Nes dar gali ir nesuprasti, o nesukramtęs dar imti ir pritrupinti. Žinoma, kad teatras kuriamas ne kritikams. Bet kartais norisi pasitikrinti, ar teatras vis dar kuriamas žmonėms. Nenoriu pasirodyti besikabinėjanti, bet juk pasitikrinti galima? Teatras yra jautrumo menas. Tai kalba, kuria kalba žmonės ir apie žmones. Tai vienatvės menas, tačiau kartu ir susitikimo vieta. Kodėl ten niekas nebesusitinka?
Camus aprašė tą abejingumo būseną, į kurią įkrintama tarsi į sapną, kurioje norisi šiek tiek pabūti, tačiau joje negalima pasilikti. „Kai permąstau šią istoriją, pykstu“... Žinoma, nenoriu pasirodyti moralizuojanti (turbūt jau pasirodžiau?), bet kartais sunku patikėti dalykų svarbumu, matant tuos pačius žmones skirtingose scenose kalbančius šimtu skirtingų temų. Kartais tai norisi vadinti tiesiog pliurpalais, karjerizmu ar darboholizmu. Nors pastarasis turi labai rimtas psichologines priežastis, bet apie jas mes nekalbame, apie jas spektaklių nekuriame. Ar todėl, kad ne itin rimta? Ar todėl, kad pernelyg asmeniška? Kartais sunku ir klausyti, kaip svarbu / aktualu / būtina šiandien kalbėti apie kažką (čia galite įrašyti praleistą žodį, tiesą sakant, čia galite įrašyti bet kokį žodį ir jis tiks). Nes nebeįtikina ta kalbėjimo būtinybė ir jo svarbumas, kai kūrinio autoriui vienu metu įdomu tiek daug skirtingų dalykų. Galbūt tai kitokia abejingumo forma, kai tylą norisi iškeisti į triukšmą? Į triukšmą, nevirstantį ritmu, garsais, melodija. Kai bet kokiomis priemonėmis siekiama pabėgti. Tik ar tas, kuris bėga, dar prisimena, nuo ko bėgama? O juk teatre žmogus (nesvarbu, trupintojas ar tiesiog alkanas) visada ieškojo prieglobsčio. Juk ir tebeieško, tiesa?
Nenoriu pasirodyti nesupratinga, bet nesuprantu - ar toks ir yra tas šiuolaikinis menininkas? Turintis energijos pakalbėti bet kuria tema, tačiau savo temos taip ir neieškantis. Kviečiantis užeiti, tačiau, vos tik išgirdęs kito žingsnius, tuoj pat uždarantis duris. Norintis būti suprastas, tačiau bijantis atvirumo. Nenoriu pasirodyti vieniša, bet norėčiau būti laukiama. Ypač - jeigu buvau pakviesta. Ypač - jeigu patikėjau, kad buvau. Ypač tada, kai apie teatrą kalbame kaip apie susitikimą. Nes abejingumas ne tik atstumia, bet ir užkrečia.
