Aktorius Andrius Bialobžeskis Jaunimo teatre repetuoja Adomo Juškos režisuojamame spektaklyje „Don Kichotas“ pagal Miguelio de Cervanteso romaną. Spektaklio premjera buvo numatyta lapkričio 27, 28 dienomis, dėl karantino ji perkelta į sausio mėnesį.
Spektaklio kūrybinė grupė: sceninės adaptacijos autoriai - režisierius Adomas Juška ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius; kostiumų dailininkė - Nadežda Gultiajeva, kompozitorius - Andrius Šiurys, vaizdo projekcijų režisierius - Kornelijus Jaroševičius, scenografas - Marius Nekrošius.
Spektaklyje vaidina: Aleksas Kazanavičius, Aušra Pukelytė, Matas Dirginčius, Simonas Storpirštis, Dovilė Šilkaitytė, Giedrė Giedraitytė, Arūnas Sakalauskas, Vaidas Vilius.
Andriau, „Don Kichotą“ repetuojate nuo rugpjūčio?
Intensyvesnės repeticijos vyksta nuo rugpjūčio. Jau seniai pradėjom apšilimą ir su Adomu, ir su Aleksu, šnekėjom apie tai ir ano karantino metu. Buvo laiko, buvo galima prisirinkti medžiagos - ieškojom, kas mums atrodė, kad tiktų. „Don Kichotas“ atrodė tarsi kalnų masyvas, kurį reikia pereiti su kuo mažesniais nuostoliais. Milžiniškas kūrinys. Visko norisi - mes kapstomės.
Daug bendradarbiaujate su Mindaugu Nastaravičiumi? Ar jiedu su Adomu jau parašę inscenizaciją?
Mindaugas ateina su savo fantazijomis ir dalyvauja, daug sugalvojam dirbdami kartu. Kyla dar daug klausimų. Nebus daug prigalvotų dalykų, tiesiog daug paties Cervanteso, manom, kad nėra ko kūrinio laužyti - kai kurie dalykai amžini ir tinka visada. Beje, Mindaugas - puikus artistas, tik labai brangus, Jaunimo teatras vargu ar įpirks, gal rėmėjų dėka pavyks kokiu vaidmeniu (žinoma, sau pasirašytu) privilioti. Nesinori, kad talentas tik literatūrai tarnautų... (juokiasi)
Koks jūsų vaidmuo?
Mano - Sančas Pansa. Buvo visokių variantų, kurį laiką buvau be vaidmens, buvau spektaklio pribuvėja, dvasia, aitvaras.
Pamačius tris pavardes - Sakalauskas, Kazanavičius, Bialobžeskis - nežinia, kuris vaidins Don Kichotą.
Adomas yra piramidės viršūnėje ir jis sprendžia, į ką viskas kryps ir ko jam reikėtų. Don Kichotas bus klasikinis, tikras tikriausias, o tokiu gali būti tik Aleksas.
Sančas Pansa buvo netikėtas?
Taip, netikėtas. Mindaugas vieną dieną patarė Adomui - kam ieškoti kažkur kitur, Andrius jau įsigilinęs į medžiagą, taip bus paprasčiau. Gal liepos vidury su Mindaugu susitikom po teniso treniruotės ir šnekėjomės - kodėl gi taip nepadarius? Taip ir padarėm, tai yra labai smagu. Mudu su Aleksu greit jau trisdešimt metų ir taip kartu žygiuojam, iš jaunų ir daug žadančių virtome pažadėtaisias, pildom pažadus - pilstom padažus: idėjas.
Koks jūsų personažas - Sančas Pansa? Kaip jį matote, ką iš jo norisi perimti?
Yra tokia scena, kur pilyje Sančą Pansą pasičiupę aukštuomenės atstovai terorizuoja, sakydami, kad Don Kichotas išprotėjęs, „tu su juo lieki, tai gal ir tu išprotėjęs“. Don Kichotas siūlo Sančai kaip atlygį valdyti salą, o jie jam: „Kaipgi tu, durnas būdamas, salą valdysi?“ Sančas jiems: „Jei nenorit man tos salos duoti, tiek to, apsieisiu. Mes iš vieno bažnytkaimio, vienas kitą mylim, suprantam, būnam kartu, keliaujam... Gali būti, kad jis išprotėjęs, bet man gera su juo.“
Teatre visą gyvenimą tuo užsiimam, per laiko distanciją panašiai ir atrodytų. Mums gera toje kelionėje ir nuotykiuose, kurie atsiranda. Dar galvosiu, į kurią pusę pasukti, nes pakeliui atsiranda įvairių bruožų. Nesam iki galo visko nusistatę, vis pasipildom, kartais dirbant scenos visiškai apsiverčia. Kai galvoju apie teatrą, matau šiokį tokį ryšį su vienuolynu: ne todėl, kad visi būtų asketai, bet dėl jo uždarumo, paslapties, o žmonės juk mato tik išorinį pavidalą, rezultatą. Juk nematyti, kaip viskas čia vyksta ir kokia keistenybė yra kūryba. „Don Kichote“ panašu - žmonės kartu eina per gyvenimą, patiria visa tai. Manau, čia yra universali ištikimybės tema: ir santykių, ir tikslo siekimo, ir nuoseklumo požiūriais. Sančas ryžtasi kelionei - iš pradžių galima galvoti, dėl merkantilinių tikslų, dėl salos, kurią Don Kichotas jam pažada. Juk nevaidinsim puspročio, nesuprantančio, kad kažkas „ne visai gerai“ su tuo žmogum... Bet tame „ne visai gerai“ gal ir slepiasi tolstantis žmogiškumo užtaisas, kuris mūsų laiku nyksta. Man atrodo, ši tema yra aukščiau buities, aukščiau realizmo, ir šiam laikui, kai realizmas pas mus tiesiog mūru stojęs į priekį, pabūti aukščiau realizmo... yra tam tikras romantizmas. Tai kaip atskira koncepcija, ji svarbi. Emocijos - nykstanti vertė, bet kodėl gi jos nepalaikius.
Iš pradžių atrodo, kad Sančas leidžiasi kartu su Don Kichotu keliauti, nes nori salos. Paskui jie įgyja vienas kitame draugą, atsiranda ištikimybė. Virsmas įvyksta - iš pradžių jis turėjo interesą?
Taip, turi interesą, tik jį turbūt užgožia nuotykiai. Į pabaigą Sančas pats pradeda darytis beprotis. Taip Cervantesas sukūrė - Don Kichotas pradeda realiau matyti pasaulį, o Sančas perima iniciatyvą, jie lyg apsikeičia vietomis. Man tai smagu, nes žaidybiška, didelė genezė nuo žmogaus, kuris išvis nesupranta, kur išėjo, kur eina. Yra ir teatro nuorodų kūrinyje - ir autoriaus, ir Don Kichoto. Pavyzdžiui, scena, kur Sančas ir Don Kichotas svarsto, ar jiems eiti pro tas duris, ar ne - ji vyksta prie durų, teatro scenoje matyti jo fasadas. Visiškai kaip mes su Aleksu prieš trisdešimt metų: reikėjo pagalvoti, ar vertėjo ten eiti? Jie nueina, ir prasideda visokios keistenybės. Taip ir gyvenime -ar pasuksi į kairę, ar į dešinę, ar tiesiai nueisi - kaip pasakoje. Kaip H. Radausko pasakyta: „Pasauliu netikiu, o pasaka - tikiu.“
Sančas suvokia, kad kažkur įkliuvo, bet išbūna toje kelionėje... Juk ir išeina, ir vis tiek grįžta, vėl išeina. Juos kartu laiko žmogiški ryšiai. Man tai susiję su tuo, ką darom teatre, kas jame išlaiko ir yra gera profesijoje: nežinomybė yra bauginanti, bet labai paslaptinga ir viliojanti. Pradedi darbą ir niekada nežinai, kur nueisi. Rutinos nėra. Eini į darbą ir esi tarsi lengvos beprotybės būsenos. Jei atvestume žmogų ir pastatytume repeticijoje, ypač, kai vyksta be kostiumų, be daiktų, - galvotų, kad žmonėms ne visi namie. Tai yra labai smagu. Bet ir tam suvokimui turi ateiti laikas. Manau, kad tas laikas ir man, ir Aleksui yra atėjęs labai geras, gyvenimas atsistojęs į kitą poziciją ir nebetrukdo. Galima ir santykį turėti, ir į galingą Cervanteso nutapytą drobę nerti.
Jūsų kelias teatre su Aleksu maitina jūsų vaidmenis?
Jis maitina mus - galim surasti daug adekvatumo. Visus pralaimėjimus, kurių, žinoma, buvo daugiau negu laimėjimų, - filosofiškai žiūrint, galima prikabinti prie puikios jų kelionės istorijos. Idealizmas - tai didžiulė vertybė kūryboje, labai didelis dalykas išlikti savo bangoje nepaisant nieko. Pagundų visada buvo daug ir turbūt visada bus. Ėjimai iš teatro yra klasikinis dalykas, bet žmogus neišeina - jis grįžta ir būna.
Įdomu tai žinoti, nes galima kitaip žiūrėti.
Aš taip žiūriu, manau, ir Aleksas taip žiūri. Plačiai apie tai nekalbėjom, bet juk žinom, kad savo savijautą scenoje kuo nors pagrindžiam. Be to, yra galimybė konvertuoti įvairius vaidybos stilius, nes galim pereiti, pavyzdžiui, į 70-ųjų akademinį ar Brechto atsiribojimą - yra vietų, kur labai linksma. Tame pastatyme bus ir šiek tiek technologijų - jis yra šiame laike, turėtų būti įdomus derinys.
Jau turim karantino patirties, įpratom gyventi labiau atsiskyrę. Jūsų personažai - idealistai, svajokliai maištininkas Don Kichotas ir ištikimasis Sančas Pansa. Ką mūsų situacijoje gali atnešti jų savybių, net klišių apie juos puokštė?
Manau, kad mūsų dienom - gyvenimo džiaugsmą. Gebėjimą gyventi. Jei realiai įsivaizduotume tai, kas ten rašoma, kaip jie vis pridaužomi, nesuvokiama, kaip išvis eina toliau, kaip vis dar atsikelia. Yra daug fizinių dalykų, pavyzdžiui, Don Kichotas likęs be dantų. Sančas patikrina, randa likusį krūminį, o Don Kichotas jam skaito paskaitą, kaip svarbu turėti sveikus dantis. Mūsų akimis žiūrint, yra nesuvokiamų dalykų. Bet yra gyvenimo džiaugsmas, siekis eiti į tikslą, ieškoti Dulsinėjos - tos vienintelės pasaulyje, tokios nesuteptos, kaip ir pats Don Kichotas. Visa tai duoda bent jau iliuzinį variklį. Gyvenimo džiaugsmo tame labai daug. Ir gebėjimo į situaciją pažiūrėti su humoru, su šiluma. Net mums patiems repeticijų procesas, buvimas toje medžiagoje šiomis dienomis labai padeda.
Kuo ypatingos repeticijos?
Jos labai džiaugsmingos. Adomas visada ateina pasiruošęs, atneša naujų dalykų. Jis turi labai gerą savybę, matyt, paveldėjęs iš savo Mokytojo (režisieriaus Eimunto Nekrošiaus) - Mokytojas tą savybę turėjo: jei nežino, sako „aš nežinau, rytoj atnešiu tą ir tą“. Taip ir būna. Labai teisingai, jis nevaidina, kad „labai dirbsim“ - jei neturim ką, tai neturim. Visi daug dirba ir patys sau. Repeticijos yra smagios. Arūnas (Sakalauskas) ateina, įneša savo nepakartojamą kontekstą. Nuotaika vyrauja gera, visų fantazija atsivėrusi, sveiko trenktumo per akis. Mes Adomą jau pažįstam, bet tiems, kurie dirba pirmą kartą, tai yra nauja. Gal ir beprotiška, šiek tiek...
Vaidinote visuose Adomo Juškos spektakliuose. Randate bendrą kalbą?
Taip. Apskritai, man tas Adomas gyvenime yra kaip... pradedu tikėti ženklais. Adomas atsirado gyvenimo pagrindų aižėjimo laikotarpiu, ir neįsivaizdavau, kad įmanomas toks ryšys su trisdešimčia metų jaunesniu žmogumi. Juk yra skirtingi kartų suvokimo dalykai. Įsivaizdavau, kad plyšys tarp kartų didelis, nors dirbau su studentais. Gal atotrūkis didelis dėl pasikeitusių aplinkybių, kuriose mes augom ir jie dabar auga. Dėl atsivėrusių begalinių erdvių, o kartu ir keisčiausių dalykų - žmonės taip pasiklydę vertybėse, kad savęs niekaip nesugraibo. O čia - toks jaunas brandus žmogus.
Kuo dar pasižymi darbas su juo? Kaip pažinti jį kaip režisierių?
Sunku pasakyti - eiti ir žiūrėti spektaklius, kaip kitaip pažinsi kūrėją. Labai stiprus jo jautrumo užtaisas. Jautrus detalėms, temai, santykyje su literatūra, su menu... Gal todėl renkasi klasikinius kūrinius. Turi gebėjimą ištraukti iš kūrinių kartais visai netikėtų dalykų, ir vis tik apčiuopti kūrinių esmę - man tai stebėtinas bruožas. Nustebau, kad jis renkasi labai stambius kūrinius ir svarbiausius dalykus sukoncentruoja į sceninį veiksmą. Ypač, kai dirbom pirmą kartą - atrodo, „Šveikas“ tokio mastelio kūrinys... Labai nustebino jo gebėjimas išsitraukti esmę. Ir į „Don Kichotą“ jis labai įsigilinęs, rikiuoja scenas, abi dalys bus visiškai skirtingos. Ir sprendimai, ir veiksmai.
Kai pirmąkart susitikom, jis taip prisistatė: „aš nemoku dirbti su aktoriais, nemoku rašyti inscenizacijų, nepriimu jokių aktorių pasiūlymų“. Galvoju: tai bent rinkinukas prie alaus! Paskui tapo aišku, ką jis turėjo galvoje. Pasirodė, kad ir priima, ir viskas pasirodė priešingai. Daug laisvės duoda, bet po to reikalauja tikslumo. Visada repetuoja ir aptarinėja spektaklį - grąžino į praktiką daug pamirštų dalykų.
Kai sensti, pradedi burbėti, kad ko nors „nebebus“, ir staiga matai - oho! Jei ne apie teatrą kalbėčiau, tarp mūsų atsirado svarbus žmogiškas ryšys. Gali egoistiškai galvoti, kad tai pratęs tavo gyvenimą, bet juk taip ir yra. Netikėtai randi tokį galingą tiltą - peršokęs kažkiek kartų randi tiltą į pačią jauniausią ir ten susiriši. Tai yra neįtikėtina dovana. Yra vilties. Sutikau jį labai sunkiu sau metu, man tai buvo tarsi susigriebimas, staiga atsidarė nauji vartai ir už jų - naujas horizontas. Po to buvo puiki kelionė per Borgeso metafiziką - ,„Fikcijos“ su nuostabiu Arūno vaidmeniu, vėliau - „Miego brolis“. Aš tą knygą atnešiau Adomui, pagalvojau, kad jam tiktų, tik, aišku, nepagalvojau, kad jis spektaklį kurs tokia forma. Ten juk literatūros yra, fantastika. Adomas paskui sako - ten tau jokio vaidmens nėra, bet sugalvosim. Sugalvojom.
O ką tame spektaklyje darote?
Aš visą spektaklį sėdžiu. Ten yra personažas - paralyžiuotas tėvas. Tiesiog visą spektaklį esu scenoje, tik gale sakau ilgą monologą. Bet svarbiausia buvo būti ten - man procesas svarbu, tikrai pasidarė įdomu: pasidarė taip, kad tu būni. Būni - tas žodis. Kai būnam, tai mes ir būnam kartu ten. Per pertraukas dar ir futbolą turim kada aptarti. Ketinom su Adomu į Liverpulį skristi kovo mėnesį - jau bilietus turėjom, dviese turėjom skristi futbolo žiūrėti. Beje, aš visada, kai pradedam repetuoti, parašau labai blogą recenziją apie jo spektaklį, tokių baisių niekas dabar neberašo. Po Adomo interviu buvo komentaras apie jį - iškart gavau Adomo žinutę su klausimu, ar ne aš jį parašiau. Žodžiu, išdykaujam .
Viena žiūrovė, pamačiusi „Don Kichoto” premjeros anonsą, pasidžiaugė, kad ji bus dabar labai reikalinga.
Galvoju, kad taip. Naujo normalumo diktatūros laike - reikia kitokio žmogaus. Nes pliušinių meškiukų ir lementavojimo epochoje daugelis negali peršokti toliau buto paskolos, rožinio gerbūvio ir skaistalų hegemonijos, o čia - gyvo nervo, pablūdęs žmogus... Degančių akių, aistros ir verdančio kraujo milžinas. O milžinai - visada reikalingi.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Akvilė Melkūnaitė
