Spektaklyje nemažai vaidybinių užduočių, kartais jos įgyvendinamos pasitelkiant groteskiškas detales, kurios užima svarbią vietą iki smulkmenų apgalvotoje Cholinos kūrybinėje strategijoje.
16 Vilniaus erdvių, 18 performansų: kaip menininkams pavyko atskleisti gvildenamas temas ir sukurti santykį su konkrečiomis Vilniaus vietomis bei ryšį su žiūrovu?
Pastaraisiais metais mūsų teatre muzika veržiasi iš šešėlių, „iš fonų“, katalizuoja ir intriguoja. Vyresnė teatro gerbėjų karta to galbūt išsiilgusi, jaunesnė – tikėtina, kad mato kaip naują formą.
Kai girdime kolegas-teatralus (ne lėlių teatro atstovus) vadinant mus „lėliukais“, norisi palinkėti pabandyti atgaivinti lėlę. Ne tik todėl, kad tai yra be galo sunku, bet ir…. smagu!
Prasminga nenurašyti situacijos „nejautriai reklamai“ ar „pernelyg jautriems menininkams“. Sudirginti reklamos, kultūrininkai atvėrė senas ir skaudžias teatro lauko problemas.
„ConTempo“ kiekvieną kartą patiri sunkiai nusakomą jausmą: štai – pasižiūrėti spektaklio suėjo visa Kulautuva, visa Garliava, visa Kačerginė, visas Zapyškis, visi Rokai, visos Lapės.
„Kūrybiniam procesui vadovaujantis žmogus pradeda postringauti savo išvedžiojimus apie teatrą, spektaklį ar pasaulį, užuot paleidęs kolektyvą ilsėtis arba tyrinėti temą savarankiškai.“
Ar pasmerkia aktorių likti imitacijos ir iliustracijos rėmuose? O gal tokia vaidyba ir sceninis personažas yra šiuolaikinio pasaulio išdava?
Ką šiandien reiškia žodis [i]formalizmas[/i]? Ar šiuolaikiniame teatre formalistiniuose spektakliuose vengiama tam tikro turinio, pozicijos?
