Mano supratimu, nešti žmogus turi tik krepšį arba vaiką ant rankų, o ne Auksinį kryžių ar žiūrovų aplodismentų įrašus“, - taip apie savo profesiją sako aktorė, trijų Auksinių scenos kryžių laimėtoja, teatro pedagogė AIRIDA GINTAUTAITĖ. Nuo rudens scenos meno paslaptis perduosianti Europos humanitarinio universiteto Teatro meno raiškos ir vaidybos programos studentams, ji žodžių nesaldina ir savo studentams ketina sakyti tiesą: aktoriaus profesija yra sunki, bet įdomi.
Nuo rudens dėstysite Europos humanitarinio universiteto studentams, būsimiesiems aktoriams, kurie į šį universitetą susirinks pirmą kartą. Ką norėsite jiems pasakyti per pirmąją paskaitą?
Per pirmąją paskaitą Europos humanitariniame universitete norėčiau garsiai pasakyti: „Sveiki, Homos Creativus!“ Pakartočiau savo dėstytojo, mano įkvėpėjo Jurijaus Alšico pasisveikinimą. Mokiausi pas jį Berlyne, World Theatre Training institute Akt-Zent. Iš jo daug išmokau, kaip dirbti su studentais. Pirmiausia, kaip ir jis, pasakysiu: čia tikrai nepajusite, kad žinau daugiau nei jūs. Turite pamiršti, kad žinių kiekis galvoje yra prioritetas. Kūrybingumą nusako gebėjimas tas žinias panaudoti. Ir mano, ir jūsų. Aš kursiu aplinkybes, kuriose jūsų ir mano žinios bus naudojamos išvien. Ir tik darbo proceso metu mes pažinsime vieni kitus. Pabandom?
Per karantiną iš aktorių ir apie aktorius buvo mažai girdėti. Kaip šiandien apibrėžtumėte aktoriaus vietą visuomeninėje erdvėje ir kultūros lauke?
Oo, apibrėžti vietą, kai daugiau nei metus esi prastovoje, sudėtinga. Absoliutinti nenoriu, bet manau, kad dabar galime tik reflektuoti, kas gi čia buvo per tą pauzę. Ar aktoriaus vietos išsaugojimo instinktai įsijungė, o gal kaip tik supratome, kad aktoriams buvome suteikę per daug prasmės ir įvaizdinės formos. Nežinau, tikrai. Per tuos metus būta akimirkų, kai aiškiai supratau savo profesijos nebūtinybę pasaulyje. Dabar, kaip jau sakiau, galime tik jautriau įsiklausyti, ko iš tiesų kultūros laukui trūksta, o ne pulti užsiimti saviraiška.
Kultūra, o ir aktorius, be jokios abejonės, galėtų būti svarbūs, kai sprendžiamos socialinės visuomenės problemos. Ar pastebite, kad Lietuvoje tai vyksta?
Vyksta. Stebiu pasaulinius įvykius, matau tendenciją - jei aktorius yra žinomesnis, jo pasakytų kalbų klausoma. Ar visada išgirstama - jau kitas klausimas. Esu labiau linkusi tikėti, kad aktorius galėtų būti svarbus, kai sprendžiamos socialinės problemos, bet laikantis sąlygos, kad jis tai daro pagal savo kompetenciją. Na, būtent per kūrybiškai atrastus komunikavimo su visuomene ir valdžia būdus. Kai aktorius - ne politikas, ne statybininkas, ne gamtosaugininkas, o kūrėjas. Jis sugeba sukurti tokį kultūrinį įvykį (ir nebūtinai tai - tik performansas), kad žiūrintieji jo mintis išgirsta, jas reflektuoja ir imasi veiksmų. O juk tarp žiūrovų tikrai esama kiekvienos srities specialistų. Man būtų visiškai nepriimtina, jei statyti nemokantis aktorius imtųsi statyti ligoninę. Arba nestudijavęs teisės aktų pradėtų teisti arba advokatauti. Kalbu ir apie laisves, ir apie teises. Kol neišmanau, neturiu teisės imtis veiksmų, turiu tik laisvę tyrinėti, telkti ir jungti pajėgas, kurios padėtų siekti tikslo.
Kuo jus pačią sužavėjo aktorystė? Kas įkvėpė rinktis šią profesiją? Ir ką atsakytumėte tam, kuris klausia - būti ar nebūti aktoriumi?
Apie aktorystę nedaug žinojau, rinktis šią profesiją įkvėpė prigimtinis noras klausti, klausti ir klausti, kodėl viskas taip yra gyvenime. Nuo mažens turėjau daugybę klausimų apie žmonių elgesį, apie tai, kas vyksta pasaulyje. Anuomet esu prirašiusi daugybę dienoraščių, eilėraščių, daug skaitydavau, bet net ir tada jaučiausi lyg persisunkusi šiais klausimais. Kai žiūrėdavau filmus ar televizijos spektaklius, man atrodydavo, kad aktoriai į kai kuriuos man rūpimus klausimus atsako ne tiesiogiai, o per pojūčius. Pažiūrėdavau filmą ar spektaklį, ir man tarsi palengvėdavo. Galvodavau: įdomu, matyt, jiems ten, aktorystėje. Tačiau, atrodo, iki galo ir nesuvokiau, kad tai iš tiesų - profesija. Taigi tiems, kurie dar galvoja, pasakyčiau - ir dar pagalvok. O tie, kurie yra pašaukti, patys ateis. Bet juk sakoma: „Daug pašauktųjų, bet mažai išrinktųjų...“ Tiesą jiems sakyčiau.
Kokių prisiminimų likę iš studijų metų? Ar liko atmintyje pirmasis vaidmuo tikroje teatro scenoje?
Prisiminimai labai migloti, senokai tai buvo. Tik pamenu, kad labai anksti, antrame kurse, patekau į profesionaliąją sceną. Buvo toks spektaklis „Labas Sonia, Nauji metai“. Spektaklio režisierius Oskaras Koršunovas pakvietė visą mūsų kursą, o man skyrė Sonios vaidmenį. Ir tai buvo toks dvigubas mokymasis profesijos - su profesionaliais aktoriais, taip pat su vadovėliais, kirčiuotėmis, solfedžiu. Buvo daug įtampos - mūsų kursui buvo dėstomas sustiprintas muzikinis parengimas, turėdavome atsiskaityti, o čia jau - spektakliai, gastrolės. Taip traukė mokytis iš profesionalų tikroje scenoje. Nepamirštamas šitas vaidmuo ir šitas spektaklis. Ir viskas, kas nutiko pirmąjį kartą - nepamirštama.
Jei žiūrėsime filosofiškai, prisiminimai neturi jokios prasmės, tačiau jie reikalingi aktoriaus profesijai, o emocinė atmintis yra vienas iš aktorystės variklių. Visas teatrinis veiksmas yra žaidimas prisiminimais.
Kadaise mokėtės aktorystės, dabar pati mokote būsimus aktorius. Ar galima nubrėžti pokyčių liniją - ar keičiasi aktorystės suvokimas, studentų lūkesčiai ir norai?
Prieš keletą metų išleidau aktorių ir režisierių kursus Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, tai ir man buvo tokia mini prastova. Tačiau, kiek prisimenu iš to laiko, - į stojamuosius egzaminus ateina daug keistai ir klaidingai suvokiančių šią profesiją. Užtat tie, kurie lieka studijuoti, absoliučiai suvokia, kad nori tik vieno - kad žmonės jais patikėtų. Nes nėra stipresnio vertinimo kriterijaus. To mes ir mokomės aktorystėje - kuo geriau apgaudinėti, kad patikėtų (šypsosi).
Kalbant rimčiau, norai ir lūkesčiai per studijų metus keičiasi, nes labiausiai šioje profesijoje žmogus studijuoji pats save. Jaunojoje kartoje, kalbu ne vien apie studentus aktorius, vis dažniau matau didžiulį norą save rodyti, o ne studijuoti save, savo psichofizinius duomenis, emocinius lūžius. Taip, jaunieji dažniau vaikšto pas psichoterapeutus, bet savęs pažinimas aktorystėje yra kaip duona kasdienė. Ir procesas tai viešas, o ne vykstantis patogiai užsidarius kabinete. Reikia norėti ir nebijoti auditorijai atsiverti. Net ir per savo klaidas.
Ar galite pasakyti, kas yra geras aktorius? Kokios savybės jam yra būtinos?
Geras aktorius man yra Neapibrėžiamas. Žiūriu į jį, klausausi ir atsiduodu jo kerams.
Aktorystėje būtina drąsa. Drąsa eiti nepažintais tyrinėjimo takeliais ir apnuoginti vidaus pasaulį. Būtent - vidinį. Išsirengti dabar daug kas gali (šypsosi). Pašokti, padainuoti - irgi. Bet pakerėti? Lygiai taip pat aktoriui svarbu empatija ir dėmesio valdymas.
Jums pavyksta vytis laiką ir išlikti modernia aktore. Kas padeda? Kodėl aktoriui svarbu nesustoti vietoje?
Moderniai? Na, savęs aš nelaikau modernia. Štai dėl nesustojimo vietoje - sutinku. Labai bijau sustoti. Šita pasaulinė suirutė privertė iš esmės tai pajusti. Bet paėmiau savo baimę už ragų, sėdau ant dviračio ir radau naują būdą, kaip dirbti! Kiek visokių pratimų, sumanymų, repeticijų pravedžiau savo galvoje važiuodama dviračiu! Buvo vaikščiojimo periodas, nueidavau po 10 kilometrų. Įrodžiau sau, kad niekas nesustojo, o aš vis dar domiuosi žmogumi pasaulyje ir teatre. Labai daug įvairių sričių nagrinėju: neuromokslus ir politiką, kriminalistiką ir socialines medijas, komunikaciją. Čia gal ir pakastas tas modernumas bei laiko vijimasis. Tiesiog neprarandi susidomėjimo, nesakai, kad štai jau žinau! Vieną dieną žinai, o kitą dieną ir vėl prisisemi naujos drąsos judėti nežinomo kampo, to, ką manei sužinojęs, link.
Ar mėginate sudėlioti savo vaidmenis į lentynėles, o savo karjerą - į etapus? Ar tiesiog leidžiate nešti kūrybos srovei?
Na, čia aišku ir taip... Be dėlionės į lentynėles, pasakysiu, kad darbo teatre anksčiau turėjau daugiau. Yra buvę etapų, kai dirbau net keturiuose teatruose ir dar radijuje laidas vedžiau, garsinau. Dabar leidžiu kūrybos srovei nešti mane, bet ji truputį... sūkuriuoja vietoje. Gal dėl to, kad esu laisvai samdoma aktorė, o teatrai dažniau kviečia etatinius. Bet tikiu - viskas pajudės, stos į savo vietas.
Turite ne vieną Auksinį kryžių. Ką aktoriui reiškia apdovanojimai? Juk kurdama vaidmenį apie tai tikriausiai negalvojate?
Turiu jau tris kryžius. Pastarąjį gavo visas mūsų aktorių ansamblis už spektaklį „Respublika“. Dirbdama nė karto negalvojau apie kryžius, bet gavusi kaskart klykdavau vis garsiau iš džiaugsmo. Net įrašų yra išlikę (juokiasi). Džiaugiuosi nuoširdžiai, nes apdovanojimas visada - netikėta, tai įvertinimas, leidžiantis bent trumpam pamiršti visus kompleksus. O toliau - vėl darbas su savimi. Du mano kryžiai saugiai guli pas tėvus, aš jų netgi gerai neapžiūrėjau. Man svarbiausia, kad būtų įdomaus darbo, kad manęs tokios, kokia esu, reikėtų.
Esate gražiai pasakiusi, kad kolega Arūnas Sakalauskas išmokė: aktoriuje neturi dingti žmogus. Ką duoda aktorius žmogui ir žmogus - aktoriui?
Taip sakydama norėjau pabrėžti vieną vertybę, kuri yra svarbi bet kurioje profesijoje. Ypač aktorystėje. Kurdamas vaidmenis kartais žmogus pameta save, prisijaukina, pavyzdžiui, viršesnio vaidmenį, prisimeluoja ir patiki, kad yra savo apdovanojimų ar vaidmenų nešiotojas. Mano supratimu, nešti žmogus turi tik krepšį arba vaiką ant rankų, o ne Auksinį kryžių ar žiūrovų aplodismentų įrašus. Kalbu apie vertybę, kai žmogus atviras savo netobulumu. Labai jaučiu tuos, kurie neapsikrovę titulais ar vaidmenimis, o tie, kurie mane keri scenoje, yra daugiau nei aktoriai...
Ar žmogus, nusprendęs studijuoti teatro meną, tačiau netapęs aktoriumi, gali pritaikyti savo žinias kitos profesijos karjeroje?
Visi, kurie renkamės dėstyti Europos humanitariniame universitete, esame nusprendę, kad mūsų studentų netgi vėlesnės profesijos pasirinkimas turi būti kūrybiškas. Kartais žmogui užtenka žinoti paveikslo nutapymo metus, autorių, tapybos stilių, bet kur kas daugiau ir įdomiau yra sukurti šokį pagal paveikslo nuotaiką, vesti mini istorijos kursą, žinant, kada jis buvo nutapytas, sukurti vaidybos etiudą remiantis paveikslo stiliumi. Ir tai - tik viena iš kūrybingumo apraiškų. O jų juk - begalė.
Baigęs EHU aktorystės studijas, bet negavęs darbo teatre, absolventas laisvai galės dirbti komunikacijos, meninio švietimo srityse, galės tapti gidu, muziejininku, meninių laidų kūrėju. Kadangi mokysimės ir dramaturgijos ir kaip organizuoti kūrybos procesą teatre, jis puikiai galės dirbti žurnalistu, visuomeninių renginių organizatoriumi ar pasirinkti dar daugybę profesijų, kurioms būtinas kūrybiškas požiūris.
