Prie grimo stalo besiskiriančių moterų, nežiūrinčių viena į kitą, pora: viena kalba veidrodžiui, kita atsako įsmeigusi žvilgsnį į tolį; balto šilkinio chalato gobtuvo išryškintos raudonos prostitutės lūpos; kunigo ašara; violetinė vyriausios sesers suknelės spalva – tai tik keli kiekvienam žiūrinčiajam individualūs, į atmintį įstringantys elementai iš balandžio 20 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre (NKDT) įvykusios režisieriaus Artūro Areimos spektaklio „Dviejų Korėjų susijungimas“ pagal prancūzų dramaturgo Joëlio Pommerat pjesę (vertė Akvilė Melkūnaitė) premjeros. Tai trečias matytas šio dramos kūrinio pastatymas Lietuvoje. 2018 m. su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais jį režisavo Kamilė Gudmonaitė, o 2023 m. spalį Vilniaus senajame teatre parodytas režisierės Monikos Klimaitės variantas. Areimos spektaklis iš jų išsiskiria didžiuliu mastu – keturių valandų trukmės Didžioje scenoje vykstančiame reginyje dalyvauja per dvidešimt aktorių.
Perpus trumpesniame Klimaitės spektaklyje Pommerat pjesę suvaidina, o tiksliau – tarsi vaikai sužaidžia keturi aktoriai. Iš visų pusių vaidybos aikštelę iš arti apsupusiems žiūrovams skirtingais momentais išryškėja vienas ar kitas aktorius, jo veidas – tai kuria stiprų emocinį ryšį. Didžiulio masto Areimos spektaklyje aktorių prie žiūrovo priartina kameros. Veiksmas scenoje ir ekrane tampa lygiavertis. Ne viename epizode aktoriai vienas su kitu bendrauja per atstumą, o kalbėdamiesi nežiūri vienas į kitą, bet juos sujungia ekranas (vaizdo dailininkas Kristijonas Dirsė). Tokios mizanscenos – ne tik techninė vaidyba kamerai, bet ir prasminis akcentas, pabrėžiantis emocinį veikėjų nutolimą.
Aštraus provokatoriaus įvaizdį turintis Areima šįkart ne ardo, bet paklūsta pjesei. Aštuoniolika Pommerat dramos kūrinio fragmentų statomi neskubant, papunkčiui, įsigilinant į kiekvieną dalį, atsisakant vos vienos. Režisierius beveik nepastebimai sukeičia vietomis kai kuriuos pjesės epizodus taip, kad sustiprintų jausmingus, jautrius momentus ir galiausiai finale manifestuotų neironišką požiūrį į meilę. Jautrų spektaklio pabaigos tašką deda aktoriaus Gyčio Laskovo vaidinamas Seržas, kantriai lankantis atminties netekusią žmoną Sesilę (Martyna Gedvilaitė) ir iš visų jėgų mėginantis ją suprasti.
Pommerat pjesė – tarsi rinkinys saldainių, kuriuos iš maišelio traukia aktoriai, nekantraudami pasigardžiuoti. Kiekvienas kūrinio epizodas ne tik sujungia tai, kas atpažįstama, net banalu, su tuo, kas stebina, bet ir pasižymi staigiu pokyčiu, leidžiančiu aktoriams atverti platų emocijų spektrą. Spektaklyje suburti skirtingų kartų aktoriai kiekvieną dalį kuria su atida. Vieni pasirodo vos viename fragmente, kiti vaidina keliuose ar daugiau. Ne vienam parinkti priešingi personažai. Tarkim, aktorė Ugnė Žirgulė vienoje scenoje vaidina šaltą motiną, kitoje į karą neleidžia savo sūnaus. Vienoje dalyje meilužį suvaidinęs Andrius Alešiūnas kitoje tampa išduotu vyru; aktoriui ypač pavyksta kurti nežemiškus veikėjus, šmėklas. Spektaklyje vaidmenų gausa – nuo šaržuotos nuotakos, iš apmaudo dūzgiančios tarsi bitė, iki neįgalios moters, atsisakančios darytis abortą, pasižymėjo jauna aktorė Miglė Navasaitytė. Prie NKDT trupės prisijungusi Artūro Areimos teatro aktorė Monika Poderytė įsimena Karolinos, sugriovusios sesers vestuves, vaidmeniu bei dainų atlikimu.
Spektaklyje išryškėja šeimos konflikto dėl sūnaus leidimo į karą epizodas, kuriamas aktorių Rido Žirgulio, Ugnės Žirgulės ir Motiejaus Ivanausko. Eugenijos Bendoriūtės vaidinamos Prostitutės ir Manto Bendžiaus Kunigo scena dėl jų amžiaus skirtumo įgyja papildomų poteksčių ir patrauklumo. Vienoje romantiškiausių ir sentimentaliausių dalių „Laukimas“ aktoriai Vilija Grigaitytė ir Liubomiras Laucevičius vaidina tuos, kuriuos paženklina laikas, kol jie laukia savo neištikimų sutuoktinių...
Skirtingo žanro spektaklio epizodus į visumą susieja laiko ir paslapties dėmuo. Juk scenoje pasirodo ir lavonai, ir iš numirusiųjų prisikėlę meilužiai, ir garbaus amžiaus žmonės, sakantys, kad planuoja susilaukti vaikų. Taip išryškėja atminties tema. Kiek ji svarbi mylint? Kiek laikas ir meilė susiję? Kaip blėsta ir stiprėja jausmai? Kaip praeitis gali įsiveržti į dabartį ir ją pakeisti ar net sunaikinti?
Stilistinę septyniolikos skirtingų spektaklio dalių vienovę kuria Olesio Makukhino scenografija, Valdemaros Jasulaitytės kostiumai ir Mantvydo Leono Pranulio muzika. Scenografijai panaudojamos paslankios, lengvai stumdomos ir kiekvienam epizodui reikiamos vietos apmatus kuriančios plokštės, padarytos iš šiuolaikiniams interjerams naudojamų medžiagų: rievėtos medienos, matinio stiklo bei metalo intarpų. Jungiant epizodus ir scenos darbininkams perstumiant plokštes, pasitarnauja muzika, emocines aukštumas pasiekianti per ilgesingas ir jautrias aktorių atliekamas dainas. Pjesės stilistiką atitinka veikėjų kostiumai, kuriuose tai, kas banalu, derinama su originaliomis detalėmis. Jiems būdinga keista elegancija – čia apstu suknių, korsetų, ilgų pirštinių, banguotomis linijomis iškirptų sijonų, nepaliekant lygių kraštų, o alyvinės spalvos suknelės, prieštaraujant nerašytoms taisyklėms, vilkimos su raudonomis pėdkelnėmis.
Spektaklyje paryškinamas teatro kontekstas – kartais galima spėlioti, ar prie grimo stalo sėdi veikėjai, ar tik juos repetuojantys aktoriai. Vienas personažas perfrazuoja Antoną Čechovą: „Kai mes geriame arbatą, dūžta žmonių likimai.“ Kitas pavadinamas Konstantinu Stanislavskiu ir jam išrėžiama, kad jo metodas neveikia. Tačiau kūrinyje vaidyba svarbi kaip pagrindinis ne tik teatro, bet ir meilės aspektas. Įsigyventi į kitą, į jį įsijausti, jį suprasti ir perprasti... Gal to ir stokoja susiskaldžiusi žmonija, kurioje tiek daug paskirų, nesuprastų iliuzijų?
Atsižvelgiant į Areimos kūrybą, neretai apibūdinamą kaip aštrią ir provokatyvią, spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ nuosaikus, be ekscesų, pabrėžiantis humaniškas vertybes. Šią fragmentišką Pommerat pjesę meilės tema galima vertinti kaip žaismingą, iš įvairių kūrinių ištraukų perkurtą koliažą, kuriame gyvenimas susipina su filmais, spektakliais ar knygomis. Tačiau Areimos kūrinyje, nepaisant žanrinių epizodų skirtumų, į žmonių tarpusavio santykius žiūrima rimtai, netiesiogiai sujungiant mikro- ir makrolygmenis. Juk geopolitinį pasaulio vaizdą galima suvokti kaip mikrosantykių atspindį. Ir po visų komiškų, groteskiškų ir absurdo epizodų iškeliama scena, kurioje svarbiausia – kantri atjauta ir mėginimas suprasti kitą. Ar tai ir yra meilės esmė? Ar bent turėtų būti žmogiškų santykių pagrindas?
Kelionę į Kauną finansavo Scenos meno kritikų asociacija
