Giedrė Degutytė - šiuolaikinio cirko, klounados ir fizinio teatro kūrėja, atlikėja bei tyrėja. Gyvena ir kuria keliaudama tarp Prancūzijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos. Studijas pradėjo Lidso universitete Šiaurės Anglijoje. Londono universiteto Karališkojoje centrinėje oratorystės ir dramos mokykloje baigė scenos meno praktikos, kaip tyrimo, magistro studijas. Čia atrado „lanko klounadą“. Nuo 2020 m. studijuoja Londono klounų mokykloje. Meninėje praktikoje jungia klounados ir lanko sukimo disciplinas. Lietuvos festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ pristatytas jos monospektaklis „Apie lanko sukimą“ (2019), kuriame ji taip pat pabrėžia šiuolaikinio cirko artisto siekį ne tik demonstruoti meistriškumą, bet ir bendrauti su žiūrovais.
Kaip jūsų gyvenime atsirado lankas? Kuo jis jums įdomus, palyginti su kitomis cirko disciplinomis?
Kai mokiausi mokykloje, dirbau šokio su ugnimi kolektyve, kuriame ir prasidėjo mano pažintis su lanku. Sukdama ugninį lanką jaučiausi lyg įsimylėjusi. Po kurio laiko ta meilė išblėso, gal ne tiek lankui, kiek ugnies šou. Kai išvažiavau gyventi į užsienį, lankas mane vis nuvesdavo į tarpdisciplininius projektus, dėl kurių susipažinau su įvairiais metodais ir praktikomis. Lankas tapo mano raktu į kūrybą ir tyrinėjimus. Iš visų cirko disciplinų lankas man atrodo pats neįdomiausias, gal dėl to ir įdomu.
Monospektaklyje „Apie lanko sukimą“ teigiate, kad ši disciplina gali tapti nuobodi, todėl pasitelkiate klounadą. Kaip klouno personažas sprendžia šią problemą? Kaip įvyksta šių dviejų sričių sintezė?
Sukti lanką būdavo labai nuobodu, nes nežinojau, ką su juo daryti, apie ką galvoti, ką norėčiau pasakyti. Klounada visų pirma papildė mano praktiką dramaturginiais įrankiais, dėl kurių ėmė skleistis komiškoji lanko disciplinos pusė. Pastebėjau, kad klouno požiūris atvėrė ilgai ieškotą žvilgsnį į lanką ir į save kaip atlikėją, kūrėją, žmogų.
Kai tik pradėjau jungti lanką su klounada, buvo svarbu, kad nebūčiau tiesiog klounė su lanku arba lanko sukėja, apsirengusi klouno kostiumu. Gal sintezė įvyksta tada, kai vienu metu norisi ir juoktis, ir ploti?
Kaip šiandien kinta žiūrovo požiūris į klouną? Galbūt jis tampa rimtesnis ir atidesnis?
Žiūrovo požiūris į klouną kaip niekada įvairus, nes ir klounų yra labai įvairių, ir kontekstų, kuriuose jie pasirodo. Dažniausiai susimąsčiusio žiūrovo žvilgsnis matomas teatro aplinkoje. Ne veltui teatro tradicija klouną aprengė paprastais drabužiais, nuvalė makiažą ir jį galime atpažinti tik iš tam tikro elgesio, keliančio juoką.
Su kokiomis problemomis susiduriate jungdama lanko discipliną ir klounadą?
Su problemomis susiduriu gyvenime, o šis procesas yra tarsi dėlionė, tam tikras žaidimas su vaizduote. Žinoma, pasitaiko pakilimo bangų, pauzių, atradimo džiaugsmų, abejonių, tuštumos, klaidų. Svarbu pripažinti laiko tėkmę ir judėti toliau.
Kuo dabar aktualus cirkas? Galbūt tai erdvė, laisviau, atviriau, intymiau bendraujant su žiūrovu, socialinėms problemoms spręsti?
Cirko praktika kuria utopinį pasaulį, kuriame viskas yra įmanoma. Socialinės problemos sprendžiamos realiame pasaulyje, kuriame ir patiems cirko artistams tenka pakovoti už savo teises ir darbo sąlygas. Kad ir visi pasaulio žmonės nueitų į cirką, socialinės problemos neišnyktų, nes jos, manau, yra ne žmonių sąmoningumo, o sistemos padarinys. Tad cirke galime pasvajoti, o tam, kad įvyktų pokyčiai, reikalingos rimtesnės priemonės. Mano nuomone, cirkas aktualus tuo, kad yra cirkas. O kuo aktualus menas?
Kiek įtakos jūsų kūrybai turi fizinis teatras? Kokie kiti išraiškos būdai jus domina?
Fizinio teatro studijose gilinausi į lanko ir kūno santykį, improvizacijos technikas, teksto panaudojimą, manipuliaciją kasdieniais objektais - visa tai padarė įtaką mano pirmiesiems lanko ir klounados darbams. Taip pat mane domina vizualūs menai, ypač kinas ir fotografija, kūrybinis rašymas, muzika, pantomima, lėlių teatras bei gyvūnų dresavimas.
Kur šiandien jus veda tyrinėjimai ir kūryba?
Esu sukaupusi nemažą istorinės klounados archyvą ir šiuo metu studijuoju tradicinius klounados kūrybos metodus bei jų pritaikymą lanko disciplinai. Jurijus Nikulinas yra pasakęs: „Mane visada žavėjo, kad senose klasikinėse klounadose nėra nieko nereikalingo. Jos kaip apvalūs, jūros mūšos nugludinti akmenukai.“ Apie tai galvodama šiandien ir kuriu. Šio proceso rezultatais šių metų rudenį pasidalinsiu ir su Lietuvos auditorija.
Dėkoju už pokalbį.
