Tęsiant kultūros regionuose temą, verta plačiau panagrinėti konkretų Raseinių rajono atvejį. Pirmajame straipsnyje buvo pristatytos skirtingos čia veikiančios kultūros įstaigos. Akivaizdu, jog didžioji dalis jų yra savivaldybės biudžetinės įstaigos, iš kurių bene daugiausiai padalinių turi Raseinių rajono kultūros centras. Tolesniame etape tikslinga būtų apžvelgti ne tik techninį, bet ir kokybinį kultūros veiklų prieinamumą bei puoselėjimą, atsižvelgiant į šių įstaigų kiekį ir pobūdį.
2020 m. programa „Kurk Lietuvai“ įgyvendino projektą „Erdvinė kultūros paslaugų tinklo analizė“. Oficialiai pateikiamame jo aprašyme teigiama: „Projektas sprendė kultūros sektoriaus duomenų ir stebėsenos trūkumo problemą, atliko pirmąją Lietuvoje erdvinę kultūros paslaugų tinklo prieinamumo analizę, ir nustatė kultūros paslaugų prieinamumo rodiklį, kuris dabar yra įtrauktas į Nacionalinį pažangos planą.“ Taigi, analizės rezultatai turėtų atspindėti realią padėtį ir, kaip vienas iš kultūros situacijos regionuose rodiklių, būti svarbi dedamoji formuojant Nacionalinį pažangos planą. Aptariamame projekte kultūros poreikiai suskirstyti į kultūros paslaugų rinkinius, kuriuos sudaro: būtino poreikio kultūros paslaugos (pasiekiamos per 30 minučių automobiliu), dažno poreikio kultūros paslaugos (pasiekiamos per 45 minutes automobiliu), vidutinio poreikio kultūros paslaugos (pasiekiamos per 60 minučių automobiliu), reto poreikio kultūros paslaugos (nėra apibrėžto laiko pasiekiamumo standarto). Šios kategorijos detalizuojamos pagal veiklas. Būtino poreikio paslaugos yra: vietinės bibliotekos kompiuterio prieiga, skaitykla, leidinių skolinimas; mėgėjų meno kolektyvai, būreliai; kultūrinė edukacija; bendruomenės šventės. Dažno poreikio paslaugos: auditorijos vystymas, kino rodymas bei savivaldybės įstaigų ar vietinės reikšmės organizacijų paslaugos: muziejai, parodos; koncertai, festivaliai; teatro, cirko spektakliai. Vidutinio poreikio paslaugos: apskrities bibliotekos retų leidinių skaitykla ir skolinimas bei valstybinių arba tarptautinį pripažinimą pelniusių įstaigų paslaugos: muziejai (pvz. MO muziejus), parodos; teatro (pvz. valstybinio Juozo Miltinio teatro, Oskaro Koršunovo teatro), cirko spektakliai; koncertai, festivaliai; valstybinių koncertinių įstaigų, teatrų, muziejų gastrolės. Na, o reto poreikio paslaugos: nacionalinį statusą turinčios įstaigos (pvz. Nacionalinė filharmonija), tarptautiniai renginiai. Pagal pateiktą suskirstymą tyrime gautas rezultatas, jog 99,6 proc. Lietuvos gyventojų pasiekiamos visos būtino poreikio kultūros paslaugos, tačiau būtent čia ir susiduriame su savotiška kultūros regionuose suvokimo ar identifikavimo problema, kitais žodžiais tariant, kazusu. Jis atsiskleidžia keliais aspektais, juoba kultūros prieinamumą matuojant tik tam tikru atstumu, neatsižvelgiant į kokybinius faktorius.
Šįkart pirmiausia susikoncentruokime ties skirstymu, kuomet, pavyzdžiui, į būtino poreikio kultūros kategorijas papuola mėgėjų veikla, būreliai bei kultūros edukacijos veiklos. Susiduriame su klausimu, kurį kažkada derės ištarti garsiai - ar kultūrą traktuojame tiesiog kaip socialinę veiklą, kuri reikalinga rajono gyventojų užimtumui? Visiškai įmanoma ir netgi savotiškai teisinga į kultūrinę veiklą regionuose pirmiausia žvelgti kaip į socialinį vyksmą, tačiau kur baigiasi socialinė integracija, mėgėjų sambūriai, kolektyviniai užsiėmimai ir prasideda kultūros edukacija, savotiškai „išaugama“ į kitą kategoriją? Ar tik išvykus iš periferijos? Paanalizuokime technines detales.
Pirmiausia, galime pažvelgti į Raseinių rajono kultūrai skiriamą biudžetą per se. Skaitydami viešai prieinamus dokumentus, tai yra 2021 m. vasario 25 d. Raseinių rajono savivaldybės tarybos sprendimą Nr. TD-30, jo prieduose matome, jog finansavimas pasiskirsto taip: Raseinių rajono kultūros centrui - 810 523 Eur, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešajai bibliotekai - 669 527 Eur, Raseinių krašto istorijos muziejui - 290 414 Eur. Visgi nederėtų aikčioti, nes į šias sumas įeina ir sunki infrastruktūros našta - patalpų išlaikymas, priežiūra, darbuotojų atlyginimai. Kultūros renginiams skirtoje eilutėje aptinkame 227 123 Eur sumą, į kurią papuola VšĮ „Atrask Raseinius“ (vietinis turizmo centras) veikla ir išlaikymas, meno mokyklos renginiai (tiesa, jiems numatyta vos 3000 Eur). Tad iš viso renginiams kultūros įstaigoms lieka: Raseinių rajono kultūros centrui - 99 330 Eur, Raseinių Marcelijaus Martinaičio viešajai bibliotekai - 10 500 Eur, Raseinių krašto istorijos muziejui - 15 593 Eur. Tai yra lėšos, skirtos visiems metams. Verta turėti mintyje, jog per metus sumos persidėlioja, dažnai yra perskirstomos įstaigų nenaudai.
Toliau kviesčiau pasvarstyti apie kultūros renginių prieinamumą. Jei apsiribosime minėtame tyrime nurodytais būtinaisiais poreikiais, neabejotina, jog tiek Raseinių rajono kultūros centras, tiek visi kiti vietos kultūros centrai didžiąją daugumą jų patenkins. Juolab, kaip minėta teksto pradžioje, Raseinių rajono kultūros centras turi bene daugiausiai padalinių, pasiskirsčiusių po visą apylinkę. Tiesa, juose neretai dirba vos po vieną asmenį ir nebūtinai pilnu etatu, o ir veiklos dažnai dubliuojasi su bendruomenės namų, tačiau rūpestį kelia netgi ne šis faktas. Suklusti verčia klausimas - galbūt išvardytos kultūros įstaigos ir atlieps poreikius, tačiau ar juos kurs? Taip pat ar nevertėtų ieškoti sinergijos tarp kultūros įstaigų ir bendruomenių? Be to, svarbi ne tik kiekybinė analizė, bet ir kokybinis tyrimas, tad pamėginkime bent lakoniškai identifikuoti Raseinių rajone prieinamų kultūrinių veiklų kokybę (šįsyk bibliotekos veiklas, kurios neabejotinai būtinos ir gana aiškiai apibrėžtos, palikime nuošalyje).
Raseinių krašto istorijos muziejus vykdo pakankamai platų projektų spektrą, turi ne vieną edukacinę programą bei pasižymi gana inovatyviu esamų padalinių ir pastatų pritaikymu, priežiūra, lankytojų įtraukimu. Raseinių rajono kultūros centras, kaip matome ir iš paskirstyto biudžeto, yra bene aktyviausiai kultūros renginius organizuojanti įstaiga. Taip pat džiugu, jog vis daugiau bendradarbiaujama su nevyriausybinių organizacijų (NVO) atstovais, drauge rengiami projektai, kurie profesionalius menininkus ne tik pakviečia atvykti, bet ir įtraukia į apylinkėse vykstančias rezidencijas, bendras kūrybines veiklas. Vis dėlto didžioji aptariamų renginių dalis yra susijusi su valstybės bei Raseinių krašto šventėmis, minėjimais, mėgėjų kolektyvų veikla ir bendruomenės renginių organizavimu. Neapsigaukime, neturėtume dėl tokios situacijos nustebti ar skubiai reorganizuoti kurią nors kultūros įstaigą, nes tai yra tiek vietos, tiek nacionalinės politikos klausimas. Tarkim, jei siekiama puoselėti etninę konkrečios bendruomenės kultūrą, ar tuomet nederėtų, tarkim, kultūros centre įdarbinti bent vieną šios srities ekspertą, kuris įtrauktų vietinius gyventojus, iš tiesų vykdytų etninę, o ne pseudoliaudišką kultūrinę veiklą? Dar vienas itin svarbus momentas - jei poreikis būtų matuojamas ne renginių kiekiu, o kokybe, tai leistų organizuoti ne didelį jų skaičių, kuriam neabejotinai reikia atitinkamo finansavimo, bet investuoti į darbuotojų kompetencijų kėlimą, tarpinstitucinį bendradarbiavimą, galbūt vienos ar kitos NVO pritraukimą į rajoną, dirbant tam tikroje kultūros terpėje.
Visgi visi čia teikiami pasiūlymai nėra naujiena - tai jau įprastas reiškinys kaimyninės Lenkijos kultūrinėje padangėje, kuomet periferijos, regionų kultūros įstaigos nebūtinai organizuoja pseudoliaudišką užimtumą, o minkštąja galia integruoja kultūros profesionalus. Itin svarbu, kad šitai atliekama ne staigiai, ne „užkraunant“ įvairiomis profesionalų gastrolėmis ir pan., bet atvirkščiai - įtraukiant vietos gyventojus ir po truputį žengiant gilyn į kultūrinius klodus. Tam universitetuose ruošiami ne tiesiog kultūros vadybininkai, o kultūros animatoriai - tie, kurie geba identifikuoti bendruomenės poreikius ir juos atliepti kultūrinėmis priemonėmis.
Vėlgi, natūralu, jog regionų kultūra privalo išlaikyti savo autentiškumą: ne susiniveliuoti su didmiesčių kultūra, bet atvirkščiai - atskleisti vietos identitetą ir savitumą. Tik vargu bau, ar tai įvyksta per nusistovėjusią kelių dešimtmečių, tarkim, mėgėjiško šokio tradiciją, kuri labai retai turi ką išties bendro su etnokultūra. Arba kažin, ar taip pamėgtas estrados žanras išties yra unikali regionų savasties dalis.
Vienas gana natūraliai išplaukiančių galimų sprendimų - orientuotis ne tik į kiekybines veiklas, vietos vartotojų kultūros poreikių tenkinimą bei į dirbtinę profesionaliosios kultūros integraciją per gastroles, bet pradėti nuo edukacinio prado, kuomet resursai pirmiausia skiriami kompetencijų kėlimui, siekiama atrasti vertingiausią opciją - įtraukiant NVO profesionalus, rajonuose dirbti tiek su kultūros darbuotojais, tiek su vietos bendruomenėmis. Iš esmės prasminga būtų ne maskuoti kultūros regionuose trūkumą arba problemą infrastruktūros „remontais“, o nepabijoti ilgalaikių investicijų į darbuotojus, ieškant sinergijos su kitais rajonais, miestais, valstybėmis.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
