Lietuvos nacionaliniame dramos teatre lenkų režisierius Łukaszas Twarkowskis sukūrė spektaklius „Lokis“ (2017) ir „Respublika“ (2020). Įvairias medijas jungiančiame, vizualiame „Lokyje“, naudojant įvykio atkūrimo (reenactment) metodą, grįžtama į lemtingą Marie Trintignant ir Bertrandʼo Cantat naktį Vilniuje. O šešias valandas trunkančiame pasirodyme „Respublika“ žiūrovai gali laisvai klaidžioti Kino klasterio erdvėse ir šokti pagal reivo muziką kartu su aktoriais, kurie dalijasi patirto eksperimento apie ryšį tarp individo, bendruomenės, gamtos ir ekonomikos patirtimi.
Ar tarpdisciplininis teatras yra raktas į šių dienų žmogų? Gal dabar tik šoku ar prisilietimu galima pasiekti žiūrovą?
Esminis klausimas - kokių šiais laikais turime pasakojimo įrankių, skirtų žmogui ar, tiksliau, postžmogui, pasiekti. Jei sutiktume, kad esame vėlyvojo antropoceno atstovai, išsivystę į kitokią Homo sapiens sapiens formą, virstančią tam tikra kiborgo rūšimi, galėtume paklausti savęs - ar įmanoma papasakoti jos istoriją be technologijų? Akivaizdu, kad įmanoma. Niekada nesakyčiau, kad taip nėra, bet atlikdami savo tyrimą priėjome prie multidisciplininio teatro formos, kuri iš esmės kuria ryšį su publika, remdamasi jusline patirtimi. Manau, kad teatras yra vienas jutimiškiausių menų. Taigi kodėl nepasinaudojus visomis priemonėmis? Nesvarbu, ar dirbame su projektu, kuriame paliekame žiūrovus gulėti tamsoje ant scenos, ar sėdėti parterio kėdėje, ar sukuriame infrastruktūrą, kurioje galima klaidžioti, - visada stengiamės suteikti unikalią patirtį.
Kalbėdamas apie šoko sąvoką sakyčiau, kad tai savotiškai rizikingas terminas. Ir jis niekada negali būti tikslas pats savaime. Turime ieškoti būdų, kaip susiburti ir susijungti, kartu išlaikydami aukščiausias ir radikaliausias menines svajones. Šiandien gyvename priešpriešų visuomenėje, todėl XX a. antrosios pusės šoko metodai nebėra naudingi ir gali turėti atvirkštinį poveikį.
Lietuviškuose jūsų kūriniuose plačiai naudojama reivo muzika ir jo kultūros aspektai. Ar jis veikia kaip nauja meditacijos forma ir sielos tyrinėjimas, o gal jame matote ką kita?
Visa tai kyla iš tikros, besąlyginės meilės elektroninei muzikai. Tarkim, spektaklyje „Respublika“ ryšys pastebimai tvirtėja, nes reivas yra šios paradokumentinės istorijos, kuria dalijamės su publika, šerdis. Taip pat tai asmeniškas pasakojimas, susijęs su mano praeities patirtimi: 2006 m. dalyvavimu tikrame reive „KrymTech“, jį Kazantipo kyšulyje organizavo būrys čekų; tai buvo viena labiausiai formuojančių meno praktikų, kuriose man teko dalyvauti. Esu įsitikinęs, kad reivo kultūra yra transcendentinio sapno išraiška. Elektroninių ir audiovizualinių technologijų sujungimas orientuotas į žmogaus sąmonės evoliucijos galimybes.
Ar klasikinis teatro suvokimas dabar nebenaudingas ir neturi galimybės veikti kaip menas?
Būčiau linkęs vengti tokių apibendrinimų. Mes gyvename labai pavojingais laikais. Atotrūkis tarp kartų kasdien didėja. Jaučiu, kad visi gyvename paraleliniuose pasauliuose, užsidarę savo „burbuluose“. Pasaulis keičiasi taip greitai, kad kartais sunku rasti bendrą kalbą su dešimčia metų jaunesniu žmogumi. Kol bet kuri meno forma turės savo auditoriją ir padės bendrauti, ji niekada nebus nenaudinga.
Kur tada yra aktorius - už ekranų, priešais ar viduje?
Tai panašu į medijų itin veikiamą mūsų gyvenimą. Mes nuolat gyvename vaizduose, esame ir jų vartotojai, ir kūrėjai. Sienos susiliejo. Realybė ir fantastika susipina labiau nei bet kada ir mes esame aktyvūs šio pasaulinio teatro veikėjai. Štai kodėl mokumentika taip pat tapo vienu iš mūsų įrankių. Praeities įvykių atkūrimo (reenactment) sąvoka atlieka esminę funkciją mūsų istorijų kūrimo strategijose. Vaizdo technikos čia labai svarbios. Kaip dabar galime atgaivinti įvykius, kurie jau galbūt įvyko ateityje? Tarkovskis kartą pasakė, kad kinas yra vienintelis menas, galintis užrašyti laiką. Dar pridurčiau, kad šių dienų teatras pasirengęs jį perrašyti kiekvieną vakarą iš naujo.
Kaip jaučiatės, kai jūsų kuriami spektakliai prilyginami kinui ar šou? Ar vienas iš jūsų tikslų - pakeisti klasikinę teatro sampratą?
Man nesiseka kurti teorijų ir visiškai nesidomiu koncepcijomis. Esu praktikas ir dirbu tokiu būdu. Man reikia viską patikrinti „kinetiškai“ (mes taip vadiname). Akivaizdu, kad perteklinis vaizdo panaudojimas mūsų spektakliuose ir kinui artima vaidyba priartina spektaklį prie filmo, taip pat manau, kad skirtingų išraiškos formų derinys suteikia ypatingą sinerginį postūmį prasmės ir paveikumo atžvilgiu. Sujungdami įvairias medijas patenkame į vietas, kurių nepasiekia grynosios meno formos.
Ar planuojate sugrįžti į Lietuvą kurti naujų spektaklių? Kokiomis idėjomis dabar gyvenate?
Diskutuojame apie naują projektą, bet kol kas daugiau apie jį pasakyti negaliu. O šiuo metu su kūrybine grupe persikėlėme į Latvijos dailės teatrą Rygoje, kur ruošiame naują spektaklį pavadinimu ROHTKO - taip, tai nėra rašybos klaida. Pirmiausia pradėjau galvoti apie Marką Rothko kaip apie kylantį meno rinkos reiškinį ir taip kilo klausimas apie vertę bendrąja prasme, o ne apie jo asmeninę istoriją. Nuo pat pradžių mane labai įkvėpė Byung-Chul Hano knyga „Shanzhai: dekonstrukcija kiniškai“ („Shanzhai: Deconstruction in Chinese“), kurioje iš Kinijos perspektyvos kalbama apie originalo, kopijos ir klastotės sampratą. Tai vienas didžiausių šio mūsų darbo tyrimų: ką šie trys terminai galėtų mums reikšti dataizmo (dataism) - stiprėjančios didžiųjų duomenų reikšmės, metavisatos (metaverse) ir beprotiškų NFT (nepakeičiamų žetonų) rinkos spekuliacijų eroje, laikais, kai meno kūriniui visai nereikia turėti jokios fizinės išraiškos. Šio spektaklio premjera numatyta kovo 12 dieną.
Dėkoju už pokalbį.
