„Atrodo, kad esi įspūdžių rinkinys, svetimų minčių kratinys. Susirenki save po kruopelytę, ir tiek“, – sako jaunasis aktorius MATAS SIGLIUKAS, svarstydamas, kiek daug vidinių pastangų žmogui, o ypač aktoriui, kainuoja noras nepamesti savęs tarp svetimų tekstų, minčių ir gyvenimų.
M. Sigliuką galite atpažinti iš daugiau nei dešimties jo atliekamų vaidmenų: kaip žudiką Zucco, princą Lyrą, laukinį Džoną, pažeidžiamąjį Estragoną ar jaunuolį, tyrinėjantį naujus erotinius pojūčius. Tačiau kaip žmogaus, nulipusio nuo scenos, prisėdusio išgerti puodelio kavos ir pasikalbėti, tikriausiai dar nepažįstate. Tad kviečiame tai padaryti.
-----
Matai, gimei ir užaugai Vilniuje, Justiniškėse. Daugelis pabrėžia rajoninį identitetą kaip tam tikrą stuburą. Kaip atrodė tavo vaikystė?
Mano vaikystė buvo laiminga, augau mylinčioje šeimoje. Nepatyriau jokio tėvų smurto: emocinio, psichologinio ar fizinio. Tiesa, kai su broliu tapdavome nebevirškinami, profilaktinio diržiuko gaudavome. Bet jei būdavo kokių barnių, tėvai juos išspręsdavo už uždarų durų. Mes su broliu nė sykio nematėme ir negirdėjome, kad tėvai pyktųsi. Už tai jiems jaučiu didžiulį dėkingumą. Buvau judrus, bet juk visi vaikai tokie būna.
Buvai judrus ir norėjai būti futbolininku. Kartais sakoma, kad sportininkai yra geriausi aktoriai, ypač kai reikia palankaus teisėjo sprendimo. Gal šuolis – ne toks tolimas?
Niekada rimtai negalvojau apie futbolą kaip apie tikrą perspektyvą. Gal pasvajodavau būdamas vaikas, bet greitai supratau, kad nieko gero iš manęs nebus.
Kai pradėjau žaisti… (nutyla). Atsiprašau, labai mėtausi. Dabar galvoju: kam tas mano gyvenimas įdomus? Atrodo, kad norint sudominti reikia pasakyti ką nors išskirtinio. Pavyzdžiui, ką nors iš Justiniškių laikų… Na, pavyzdžiui, kaip su draugeliais radome lavoną prie ežero.
Nuo to ir reikėjo pradėti!
Bet neradome (juokiasi). Nors būtų įdomu skaityti.
Palikime futbolą ir lavonus. Po mokyklos įstojai į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Viename interviu sakei, kad stojamieji kėlė didelį jaudulį.
Rimtai, taip sakiau? Gal senesniame interviu. Aš jų neskaičiau – buvo gėda. Žinai tą jausmą, kai įsirašai savo balsą, klausai ir vemti verčia? Daugeliui taip būna. Su mintimis – dar sudėtingiau. Jauti, kad turi jas paaiškinti, bet kartu supranti, kad jos nėra iki galo tavo.
Atrodo, bandai pasirodyti protingesnis arba pasakai frazę, kurią iš tikrųjų nugirdai iš kito žmogaus, perskaitei ar dėstytojas pasakė. O tada tos frazės tampa interviu antraštėmis, ir pradedi jaustis apgaviku, veidmainiu. Nors gal taip nutinka pradžioje, kai dar neturi apie ką kalbėti ir ieškai savo vidinio stuburo, jei Justiniškės jo nesuteikė (juokiasi).
Bet juk taip save ir formuojame: klausydami ir mokydamiesi.
Tada kyla klausimas – o kas iš tikrųjų yra mano? Atrodo, kad esi įspūdžių rinkinys, svetimų minčių kratinys. Bet čia jau kapstant giliau – iki tikrojo savęs. Susirenki save po kruopelytę, ir tiek.
Kas tau suteikia tikrojo savęs jausmą?
Geriausiai jaučiuosi, kai laikausi disciplinuoto gyvenimo ritmo, kurį pats kontroliuoju. Kai gerai miegu, prisižiūriu, ką valgau, apeinu barus grįždamas namo po repeticijos. Man įdomu, kiek gali pakeisti savo savijautą, minčių aštrumą ar net kūrybiškumą reguliuodamas išorinius veiksnius. Pavyzdžiui, kaip jaustumeisi, jei eitum miegoti ir keltumeisi tuo pačiu metu su trisdešimties minučių paklaida? Ar jei porą kartų per savaitę maudytumeisi eketėje, valgytum neperdirbtą maistą? Noriu tapti superžmogumi (juokiasi). Ir ši sveikatingumo pasaka tęsiasi iki užėjimo į barą.
Esi kalbėjęs apie etapą, kai dėl staiga užgriuvusios sėkmės buvai užmigęs ant laurų, ateidavai į repeticijas nepasiruošęs, pagiringas. Ar nauja disciplina atėjo kaip atsakas į tai?
Tai vienareikšmiškai susiję dalykai. Nepastebimai įklimpau į liūną, ir tai tapo problemiška, nors pačiam taip neatrodė. Mano atveju keli asmeninio gyvenimo lūžiai viską tik paaštrino.
Pasidarė nebelinksma. Pradėjau galvoti, ką daryti. Kreipiausi į priklausomybių centrą, ieškojau būdų, kaip tai išspręsti. Ten psichiatrė manęs paklausė: „Kada pastarąjį kartą svaiginaisi?“ Sakau: „Prieš tris ar keturias dienas.“ Ji atsakė: „Aš nepriimu žmonių, kurie nėra išbuvę švarūs bent tris savaites. Pabūk švarus, tada galėsime pradėti seansus. Aš su pacientais pasiekiu didelius proveržius, bet kai jie savaitgalį vėl užgeria, pirmadienį grįžta pas mane ir iš naujo pradeda kalbas, kaip mamytė nemylėjo, tėvelis mušė ar žmona paliko, mes vėl grįžtame į pradžios tašką.“
Iki tol nebuvau bandęs gyventi visiškai švariai. Na, nebent ankstyvoje vaikystėje (šypsosi). Pagalvojau: „Gerai, prieš imdamasis drastiškų veiksmų pabandysiu viską mesti.“ Tai simboliškai sutapo su Naujaisiais metais, ir aš mečiau. Po mėnesio supratau, kad man nebereikia pagalbos – viskas susitvarkė savaime. Atrodo, turi turėti stiprią priklausomybę, kad negalėtum mesti, o man tai buvo lengva. Todėl nenoriu kalbėti dramatiškai – nebuvau visiškai nuvažiavęs nuo bėgių, tiesiog tai labai mėgau, man tai būdavo lyg degalai. Net dabar prisiminus prėska pasidaro burnoje.
Dažnai jaunimui vakarėliai ir su jais susijęs alkoholis yra romantizuojama pramoga. Kaip supratai, kad tai tapo problema?
Tų vakarų daugėjo, o vaidybos kokybė ritosi žemyn. Mane prablaivė suvokimas, kad reputaciją susigadinti labai lengva, ir buvau įtikėjęs, jog tai jau pasidariau. Kad turiu etiketę „šitas nerimtas“.
Tuo metu pagalvojau, kad gyvenime sau neatleisčiau, jei nebandyčiau iki galo išpildyti savo potencialo. Jei po daugelio metų žinočiau, kad būdamas dvidešimt penkerių variau tik puse kojos. O kas tada? Nebebūtų jokios galimybės sužinoti, kas būtų nutikę, jei būčiau varęs visu šimtu procentų. Matyt, esu tokia asmenybė, linkusi į kraštutinumus: jei švenčiu – šimtu procentų, jei tingiu – irgi šimtu procentų.
Bet jei dirbi, tikiu, irgi šimtu procentų.
Norėčiau sakyti, kad atiduodu šimtą, bet vis jaučiu, kad galiu daugiau. Pavyzdžiui, šiandien repetavau dvi valandas, bet vidinis balsas sako: „Sakei, kad repetuosi tris. O tą valandą ką veikei? Skrolinai.“
Žinau, kad nereikia išprotėti. Pokytį reikia daryti mažais žingsneliais. Jei užsibrėši įkopti į tris viršukalnes vienu metu, tave prispaus milžiniškas krūvis. Padarai vieną darbą, tada judi prie kito. Taip atsiranda inercija, progresas tampa apčiuopiamas.
Ypač gera, kai progresą pastebi ir aplinkiniai. Didžiausias komplimentas žmogui – kai pagiriamas jo progresas, o ne prigimtis. Pavyzdžiui, sako: „Oho, koks tu aukštas.“ Juk toks gimei. Bet jei pradedi sportuoti ir kas nors pasako, kad atrodai atjaunėjęs, galvoji: „Kad žinotum, kaip šituos žodelius į širdelę įsidėsiu.“
Tik nenoriu sudaryti įspūdžio, kad tapau visišku abstinentu. Naujuosius metus pažymėjau kaip savo auksiniais laikais! Bet sausio antrąją prasidėjo repeticijos, tad laikas švęsti baigėsi, atėjo metas dirbti.
Tavo kelias į aktorystę susijęs su viena pavarde – režisieriumi Gintaru Varnu. Esi sakęs, jog akademijoje pasilikai tik dėl to, kad jis dėstė vaidybą.
Mokykloje iš savo teatro mokytojo išgirdau patarimą palaukti kitų metų, kai kursą rinks Varnas. Jis visada išleidžia puikias aktorių kartas. Pagal planą kursą jis turėjo rinkti dar kitais metais. Tad kai klausei apie stojamųjų jaudulį, aš nesijaudinau, nes į juos žiūrėjau kaip į repeticiją prieš kitus metus. Žinojau, kad tai pasibandymas. Žinoma, negaliu sakyti, kad visiškai nedrebėjau – stovėti scenoje prieš komisiją ir deklamuoti nėra natūrali aplinka. Jaudinausi, bet tai nebuvo gyvybės ar mirties klausimas.
Kodėl būtent Gintaras Varnas tapo autoritetu?
Iš jo pirmo išgirdau, kad tai, ką darau, yra gerai. Mokykloje buvau vidutinis mokinys – nei blogas, nei geras. O čia staiga pasako, kad darai tikrai neblogai. Jaunam besiformuojančiam žmogui, kuris nori būti aktoriumi, nors dar nelabai supranta, ką tai reiškia, tokie žodžiai suteikia ypatingo pasitikėjimo savimi. Jaučiausi geras – pirmą kartą gyvenime geras. Už tai būsiu dėkingas visą gyvenimą.
Dėl režisieriaus paskatinimų atsiskleidžiau, radau stiprybės ir pasitikėjimo savimi ne tik kaip aktorius, bet ir kaip žmogus. Gavus aukščiausius dėstytojo įvertinimus ateina ir kursiokų noras kartu dirbti. Tiesa, aš su tuo dar nemokėjau susitvarkyti, nes tai buvo visiškai nauja patirtis, dėl to ir užmigau ant laurų. Bet tie žodžiai mane išlaisvino. Akademijoje radau savo žmones, su jais iki šiol artimai bendraujame.
Gintaro Varno režisuotas spektaklis „Puikus naujas pasaulis“ tau atnešė ir nominaciją – buvai nominuotas Auksiniam scenos kryžiui jaunojo menininko kategorijoje. Nekuklus įvertinimas ir dar už pirmą didesnį vaidmenį teatre.
Tai pavyko dėl visiško pasitikėjimo Varnu. Per repeticijas tikėjau viskuo, ką jis sakė. Aš jam tikau – būtent tam vaidmeniui. Neaišku, ar pas kitą režisierių viskas būtų susiklostę taip pat. Varnas ieškojo jauno vaikino vaidmeniui, ir aš kaip tik buvau jo studentas. Kitam režisieriui gal būtų tikusi kito kursioko organika, kitos savybės, o aš būčiau likęs paraštėse. Tad čia yra daug sėkmės.
Atrodo, kad dabar daugelyje spektaklių esi arba pagrindinis, arba vienas pagrindinių aktorių. Ką tau reiškia lyderio pozicija?
Būtų neteisinga sakyti, kad atlieku tik pagrindinius vaidmenis. Vaidinu ir antraplanius, trečiaplanius. Po užmigimo ant laurų buvau save įtikinęs, kad mano trumpalaikis blyksnis baigėsi, o su juo – ir visi vaidmenys. Lūžis įvyko, kai Jokūbas Brazys pasiūlė vaidmenį „Akies istorijoje“. Tada pamaniau, jog privalau priminti apie save ir padaryti viską taip, kaip širdies gelmėse žinau, kad galiu, o svarbiausia – noriu. Norėjau pirmiausia sau pačiam parodyti, kad nesu palaida bala, ir savotiškai sugrįžti.
Noriu pacituoti straipsnio apie tave antraštę: „Mėgstu sprogdinti scenoje“.
Siaubinga antraštė. Absoliučiai (juokiasi).
Nesijauti sprogdinantis sceną?
Matyt, šis apibūdinimas atsirado po „Akies istorijos“ ir „Zucco“, nes čia prisiliečiau prie visai kitokio vaidybos pobūdžio, kuris man labai patiko. Čia vaidindamas atiduodi visą save: fiziškai pavargsti iki paskutinio prakaito lašo, o emocinis intensyvumas yra toks, kokio anksčiau neteko patirti. Pati emocija yra sprogstamoji – ji nėra nujaučiama ar dangstoma, ji eina tiesiai į žiūrovą. Tad gal iš čia ir atsirado tas sprogdinimas?
Kiek ribų teko peržengti, kad sutiktum vaidinti tokiame atvirame spektaklyje kaip „Akies istorija“? Aktorė Digna Kulionytė sakė, kad jai skaitant kūrinį vartėsi žarnos. Ką jautei tu?
Peržengti vieną kitą ribą reikėjo, bet tai buvo įdomu. Su komanda kalbėjome, kad, kai skaitai, šią knygą norisi padėti į šalį ir pailsinti akis. Siekėme, kad spektaklis darytų panašų poveikį. Bet man, kad sutikčiau vaidinti, užteko, jog Brazys pakviestų į atranką. Visai nesvarbu, ką būtų reikėję vaidinti: aš ilgą laiką svajojau dirbti su Jokūbu, jis kaip jaunosios kartos režisierius Lietuvoje mane labiausiai žavi.
O tos repeticijos, kaip minėjau, man tapo galimybe viską pakeisti. Jos prasidėjo sausio pradžioje: nauji metai, naujas aš, naujas gyvenimas. Sportas, mityba, eketės ir dar – „Akies istorija“.
Jokūbu Braziu pasitiki besąlygiškai, bet tikiu, kad tokiame atvirame spektaklyje ne mažiau svarbus yra ir pasitikėjimas scenos partneriu. Kaip klostėsi jūsų santykiai su aktore Digna Kulionyte?
Nebuvo to nereikalingo nejaukumo: „O ar galima tave čia paliesti?“, „Ar viskas gerai, jei darysiu taip?“. Prie kūniškumo priėjome natūraliai, pagarbiai – tiesiog bandėme ir repetavome. Be to, aš žaviuosi Digna kaip aktore. Matydavau, kaip Jokūbas su ja repetuoja tam tikras scenas. Aš jau būčiau pavargęs, būčiau sakęs: „Gal darom pertrauką?“, o ji nepalūždavo, kol nesukurdavo scenos taip, kaip reikia. Ji labai pasiaukojanti, kitokio kirpimo aktorė. Retai matai tokį atsidavimą, ir tai kelia didžiulį susižavėjimą.
Išbandai įvairias vaidybos formas. Kartais tai šešėlių teatras, kartais – teatras, kur pagrindinė priemonė yra kūnas. Ką aktoriui reiškia atsisakyti kalbinės išraiškos?
Tai požiūrio klausimas. Gali į tai žiūrėti kaip į ribojimą arba kaip į galimybę rasti raiškos priemones tik per savo kūną. Akademijoje pirmą pusmetį mums apskritai neleisdavo kalbėti – etiudai turėjo būti be žodžių. Žodis yra lengviausia išeitis: pasakai, ir visiems viskas aišku. Bet dažnai ten, kur atsiranda žodis, prasideda melas.
Kalbėdamas apie savo vaidmenį Gretos Štiormer spektaklyje „L. YRA S.“ esi sakęs, kad turi būti savo personažo advokatas, rasti būdų jį pateisinti. Tačiau režisierius Jaunius Juodelis, kurio spektaklyje „Zucco“ įkūniji pagrindinį veikėją, tvirtino, kad Zucco nuteisti yra privalu. Ar buvo herojų, kurių pateisinti nesugebėjai?
Tai aktorės Eglės Mikulionytės mintis, pasakyta man per repeticiją. Ji tikino, kad privalai mylėti ir išteisinti žmogų, kurį vaidini. Visuomenė gali jį nuteisti, bet tu turi suvokti, kodėl jis toks yra, net jei plačiąja prasme jis – monstras.
Aišku, yra dalykų, kurių negali pateisinti. Tam tikri poelgiai ar pasirinkimai pjesėse yra moraliai blogi visomis prasmėmis. Tam pačiam Zucco vieta pragare seniai rezervuota. Bet paradoksas tas, kad man jį vaidinti neįtikėtinai malonu.
Man nereikia perlipti dešimties barjerų, kad įsikūnyčiau į pabaisą. Zucco toks tolimas nuo to, kas aš esu. Man asmeniškai net pagalvoti apie tokius elgesio modelius būtų šventvagiška, tačiau aš vaidinu tą monstrą ir spektakliui pasibaigus neparsinešu jo namo.
Labai įdomu groti tomis aktorystės stygomis, kurios tavo gyvenime tyli. Aš asmeniškai žmonių nežudau, bet teatre vieną kitą nupyškinu, ir man smalsu patyrinėti, ką tai reiškia. Gal patiks, gal ir asmeniniame gyvenime pradėsiu (juokiasi).
Pavojinga mintis rašyti juodai ant balto!
Šitą tikrai dėk į antraštę (juokiasi). Bet jei rimtai, režisieriaus Krystiano Lupos žodžiai man viską sudėliojo į stalčiukus: aktorystė tam tikra prasme yra gilesnis gyvenimas už asmeninį, nes tik scenoje gali paspausti klavišą, kurio tavo klaviatūroje nėra.
Aktorius Martynas Nedzinskas yra pasakęs panašią, bet atvirkščią mintį, kad teatras nėra gyvenimas, o tik jo ekstraktas. Šis aktorius atstovauja vyresnei kartai, tu – jaunesnei. Ar pastebi skirtumų tarp skirtingų kartų aktorių ir režisierių? Vis dėlto teatro ateitis pradeda gulti ant jūsų, jaunosios kartos, pečių.
Taip, tikrai skirtingos mokyklos. Vyresnioji aktorių karta buvo mokoma aiškiai tarti tekstą, kad jis būtų girdimas paskutinėje eilėje. Dabar vyrauja mikrofonai, tai man ne itin patinka. Man, kaip negyvenusiam anuomet, sunku visavertiškai palyginti, bet žinau, kad viskas pasikeitė kaip diena ir naktis.
Būna, kad tenka dirbti su vyresnės kartos režisieriumi, kuris šiek tiek panaršė feisbuke ir jaučia, jog viską supranta apie šiuolaikinį jaunimą. Sako: „Na, dabar padaryk taip.“ O mes žinome, kad taip buvo maždaug 2017-aisiais. Tačiau mūsų užduotis yra rodyti tikrą dabarties atvaizdą. Tiesa, paskui tą atvaizdą sunku suspėti, nes viskas greitai keičiasi. Spektaklis, parodytas 2026-ųjų sausį, pavasarį jau gali būti visiška atgyvena.
Turiu gimnazistą pusbrolį ir suprantu, kad ir aš – jau nebe jaunosios kartos atstovas. Jis man rodo juokelius, vaizdo įrašus, ir aš tik iš dalies suprantu, kodėl jis iš to juokiasi. Tad jei dabar vaidinčiau paauglį, kaip jį įsivaizduoju, tikriausiai ateitų penkiolikmečių komisija ir pasakytų: „Seniuk, tai nieko bendro su mumis neturi.“
Neseniai žiūrėjau savo aštuntos klasės baigimo nuotrauką – visiška spalvų ir stilių maišalynė. Spalvoti marškinėliai, bridžiai, jokio supratimo apie stilių, bet visi tokie skirtingi! O dabar paaugliai atrodo identiškai. Ypač tos šukuosenos yra kažkas stebuklingo. Įdomu suprasti, kur dingsta kitoniškumas ir autentika. Nors tikriausiai tai amžiaus reikalas, anksčiau aš ir pats bandžiau pritapti prie bandos. Tik vėliau žmonės ima ieškoti savo tapatybės.
Ar jautiesi ją atradęs?
Net nežinau, ką tai reiškia. Tapatybė nuolat kinta. Bet dabar nebebandau niekam įtikti, greitai save demaskuoju, jei pradedu elgtis nenuoširdžiai. Nebegaliu sau meluoti. Sakau: „Matai, ką čia darai? Kas čia per rankos gestas? Tu jį užvakar pamatei ir pradėjai naudoti kaip savą!“
Ar yra personažų, iš kurių esi pasiėmęs būdo bruožą ar mąstymą? Viename interviu, kalbėdamas apie Lyro vaidmenį, esi minėjęs, kad buvai perėmęs jo kančios romantizavimą.
Esu matęs daugybę interviu su aktoriais, kur jie sako: „Tas vaidmuo mane kai ko išmokė.“ Galbūt giliau pakapstęs ir aš rasčiau atsakymą, bet dabar, kai paklausei… Kad vaidmuo mane būtų išmokęs ko nors tokio, ką galėčiau iškart įvardyti, – ko gero, ne. O gal tiesiog dar nebuvo tokio beatodairiško susitapatinimo ar gilaus įkritimo į psichologines analizes?
Vadinasi, ruošdamasis vaidmeniui neatiduodi savęs visu šimtu procentų, palieki dalelę sau?
Tikrai esu atidavęs visą šimtu procentų, tik man nereikia milžiniškų analizių. Stovi scenoje, sakai monologą, o galvoje sukasi mintis: „Kaip prastai šįryt papusryčiavau, siaubas.“ Bet jei su tuo pasieki rezultatą, tai niekuo nesiskiria nuo kito aktoriaus, kuris sakydamas tą monologą galvos: „Mano mama manęs nemylėjo, tėvas mane mušė…“ Aš, galvodamas apie tą sumuštinį su pasibaigusio galiojimo sūriu, galiu pasiekti tą patį rezultatą, užuot vertęsis per galvą analizuodamas personažo psichologiją.
Teatre dažnai matome tave dramatiškose, brutaliose situacijose. Kas tave džiugina už teatro ribų? Girdėjau, kad domiesi poezija, skaitai.
Daug neskaitau, tikrai reikėtų daugiau. O poeziją labai mėgstu. Kalbant apie laimę, vienas konkretus „Puikaus naujo pasaulio“ rodymas, kai asmeniniame gyvenime buvo sunku, man įsiminė kaip geriausias, nes tada įvyko apsivalymas. Turbūt geriausiai tą spektaklį vaidinau tada, kai asmeniniame gyvenime buvo sunkiausia. Atrodo, paradoksas, bet kartu supranti, kad tai dėsninga.
Na, pavyzdžiui, jei scenoje reikia verkti. Nors tai neturėtų būti pagrindinis aktoriaus tikslas, nes verkti turi publika, o ne aktorius, bet kartais tos priemonės reikia. Anksčiau iki ašarų emociškai neužaugdavau, o tąkart jos byrėjo kaip pupos, visiškai be pastangų.
Būna tikslas priversti žiūrovus verkti, bet kalbėdamas priminei, kad anksčiau esi sakęs, jog bijai žiūrovų žvilgsnių. Ar tai dar tiesa?
Labai bijojau. Dabar nebebijau. Ta baimė atsirado iš to, kai pirmus kartus teko vaidinti labai arti žiūrovų. Pavyzdžiui, Nauberto Jasinsko „Pelikane“.
Kai sakai monologą ir matai žiūrovo akis. Tada aš, kaip Matas, pradedu tas akis interpretuoti: žiūrovas atrodo šiek tiek prisnūdęs, tad iškart pamanau, kad jis abejingas, nes aš prastai vaidinu. Susikritikuoju numanydamas, ką jis galvoja, nors jo galvoje gali suktis visai kiti dalykai. Taip tu susidegini – iškart pameti koncentraciją. Vėliau išmokau su tuo tvarkytis.
Dabar, statant „Zucco“, režisierius pasakė: „Tu stovi per metrą nuo žiūrovo ir sakai monologą žiūrėdamas jam į akis.“ Iš pradžių sakiau: „Be šansų, tai peilis, susikritikuosiu, nesusikoncentruosiu, bus fiasko.“ Tai buvo didžiausia mano baimė, bet tik su ja susidūręs ją įveikiau. Supratau, kad žiūrovas aktoriaus žvilgsnio bijo labiau, nei aš jo.
Tiesa, iš žiūrovų vietos tai irgi nėra jauki patirtis.
Aš ir pats toks esu! Kai matau, kad aktorius artėja prie manęs, galvoju: „Maldauju, tik nepradėk su manimi vaidinti, rinkis kitą auką.“
Spektaklyje „Zucco“ aš atsistoju per mažiau nei pusmetrį nuo žiūrovo pirmoje eilėje, žiūriu jam į akis ir minutę sakau emociškai intensyvų monologą. Tuo metu žiūrovo asmeninė erdvė yra pažeidžiama. Nejauku.
Režisierius dar turėjo mintį, kad būčiau su žiūrovais kartu, kai šie renkasi į spektaklį, laukčiau eilėje prie bilietų, sėdėčiau kampe. Tada atsakiau: „Nebejuokink, mane juk kalbins! Tai kaip man atsakyti – kaip Matui ar kaip Zucco?“ Gerai, kad plano atsisakė. Kita vertus, gal ir šią baimę galiausiai būčiau įveikęs?
Na, jei kada užsuksiu į spektaklį ir pamatysiu tave sėdintį šalia, žinosiu, ko tikėtis.
Tikrai! Tik žinok, kad aš tada irgi labai jaudinuosi (juokiasi).
Po tokių sėkmingų metų tikiu, kad 2026-aisiais turi ir naujų tikslų. Kokių?
Vaidyboje – mokytis, abejoti. O asmeniškai – skirti daugiau laiko brangiems žmonėms. Ir kaip tyčia rugsėjo gale patyriau traumą – susiplėšiau meniską. Iki tol žaidžiau futbolą, lauko tenisą, o ir mano pagrindiniams spektakliams reikia fiziškumo.
Tiesa, per „Zucco“ ant batuto šokinėji viena koja!
Viena ir teliko. Tad vienas iš pagrindinių tikslų – nuosekliai atlikti reabilitaciją. Kaip ir vaidyba, futbolas man yra poilsis – žaidi ir nesi niekur kitur. Noriu vėl grįžti į aikštelę. Nors neseniai išgirdau gerą patarimą dėl naujametinių pažadų: reikia kelti sau ne grandiozinius, o mažus, įgyvendinamus tikslus. Pavyzdžiui, kad šį mėnesį reikia apsikirpti. Tai bent jau šitą tikrai padarysiu (juokiasi).
