Miela Milena, nežinau, ar žinai, bet mačiau tave teatre. Dabar jau tikrai esi. Nuo šiol tu Milena. Tiesiog Milena Jesenská. Čekų žurnalistė, rašytoja, vertėja, kovotoja. Žmogus. Mylėjęs ir kentėjęs. Gelbėjęs ir pats pražuvęs. Dar ugnis. O drauge įdagas, nešantis žinią už kiekvieną, kurios liepsna XX a. pradžioje buvo laikyta pelenais. Tą rugsėjo 12-ąją, rodant režisierės Lauros Kutkaitės premjerinę „Mileną“, Klaipėdos dramos teatro scenoje apsireiškei visu savo kūnu, balsu, žvilgsniu, visa savo tyla ir skausmu. Ir nuo šiol būsi. O kartu bus visos ir visi savimi tave sukūrę, gyventi sugrąžinę.
***
Ech, Milena, nutrūktgalve, laisvamane, jautruole, avantiūriste, maištininke, žinau, džiaugtumeisi, kaip nekonvenciškai, išprotėjusiai, gaivališkai eksperimentiškai buvai papasakota. Gal net triumfuotum: neatmetant tavo versto ir mylėto Franzo Kafkos egzistavimo, jo laiškų tau esaties ir atsakymų jam tuštumos, tavojo mūziškumo ir moteriškumo, tapai ašimi – ta, kuri iš kitų suverta ir per kurią veriasi kiti.
Taip, Milena, tave pragriaužęs nelaimingos meilės skausmas paliko siaurutį tunelį, kurmiarausį, pro kurį pralindusios šešios L. Kutkaitės naviguojamos spektaklio aktorės – kaip jos tau patiktų – tarytum atsidūrė ant fantasmagoriškos šachmatų lentos. Žinau, visai ne ją, o XX a. pirmos pusės Prahos pašto grindis, atliepiant senojo uostamiesčio pašto klojinį, atkartojo Paulinos Turauskaitės į Klaipėdos dramos teatrą perkeltos susikertančios scenos dangos horizontalės, vertikalės ir įstrižainės, bet ar tikrai gyvenime (juolab teatre) viskas ir yra, kaip atrodo?
Mes takūs, Milena. Mus supantys daiktai, reiškiniai takūs. Visa gali būti visaip, ir tu puikiai tai žinai: scenografės materializuotas minimalistinis, ilgesingai pilkas pašto laukiamasis per akimirką persimaityti į karcerį, laiškų rūšiavimo lentyna – tapti grotomis, šešios masyvios kėdės – virsti siena, skambūs tautiniai šūkiai – materializuotis konclageriu, miškas – vieną minutę teikti prieglobstį, kitą jau klaidinti, jūra – raminti arba skandinti, spektaklis – vaidinti, apgaudinėti arba tapti tau, mieloji, skirtu L. Kutkaitės ir visos komandos rašomu paminkliniu laišku. O gal veikiau: kūno, balso, žvilgsnio autonomiją grąžinančiu kūrybiniu sprogimu.
***
Tai štai, Milena, toje geometrinėje plokštumoje, toje beribių ėjimų, kombinacijų erdvėje, Toma Gailiutė, Eglė Jackaitė, Digna Kulionytė, Samanta Pinaitytė, Justina Vanžodytė, Aistė Zabotkaitė ir judėjo. Taip, kaip norėjo. Kaip pasirinko būti scenoje. Kokiais žodžiais, ženklais, pauzėmis nusprendė prabilti. Kiek dokumentiškumo, nuoseklumo, o kiek infantilumo, chaoso pasirinko įnešti.
Varniškų plaukų perukais, sodriu makiažu, juodos ir žalios spalvų Liucijos Kvašytės kurtais kostiumais atiduodamos duoklę tavo gyventam laikui, Milena, jos visos buvo Milenos. Ir Kafkos. Ir pačios savimi. Ir aktorės. Šokėjos. Dainininkės. Kūrėjos ir atlikėjos sykiu. Tavo biografijos pasakotojos ir tos pačios biografijos skylių kamšytojos. Tau skirtų F. Kafkos laiškų skaitytojos ir sunaikintų tavųjų interpretuotojos. Galų gale, savo pačių profesinių ribų perbraižytojos.
Blyksnis. Ir šešių Milenų ansamblis sudainuoja vaikišką skaičiuotę primenančią banalią dainelę. Blyksnis. Ir kuri nors aktorė pasakoja tavo gyvenimo istoriją. Blyksnis. Ir Milenos šoka. Blyksnis. Aktorės skaito Franzo tau siųstų laiškų ištraukas. Blyksnis. Siautėja T. Gailiutės mokytoja (ne šiaip, išdykėlis F. Kafka viename laiške pripažino norįs būti baramas). Blyksnis. Tu ir Franzas žaidžiate „Tiesą ir drąsą“. Blyksnis. Vėl tavo gyvenimas. Vėl jo laiškų tau citatos. Vėl daina. Ir ta, kaip kūrybinė komanda pavadino, fašistinė gimnastika. Blyksnis. E. Jackaitė užkuria autoironiškąjį „Laiškų džiazą“. Blyksnis. Blyksnis. Blyksnis.
Lyg pasukus revolverio būgną – tu ir nušautas, ir sukurtas – niekada nenuspėsi, kokie persimainymai ištiks toliau. Tada suvoki, žinai, ką, Milena? Kiekvienas naujas ėjimas, kiekviena užgimusi metamorfozė – mažas įrodymas: net jei istorija moterį neretai redukuoja iki vieno – dargi antraplanio – vaidmens atlikėjos, teatras gali būti ta vieta, kur atsiskleidžia jos daugialypiškumas.
***
O fone, kybančiame ekrane, Eitvydo Doškaus kamera pagautos šešios Milenos gyvena atskirą gyvenimą. Kurdamos Milenų tylą, jos tau, mieloji, grąžino jūsų su Franzu numylėtą mišką (matai, kaip greit teatre net Viena tampa Juodkrante), kuriame pasimatėte pirmą ir priešpaskutinį kartą. Grąžino ir jus išskyrusią jūrą tarp Prahos bei Vienos. Sykiu grąžino žvilgsnį.
Nežinau, ar žinai, Milena, bet feministė, kino teoretikė Laura Mulvey 1975-aisiais pasirodžiusioje savo esė „Vizualinis malonumas ir pasakojamasis kinas“ apibendrino, kad kine (o iš esmės ir visame mene, nuo savęs pridėčiau – visuomenėje apskritai) moteris dažniausiai egzistuoja kaip vyriško žvilgsnio (male gaze) taikinys. Suprask, dailus paveikslėlis, pasyvus objektas, skirtas būti žiūrimas.
Kažkur girdėta? Pažinta? Patirta? Taip, Milena?
Tą rugsėjo 12-ąją buvo kitaip. Koks galingas žvilgsnių ir galios pozicijų virsmas įvyko. Tu, Milena, tarsi į pradinę padėtį šachmatų lentoje sustačiusi pabirusias figūras, pagaliau tapai subjektu, ne tik priimančiu spendimus, lemiančiu spektaklio eigą, diktuojančiu ar kontroliuojančiu, bet ir žiūrinčiu atgal. Per aktores, per jų veidus scenoje ir – tokius išdidintus – vaizdo projekcijose įdėmiai stebėjai žiūrovus salėje. Stebėjai, nes išsilaisvinai iš pasyvios mūzos, romantizuotos šmėklos vaidmens – jau nebebuvai tik F. Kafkos laiškų išnaša.
Išsivadavusi iš literatūrinio, sykiu fašistinio, narvo, Milena, miške ar jūros bangų supamame kelte pagaliau priklausei ne Franzui, ne mums, o sau.
Drauge su tavimi virsmus, neabejoju, išgyveno ir spektaklio superšešetas, ko gero, iki šiol susiduriantis su dar gana patriarchališku, įsimintinų moteriškų vaidmenų stokojančiu lietuvišku teatru ir auditorija, aktores matančia tartum gražią dekoraciją.
***
Mieloji, be žvilgsnio, per spektaklį dar susigrąžinai sau kūną. Tas fizinių pavidalų nebuvimas, Milena, visa širdim jaučiu, ir buvo didysis tavo prakeiksmas.
Niekas kitas, tik į vaiduokliškų santykių spąstus įkliuvęs žmogus supras, ką reiškia mylėti, sykiu mylint žinoti: jokiai menkiausiai materijai – žvilgsnių spynoms, susikabinančių rankų užraktams – egzistuoti nelemta. Net Franzui rašyti tavo laiškai neteko teisės išlikti – atsako kūnas irgi buvo sunaikintas. Tavo fizinis pavidalas, iki išėjimo iš žemiškojo pasaulio dienos mažėjęs, traukęsis, gesęs, tavo naikinti kaulai, kraujas ir raumenys, galiausiai neatlaikė Ravensbriuko moterų koncentracijos stovykloje.
Ech, Milena… Net po mirties tavo tikruosius fizinius pasiekimus – krūvą straipsnių, esė, žydų gelbėjimą – nustelbė šmėkliškas, neapčiuopiamas, legenda su rašytoju genijumi virtęs ryšys.
Žinai, mieloji, choreografės Agnietės Lisičkinaitės vedamos, T. Gailiutė, E. Jackaitė, D. Kulionytė, S. Pinaitytė, J. Vanžodytė ir A. Zabotkaitė savo kūniškais pavidalais tau suteikė totalitarizmo atimtą laisvę kvailioti, šokti, žaisti. Kartkartėmis sustingti. Lyg pozuojant fotografijai, tik skirtai ne grožėtis, o visais įmanomais fotonais šioje realybėje užfiksuoti ir pačias save – moteris, aktores, personažes, ir tave, Milena. Į-am-žin-ti. Sykiu tavo ir aktorių judesių trajektorijos, kūniški ženklai tapo dar sykį istorijos tėkmėje pasikartojančiu įspėjimu: nuo linksmo trepsėjimo į taktą stilingais bateliais ar žaismingo kabareto iki Prahoje įkurto Sakalų (ček. Sokol) judėjimo gimnastikos inspiruotos akrobatikos, galiausiai išsigimstančios į nacistišką žygiavimą, ne tiek ir daug. Ne tiek daug nuo veržlaus, pulsuojančio kūno iki režimo nurėžtų gyvenimų.
Jau rašiau, Milena, visa yra taku. Kaip ir šešių aktorių nuogai atviros plačiai atvertos rankos, į kurias kažkas – nelemtos meilės kūjai, abejingos publikos plaktukai – ko gero, suvarys vinis.
***
Ir balsas, Milena, balsas. Tavojo gyvo, fizinio negirdėjom, tačiau dabar jį, susiliejusį į vieną iš šešių skirtingų, jau turi. Kompozitoriaus Arturo Bumšteino sukurtas ir aktorių fonetinių eksperimentinių pripildytas padrikų skiemenų garsynas iš foninio tapo savarankiška garso dramaturgija – lyg teise į autonomišką žodį pasinaudotų kiekviena kadaise nutildyta pasaulio moteris. Dabar jų istorijos, pasakojimai ataidi visais Žemės miškais, visomis jūromis. Visomis neatsakytų, sunaikintų arba parašytų, bet adresato neperskaitytų laiškų sakinių nuotrupomis.
Nežinau, ar žinai, bet ir spektaklio baiga muzikali – daugiabalsė T. Gailiutės, E. Jackaitės, D. Kulionytės, S. Pinaitytės, J. Vanžodytės ir A. Zabotkaitės daina pagauna žiūrovus į per visą premjerą vaikiškais, skaičiuotes primenančiais linksmais kūrinėliais austą tinklą.
Kaip? Tiesiog taip ir atsisveikinsime? Dainele apie kurmį?
Turbūt tik tu, Milena, ir jūs, gyvenę ar gyvenantys su parazituojančiu skausmu, suprasite: kartais skauda taip, kad juodų juodžiausia juoduma išsprogsta į gynybiškai infantilų, vaikišką siausmą. Kuo liūdniau, tuo primityviau ir linksmiau? Kartais, taip. Isteriškai, banaliai džiaugsmingai taip.
Šiek tiek daugiau apie šį reiškinį – gal kad tai gynybinė psichikos reakcija į traumą, kokia nors disociacija, infantilizacija ar hipomaniakinis afektas – mums papasakotų J. Vanžodytės psichologė iš E. Jackaitės „Laiškų džiazo“.
***
Tad viskas visur visada gali būti visaip, mieloji. Pati daugiau papasakotum. Kaip būna nesuprantamai keistai. Ne pagal taisykles. Ne pagal užsakymus. Iš paraščių. Kažkokių keistų užkaborių. Šešėlių. Iš tylos. Būna, neišsiverčia, nepasirašo, neišsisiunčia, nesusilaukia. Būna, atrodo, nebūna, bet vis tiek yra. Būna, siela vėl pavidalą įgauna.
Jau žinau, kad žinai, Milena.
P.S. Sutapimas ar ne, sykį sau brūkštelėjau: „Tu, rodos, ir esi, bet kol balsu nepašauktas, dar neegzistuoji. Kaip tos istorijos, kurios neparašytos, nepapasakotos, laikytos paslapty galvos narve, apdengtame sunkiu ir tankiu audiniu, pamažėle numerdėja, trūnija ir be ženklo išsisklaido. Ir jeigu taip, jei tai gryna tiesa, tada tikrų tikriausiai niekad negyveno kanarėlė.“
P. P. S. Kiekvienas iš mūsų turi teisę į pilnakraujį egzistavimą, savo pasakojimą, autentišką, unikalią istoriją.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
