Prasminga nenurašyti situacijos „nejautriai reklamai“ ar „pernelyg jautriems menininkams“. Sudirginti reklamos, kultūrininkai atvėrė senas ir skaudžias teatro lauko problemas.
„ConTempo“ kiekvieną kartą patiri sunkiai nusakomą jausmą: štai – pasižiūrėti spektaklio suėjo visa Kulautuva, visa Garliava, visa Kačerginė, visas Zapyškis, visi Rokai, visos Lapės.
„Kūrybiniam procesui vadovaujantis žmogus pradeda postringauti savo išvedžiojimus apie teatrą, spektaklį ar pasaulį, užuot paleidęs kolektyvą ilsėtis arba tyrinėti temą savarankiškai.“
Ar pasmerkia aktorių likti imitacijos ir iliustracijos rėmuose? O gal tokia vaidyba ir sceninis personažas yra šiuolaikinio pasaulio išdava?
Ką šiandien reiškia žodis [i]formalizmas[/i]? Ar šiuolaikiniame teatre formalistiniuose spektakliuose vengiama tam tikro turinio, pozicijos?
Keista suvokti, kad iš šakų, miško takelių ir medžių minimaliomis priemonėmis „suręstas“ spektaklis yra visiškai pilnavertis ir netgi pranašesnis už daugybę teatre pranuobodžiautų vakarų.
Tarptautiniai scenos meno festivaliai žiūrovui leidžia ne tik praplėsti akiratį, bet ir geriau suprasti, kokie kūriniai jį jaudina, skatina pokytį, pagaliau – kokio teatro jis ilgisi.
Akivaizdžiausia šio sezono kova <...> vyko tarp dviejų sostinės teatrų. Įsismarkavusio jaunųjų režisierių premjeromis Nacionalinio dramos ir gigantiškus literatūros luitus į sceną velkančio Jaunimo.
Vis dėlto teigčiau: jeigu kurdamas autorius kur nors kamputyje užsirašo kito autoriaus kūrinio pavadinimą – Čechovo, Meko, Kafkos, – tai privalau jį atpažinti, pačiupinėti nervų čiuptuvėliais pati.
