Ką šiandien reiškia žodis [i]formalizmas[/i]? Ar šiuolaikiniame teatre formalistiniuose spektakliuose vengiama tam tikro turinio, pozicijos?

Keista suvokti, kad iš šakų, miško takelių ir medžių minimaliomis priemonėmis „suręstas“ spektaklis yra visiškai pilnavertis ir netgi pranašesnis už daugybę teatre pranuobodžiautų vakarų.

Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi.

Akivaizdžiausia šio sezono kova <...> vyko tarp dviejų sostinės teatrų. Įsismarkavusio jaunųjų režisierių premjeromis Nacionalinio dramos ir gigantiškus literatūros luitus į sceną velkančio Jaunimo.

Vis dėlto teigčiau: jeigu kurdamas autorius kur nors kamputyje užsirašo kito autoriaus kūrinio pavadinimą – Čechovo, Meko, Kafkos, – tai privalau jį atpažinti, pačiupinėti nervų čiuptuvėliais pati.

Nors įsimintiniausi įvykiai buvo sukurti jaunesnių kūrėjų, prisimenant sezono visumą nebūtinai matosi konkretūs dėsningumai. Ryškesni pasirodė įvairiuose teatruose sužibėję atskirų darbų išskirtinumai.

Vien perskaitęs „Tiesos vertikalės“ turinį, matai, kiek čia daug paties Anužio, ir supranti, kad jis ir yra tikrasis knygos autorius. <...> Įdomiausia skaityti paties aktoriaus ir pedagogo mintis.

Komandinis aktorių darbas tampa tokia pat svarbia teatrine raiška kaip ir atskirų vaidmenų kūrimas. Keičiasi požiūris į aktorių kolektyviškumą.

Juk nė viena knyga neišleidžiama be redaktorių ir korektorių indėlio, o tekstai į teatro sceną, regis, kartais paleidžiami tiesiog kaip besiliejantys iš kūrėjų širdies.