„Negaliu patikėti!“ – šūktelėjo Alisa. – „Negali? Pamėgink dar kartą, – pareiškė Valdovė.“ Į paslaptingą ir paradoksalų daugeliui puikiai žinomos veikėjos Alisos pasaulį žiūrovus kviečia naujausias Nacionalinio Kauno dramos teatro (NKDT) spektaklis „Alisa Veidrodžio karalystėje“. Lewiso Carrollio kūrinys „Alisa stebuklų šalyje“ (1865) bei jo tęsinys „Alisa Veidrodžio karalystėje“ (1871) seniai įsitvirtino kaip vaikų literatūros klasika, tačiau tai ne tik fantastinės pasakos: autorius jose tyrinėjo logikos paradoksus, kalbos ribas, laiką, tikrovės prigimtį bei žmogaus tapsmo procesą. Taigi neatsitiktinai šie kūriniai apie Alisą netrukus paskatino gausias adaptacijas skirtingose medijose.
Pirmą kartą „Alisa stebuklų šalyje“ ekranizuota dar pačioje kinematografijos pradžioje – 1903 m. režisierius Cecilis Hepworthas sukūrė trumpametražį filmą; 1951 m. Walto Disney’aus animacinis filmas Alisą įrašė į masinės kultūros kanoną; Jano Švankmajerio siurrealistinėje ekranizacijoje „Alenkos sapnas“ (1988) pasitelkiamas lėlių teatras ir gotiška estetika; Roberto Wilsono „Alisa“ (1992) atsiskleidė kaip minimalistinio, tačiau hipnotizuojančio vizualinio teatro vizija, o kino režisierius Timas Burtonas 2010 m. perkėlė istoriją į skaitmeninių efektų persmelktą pasaulį. Tiek šiais, tiek daugybe kitų atvejų skleidėsi individualaus kūrėjo vaizduotė, siekis reflektuoti savąjį laikmetį. Veidrodžio metafora ir šiandien skamba ypač aktualiai, kai realybės ir virtualumo ribos nuolat kvestionuojamos. Todėl kiekviena nauja adaptacija ne tik įsilieja į šią intertekstinę tradiciją, bet ir tampa bandymu iš naujo atsakyti į klausimą, ką reiškia pažvelgti į save „iš kitos pusės“.
Režisieriaus Žilvino Vingelio spektaklis NKDT šią tradiciją pratęsia ne iliustratyvia Carrollio teksto rekonstrukcija, o tarpdisciplininiu eksperimentu. Vingelio kuriamas pasakojimas nėra linijinis, jis fragmentiškas, didžiojoje teatro scenoje „rašomas“ pasitelkiant vaizdinių, garsinių, kinestetinių sprendimų junginį. Tokia pasakojimo struktūra artima ir pačiam Carrollio tekstui, kuriame epizodai eina vienas po kito ne dėl racionalios priežasties, bet dėl paradoksalios logikos.
Spektaklio struktūra remiasi šachmatų metafora. Alisa keliauja nuo pėstininkės iki Karalienės, o šis judėjimas tampa egzistencine parabole apie brendimą ir tapatybės paiešką. Vizualiniai sprendimai šioje „Alisos...“ inscenizacijoje yra dramaturgiškai reikšmingi. Scenografė ir kostiumų dailininkė Renata Valčik kuria scenovaizdį kaip performatyvią sistemą, kurioje objektai nuolat transformuojasi: šachmatų lenta tampa tarsi veikiančiu mechanizmu, veidrodžių konstrukcijos – perėjimo portalu, kiti scenografiniai elementai nužymi Alisos kelionės teritoriją. Vis dėlto pačioje spektaklio pradžioje, pereinant iš įprastinės „realybės“ į veidrodyje slypintį pasaulį, stokojama efektingumo: perėjimas pernelyg paprastas, vizualiai santūrus. Antroji spektaklio dalis sukelia kitokį įspūdį – visi elementai įgauna didesnį intensyvumą: scenovaizdis tampa mobilesnis, susipinantis su vaizdo projekcijomis ir šviesa, o dramaturginė įtampa ryškiai sustiprėja. Prie intensyvesnio ritmo neabejotinai prisideda Kęsto Matusevičiaus ir Ainos Mäkipää sėkmingai įtraukiamos sudėtingų cirko elementų prisodrintos mizanscenos. Apskritai sprendimas kuriant šį spektaklį ieškoti sąlyčio taškų su šiuolaikiniu cirku yra daugiau nei pasiteisinęs.
Vaizdo projekcijų autorius Tomas Stonys spektaklyje sukuria intermedialų sluoksnį, kuris ne tik papildo scenovaizdį, bet ir jį destabilizuoja. Projekcijos dažnai veikia prieš aktorius, kartais su jais susilieja, kurdamos vizualinę dviprasmybę, reikalingą veidrodžio karalystės pasauliui atskleisti. Šviesų dailininko Viliaus Vilučio sprendimai lemia spektaklio ritmą – apšvietimas ne tik pabrėžia, bet ir transformuoja erdvę, leisdamas jai pulsuoti tarp atpažįstamų formų ir abstrakcijos.
Spektaklio choreografas Mantas Stabačinskas užtikrina, kad aktorių kūnai organiškai derėtų su vizualiniais scenovaizdžio elementais. Cirko menininkų Matusevičiaus ir Mäkipää fizinės intervencijos – balansai, kritimai, laipiojimai – turi dramaturginę reikšmę: jos tampa trapumo, rizikos, kontrolės ir praradimo metaforomis. Be abejo, ypač antroje spektaklio dalyje sukuria ir ne mažiau svarbią, žiūrovų dėmesį profesionalumu kaustančią estetinę vertę.
Kompozitoriaus Jono Jurkūno garsinė dramaturgija spektaklyje ne foninė, bet esminga. Muzika gimsta iš objektų, balsų, šachmatų figūrų judėjimo ir kvėpavimo, taip kurdama sinestezinę patirtį, kurioje garsas, judesys ir vaizdas veikia vienu ritmu.
Aktorių darbas spektaklyje grindžiamas kūniškumu ir transformacija. Aktorės Miglės Navasaitytės ir cirko artistės Mäkipää kuriama Alisa nėra psichologinis charakteris, labiau – procesas. Verbalinės kalbos neatsisakoma, bet fiziškumas ne mažiau svarbus – kritimai, balansavimai ir fiziniai išbandymai perteikia Alisos tapsmą. Reikia pabrėžti, kad šį vaidmenį aktorei dalijantis su cirko artiste jų perėjimai buvo itin nuoseklūs, preciziški, stiprinantys personažo daugialypiškumą. Greta Alisos trupės aktoriai – Povilas Barzdžius, Saulius Čiučelis, Andrius Gaučas, Marius Karolis Gotbergas, Saulė Gotbergė, Motiejus Ivanauskas, Gytis Laskovas, Robertas Petraitis, Ugnė Žirgulė – veikia ne tiek kaip individualūs personažai, bet kaip sceninės struktūros komponentai. Jie tampa plėtojamo pasakojimo peizažo fragmentais, gyvais mechanizmais, sudėtingos vizualiosios sceninės mašinos dalimis, kurios kartu su vaizdo projekcijomis, tikslingu rekvizitu ir įspūdingais kostiumais kuria vizualinę dramaturgiją.
Išskirtinis ir efektingas Gaučo Kliunkio Pliumpio vaidmuo, susiejantis ekspresyvią, komiškai teatrališką fizinę raišką su sąmojais, žarstomais pagrindinės veikėjos pusėn. Savo kontrastingumu dėmesį traukia Gotbergės (Baltųjų valdovė) ir Žirgulės (Juodųjų valdovė) veikėjos. Didžiulė energija, intensyvus veiksmų ritmas būdingas visiems aktoriams – šachmatų figūroms (bei kitiems netikėtai išnyrantiems personažams). Komunikacija tarp aktorių sklandi ir užtikrinta.
Vingelis nuosekliai plėtoja pasirinktą kūrybinę trajektoriją. Bent keli ankstesni jo darbai, kaip „Kafka Insomnia“, „Diletantas (*susapnavęs Angelą)“, ir dabar „Alisa Veidrodžio karalystėje“ – tai spektakliai, rodantys pastangas kurti teatrą, kuriame scenovaizdis, vaizdo projekcijos, šviesa, garsas ir judesys ne sujungiami mechaniškai, o integruojami, kuriant elementų sinergija pasižymintį pasakojimą. Režisieriaus kūrybinėje kelionėje „Alisa...“ – svarbi stotelė: klasikinis literatūros tekstas tampa atrama, leidžiančia režisieriui plėtoti tarpdisciplininį teatrą. Akivaizdu, kad režisieriui rūpi ne tik teatrinėmis priemonėmis perskaityti pasaką, bet ir įtraukti žiūrovą (itin reiklų, nes orientuojamasi į vaikų / paauglių auditoriją) į Alisos, taip pat ir į teatro pasaulį. Veidrodis čia tampa ne tik Carrollio pasakojimo elementu, bet ir teatro formos principu – reflektuojančiu, iškraipančiu ir dauginančiu prasmes.
