Mes nežinome, kur slypi kūrybos šaltinis.
Ne prieš srovę reikia eiti, o ieškoti šaltinio, iš kur teka ta srovė.
Valentinas Masalskis
Įvairūs tyrimai atskleidė glaudžias tarpusavio sąsajas tarp miesto ir kūrybiškumo. Įrodyta, kad daugybę galimybių siūlantis miestas yra kūrybiškų žmonių traukos vieta, o pats savo ruožtu minta jų generuojamomis idėjomis. Be to, mokslininkai pastebėjo, jog kuo didesnis miestas, tuo produktyvesnis kiekvienas jo gyventojas. Psichologai net yra atradę tiesioginį ryšį tarp gyvenimo tempo (vaikščiojimo greičio) ir gyventojų skaičiaus.
Vakaruose teatras nuo pat savo atsiradimo Atėnų polyje visada buvo glaudžiai susijęs su miesto kultūra ir urbanizacijos procesais. Nepaisant to, istorijoje gausu pavyzdžių, kai režisieriai kartkartėmis „pabėgdavo“ iš teatro ir kurdavo gamtoje arba kaime. Jacques ´ o Copeau, Jerzy ´ io Grotowskio, Eugenio Barbos, Peterio Brooko ir kitų režisierių kūrybos epizodai liudija atsitraukimo nuo miesto kultūros efektyvumą. Ir šiandien nemažai menininkų nepraleidžia progos išvykti į kūrybinę stovyklą ar rezidenciją už miesto ribų. Be abejo, tam įtakos turi ir kultūros politika, įvairios finansuojamos mobilumo programos, tačiau už šio reiškinio slypi daugiau, nei meno kūrėjų noras keliauti ir įgyti naujos patirties. Kūrybos mieste ir už jo ribų dinamika tiesiogiai siejasi su teatro menininkų kūrybiškumu ir su scenos meno raida apskritai. Tai parodė šiemet pradėtas vykdyti tyrimas, kurio tikslas - derinant teatrologijos ir psichologijos mokslų perspektyvas atskleisti miesto ir ne miesto aplinkos įtaką teatro menininkų kūrybai. Viena iš šio tyrimo dalių - pokalbis su režisieriumi ir aktoriumi Valentinu Masalskiu apie kūrybą mieste bei už jo ribų. Jame išryškėjo kelios temos, atskleidžiančios skirtingus atsitraukimų ir grįžimų dinamikos aspektus bei leidžiančios aptarti juos platesniame kūrybiškumo idėjų kontekste.
Miestas ir ne miestas
Valentinas Masalskis savo pasakojimą pradėjo nuo aiškios atskirties tarp miesto ir ne miesto aplinkos bei savo santykio su urbanistiniu pasauliu apibrėžimo. Pirmiausia tai yra opozicijos „miestas - kaimas“ nustatymas. Kaimo žmogus gyvena pagal gamtos ritmą, miestietis - pagal sukurtą kultūrą.
Valentinas Masalskis: Miesto žmogus yra priklausomas nuo tam tikro ritmo, todėl miestas man visada labai vienodas. Jis ima keistis tik tada, kai pagerėja oras ir visi išeina į gatves. Tada pamatau įvairovę iš žmonių gausos, jų veiklos. Man miestas visada labai gražus 4-5 valandą ryto, kai dar tik bunda. Tuomet jis būna daug žadantis. Jis prausiasi. O 9 valandą tampa labai oficialus, prasideda toks „šlipso miestas“, kai gatvėse pasirodo kaklaraiščius ryšintys vyrai, žmonės pasipuošę, pasikvėpinę. Patenkame į daug žadantį gyvenimą, kur gali būti bet kuo. Paskui, 10-11 valandą, miestas pradeda rimti. Per pietus jis vėl vienodas. Po to prasideda turgus, apsipirkimai, vaikščiojimai, o vakare pasirodo tokia kaip ir bohema. Tačiau jei nuvyksite į mišką, kiekvieną kartą pamatysite jį kitokį. Dėl šešėlių, dėl to, kad bus praėjęs koks žvėris...
Miestas suteikia inteligencijos, išprusimo, o menininkas gimsta gamtoje, stebėdamas pasaulį, jo dėsnius.
Mano supratimu, menininku tampama ne akademijoje. Jis ten įgyja išsilavinimą, išsiugdo intelektą, tampa išprusęs, apsiskaitęs. Bet menininku, - tokiu, kuris sako, jog varna yra žalia, nes jis gal yra matęs tą varną, nesvarbu, kad nudažytą, - vaikas tampa kokių 5-6 metų - tada, kai pradeda formuotis kaip žmogus. Jis pamato pasaulio neteisybę, kuri jį sujaudina. Pavyzdžiui, vaikas ką tik stebėjo peteliškę, nutūpusią ant gražios gėlės, o atskridęs paukštis ją sulesė. Arba jis pamatė, kaip paukščiuką pagavo katė... Išvydo egzistencijos neteisybę. Tai skatina atsisakyti egoizmo. Joks didelis menininkas nėra egoistas. Kaip sako Ionesco, reikia pajausti gyvenimo absurdą, jog gimstame tam, kad mirtume. Tada pasaulis tampa labai įdomus.
Aplinka neišvengiamai veikia kiekvieną. Mieste žmogus turi daug daryti, bet jo veikla trumpalaikė, jis varomas didžiulio tempo, miestas greit viską „suvalgo“. Varomoji jėga - konkurencija, kūrybiškumas - kyla iš varžymosi ir noro būti geresniam. Tačiau miestas - puiki terpė vidutinybei. Pavyzdžiui, vidutinių gebėjimų menininko kelias yra nuolat važinėti ir vis iš naujo kurti naują įspūdį, o tam, kad išliktum viename mieste, turi būti stiprus.
Miestas suteikia galimybę būti kūrybingam, konkurencijos galią, ir tai labai gerai. Tai ir varomoji jėga, stumianti pirmyn. Bet šitai tik stipriausiems, o silpnieji tampa tais, kurie miestą aptarnauja. Juk miestas - ne tik senamiestis, bet ir priemiesčiai. Greitas mūsų gyvenimas pagimdo hibridinį žmogų, kuris yra netikras, toks „pusiau žmogus“: pusiau intelektualas, pusiau aktorius, pusiau dainininkas, pusiau filosofas, pusiau psichologas, pusiau mokytojas... Lyg visko turi, bet nėra atsidavęs iki galo.
Apie negatyvumą, idealizmą ir paslaptį
Valentinas Masalskis pastebi, kad miestas pasiūlo daug negatyvumo, o idealizmo ir paslaptingumo jame rasti sunku.
Kurį laiką gyvenau Kaune, dramos teatre. Tiesiog grimo kambaryje, su šeima. Kai reikėdavo kurti neigiamą personažą, medžiagos ir idėjų tam rasdavau labai lengvai: užtekdavo užsukti į parduotuvę, pereiti Laisvės alėja, ir jau būdavau pilnas negatyvių dalykų. Galėdavau jų susirinkti iš bet ko: iš pardavėjos, iš praeivio, iš keistai atrodančio žmogaus. Kaip sakau savo aktoriams, jūsų šaltinis yra žmonių nelaimės, skausmai. Bet kai man reikėdavo surasti idealizmo, tai būdavo nepalyginti sunkiau. Turi atsiriboti, užsidaryti, įlįsti į knygas, stebėti kokius nors labai paprastus gamtos pasaulio stebuklus, tiesiog mišką arba valandą žiūrėti į upę, ugnį. Sunku surasti egzistencijos prasmę, sunku suvaidinti idealistą.
Pasaulis tapo permatomas, mes nieko negalime nuslėpti. Galbūt todėl didžioji paslaptis ir slypi vienatvėje su mišku, vaikštinėdamas ten dar gali ją jausti. Internete paslapties aš nelabai randu.
Atsitraukti ir sugrįžti
Atsitraukimas yra būtinas: pasikartojantis, nekasdieniškas, atsiribojantis, sutelkiantis, leidžiantis pamatyti esmę. Nuo ko atsitraukiama? Nuo triukšmo, rutinos, žmonių, kasdienybės, įprastų rėmų. Vis dėlto būtinai reikia grįžti ir pristatyti savo kūrybą. Vyksta tarsi nuolatinis distancijos keitimas arba pulsacija, tačiau svarbus santykis su miestu, kuris visada pritraukia atgal.
Mes turime sugebėjimą atsiriboti ir vėl patekti į miesto triukšmą. Kaip yra sakęs Ortega y Gassetas, norint kalbėti apie mišką, reikia žvelgti iš toliau, nes medžiai gali trukdyti, - per medžius tu nematysi miško. Arba kaip rašoma apie meilę - mylėdami mes kuriame tik banalias daineles: „Koks puikus gyvenimas, aš myliu tave, mieloji, tu man paukštis esi“, o kai nuo šio jausmo atsitraukiame, prabylame kaip Adomas Mickevičius „Vėlinėse“, kad meilė yra visokia - ir skausminga, ir aistringa, ir liūdna, ir graži. Manyčiau, atsitraukimo momentas labai svarbus. Ir vėl grįžimas. Atsitraukimas ir sugrįžimas į tą pasaulį. Bet grįžęs turi jam ką nors duoti. Reikia atitolti, kad sukauptum ir vėl galėtum dalintis. Pavyzdžiui, kai suvaidinau „Kaligulą“, bijojau imtis „Pamišėlio užrašų“. Per daug atidaviau, kad galėčiau liestis prie ko nors kito. Delsiau trejus ketverius metus. Man reikėjo nutolti, kad vėl galėčiau kalbėti. Myliu ir gerbiu miestą, visą jo dinamiką, bet negali jame tiesiog būti ir siausti - turi jam kažką atiduoti, kažką pasakyti. Tam kartais būtinas atstumas.
Masalskis pastebi nuolatinį žaidimą su ribomis ir pasaulio stebėjimo kampais, „fokuso keitimu“. Tarsi vyksta nuolatinis „mąstymo kutenimas“: reikia tai atsitraukti ir panirti, tai „atrajoti“ gautą informaciją, tai naujai pažvelgti, sugebėti „atsiriboti nuo to triukšmo ir vėl į jį patekti“.
Šiuo metu Valentinas Masalskis kuria ne tik Klaipėdoje ir Vilniuje, bet ir Kuliuose, miestelyje Plungės rajone, kuriame neseniai įsirengė naujus namus. Jam patinka gyvenimas mažoje gyvenvietėje, bet šalia didelio miesto, tai tarsi leidžia palaikyti reikiama distanciją - būti ir mieste, ir ne mieste tuo pat metu.
Į Kulius atvažiavau dėl pačios paprasčiausios ir banaliausios priežasties: tiesiog tai buvo pats pigiausias variantas. Nei planavau, nei ieškojau - jie tiesiog atėjo. Tas miestelis ėmė ir atsiskleidė. Nemanau, kad atsitiktinumas, jog čia esu, bet taip pat nemanau, kad tai koks nors didžiulis mano indėlis. Visą laiką mėgau mažas gyvenvietes, visada norėjau gyventi arti didelio miesto. Kaip ir Vievyje, kur buvau apsistojęs anksčiau, taip dabar Kuliuose pritraukiu žmonių, sukuriame gražią kultūrinę terpę. Todėl negalvoju, kad egzistuoja atskirtis tarp kaimo ir miesto. Mes patys ją padarome, mūsų egoizmas, mūsų troškimai ją sukuria.
Naujoje aplinkoje įvyksta kūrybiškumo proveržiai ir pliūpsniai, tačiau jų vertę iki galo suvokti ir patikrinti galima tik grįžus į miestą, tad menininko raidą užtikrina nuolatinė atsitraukimų ir grįžimų dinamika, kurios vizuali išraiška galėtų priminti įsitempiančią ir vėl susitraukiančią spyruoklę. Miestas menininką susigrąžina atgal, nes negali be jo identitetą formuojančio kūrybiškumo, o menininkui miesto reikia kaip begalinių pasirinkimų ir galimybių erdvės.
Jei turi ką atiduoti, tai ir važiuoji į miestą, jei neturi - nevažiuok. Kai esi darbą padaręs - nuvežk, parodyk. Pasidalink su kitais. Visas menas, visa mūsų kūryba iš esmės yra tam, kad pasidalintume su aplinkiniais. Pasidalintume, o ne ką nors įrodinėtume.
Gali būti, jog tam, kad „pabėgimas“ iš miesto arba įprastos kūrybos erdvės būtų vaisingiausias, reikia palikti ne tik vietą, bet ir publiką. Nors darbas neįprastoje, izoliuotoje aplinkoje irgi stimuliuoja kūrybiškumą, daugiausia impulsų menininkų raidai teikia susidūrimas su KITA auditorija. Nedidelių miestelių ir kaimų žmonės, turintys mažiau žiūrovų patirties, pasiūlo naują sceninės komunikacijos būdą, E. Barbos pavadintą „barteriu“[1].
Apie atsitraukimo privalumus yra rašę tai patyrę teatro menininkai. Štai daugelyje šalių dirbęs italų kilmės režisierius Barba savo „Laiške iš Pietų Italijos“ (1996) nupasakojo patirtį, kaip jis su nedidele trupe aktorių iš skirtingų šalių du mėnesius gyveno ir repetavo mažame kaimelyje centrinėje Sardinijoje. Anot Barbos, kai kūryba vyksta erdvėje, ant kurios durų užrašyta „Teatras“, menininkų darbas tarsi iš anksto yra pateisintas. Bet kas atsitinka, kai tos durys užveriamos? „Tai iššūkis; jei esame aktoriai, jei pasirinkome šį būvį, kaip galime tai parodyti? Ir vėlgi - kuo virsta šis mūsų būvis naujose teritorijose? Ar būsime linksminantys šarlatanai? Propagandistai? Misionieriai? Kaip galime pateisinti buvimą ten - mūsų, svetimų ir kitokių, darančių tai, ką darome?“[2] - klausia jis. Išėję iš teatro, palikę konvencionalią kūrybos erdvę, teatro menininkai atsiduria būtinybės permąstyti pamatinius savo kūrybos prigimties klausimus akivaizdoje: kas aš esu kaip aktorius, ką galiu duoti šios konkrečios vietos žiūrovams, pagaliau - koks turėtų būti kūrybos proceso ir rezultato santykis? Taigi galima sakyti, kad vieta veikia profesinę menininkų tapatybę, jų savivoką, mąstyseną ir jauseną.
„Be kitų aš - niekas“
Masalskis įsitikinęs bendradarbiavimo su kitais menininkais svarba. Bendruomenės sukūrimas - vertingiausias kūrybiškumo įsikūnijimas. Aktorius ir režisierius žavisi tokiomis asmenybėmis kaip Juozas Miltinis, kuris sugebėjo paversti Panevėžį kūrybiškų žmonių traukos centru.
Nesu Kuliuose vienas. Nebūčiau nieko padaręs be aplinkinių. Kiti žmonės yra varomoji jėga, o aš tiesiog panaudojau savo patirtį - Vilniaus patirtį, - žinias. Kartu su manimi čia atvažiavo ir tie, su kuriais bendrauju: Rokas Zubovas, Nijolė Sinkevičiūtė, Renata Valčik... Vienas aš būčiau tik kaimo inteligentas, kuris vaikštinėja pasiramsčiuodamas lazdele ir kalba apie kažkokius savo pamąstymus. Vienas aš - niekas. Po vieną mes išvis nieko negalime, būtina sinergija, mūsų visų bendravimo sinergija. Ji gali mus padaryti kultūra, didžiu miestu.
Galima sakyti, kad labiausiai kūrybiškumą stimuliuoja ne pats „pabėgimas“ iš miesto, bet atsitraukimų ir grįžimų dinamika, sąlygojanti perspektyvų, o sykiu - ir kūrybinių būvių kaitą. Kaip įrodė psichologijos tyrimai, gebėjimas būti atviram skirtingiems požiūriams ir mentalinis lankstumas - viena iš kūrybiškumo sąlygų. Pasak Marko A. Runco, lankstumas leidžia mums išvengti įsitraukimo į rutiną bei įsitikinimus ir padeda apsvarstyti įvairias perspektyvas.[3]
Visas šias įžvalgas bus galima patikrinti liepos 10 ir 11 d., kai „Sofijos festivalyje“, Kuliuose, įvyks Árpádo Schillingo spektaklio „Įstrigę“ premjera. Apie šį naują savo kūrinį, sukurtą su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais bei Valentinu Masalskiu, Viktorija Kuodyte ir Dainiumi Gavenoniu, vengrų režisierius, paklaustas apie darbą mažame miestelyje, yra sakęs: „Kartais tokios galimybės suteikia žymiai daugiau kūrybinės laisvės. Kartais geriau dirbti neįprastoje vietoje, bet su draugais. Valentinas Masalskis pakvietė mane dirbti su jo teatru, sutikau dėl jo asmenybės ir kolektyvo. Ši erdvė labai įdomi - tai buvę sovietiniai kultūros namai, tuščias pastatas su daugybe galimybių. Galime naudoti sceną, auditoriją, holą, net lauko erdvę. Toks platus pasirinkimas suteikia daugiau kūrybinės laisvės ir ramybės darbo procese. Galbūt todėl Masalskis šiame miestelyje ir gyvena šiuo metu. Esu šiek tiek panašus į jį - mane traukia ramios vietos, kuriose gali susitelkti į darbą. Man patinka pabėgti nuo prožektorių šviesų.“[4]
-----
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
[1] Barba, Eugenio. Letter from the South of Italy. In: Theatre. Solitude, Craft, Revolt. Aberystwyth: Black Mountain Press, 1996, p. 116.
[3] Runco, Mark A. Creativity. Theories and Themes: Research, Development, and Practice. Second Edition. Academic Press, 2014, p. 35.
[4] Kaminckaitė, Indrė. Dėl laisvės varžymų iš Vengrijos pasitraukęs režisierius: buvau per garsus, per radikalus“. In: LRT KLASIKOS laida Performansas, LRT.lt, 2020 12 08. Prieiga per internetą yra ČIA.
