Aktorius ir šokėjas Džiugas Kunsmanas nuo spalio mėnesio pradėjo studijuoti šiuolaikinio cirko mokykloje Italijoje. Dvidešimt trejų metų vaikinas tapo pirmuoju lietuviu, išvykusiu mokytis cirko paslapčių iš vieno garsiausių cirko režisierių Roberto Magro. Apie kūrybinį kelią, jį sužavėjusį šiuolaikinį cirką ir ateities planus su Džiugu kalbamės išvakarėse prieš jam išvykstant į Italiją.
Tavo kūrybinės veiklos ratas labai platus: nuo vaidybos ir šokio spektakliuose iki akrobatinių pasirodymų. Kaip pats pristatytum save?
Esu Vytauto Didžiojo universiteto vaidybos studijų absolventas. Šalia aktorystės, nemažiau svarbus man yra šokio menas, kurį atradau tik pradėjęs studijuoti universitete. Tuo pat metu prisijungiau prie Kaunas „Capoeira“ grupės, kur mokiausi akrobatinių elementų. Visas šias veiklas stengiausi pritaikyti scenoje. Man pačiam sunku apibrėžti, į kokius rėmus įtalpinti tai, kas iš visa to gavosi.
Jau kurį laiką turiu naują aistrą - šiuolaikinį cirką. Mane sužavėjo tai, kad į šį įvairiapusį žanrą įeina tiek vaidybos menas, tiek šokis, akrobatika. Kai baigsiu mokslus šiuolaikinio cirko mokykloje Italijoje, galėsiu vadintis profesionaliu cirko artistu. Dabar man artimiausias sielai būtų scenos menų atlikėjo apibūdinimas.
Kada užsimezgė pirmoji draugystė su menais? Ar visada žinojai, kad gyvenimą nori sieti su vaidyba?
Su menais draugauti pradėjau Kauno Juozo Gruodžio 1-joje mokykloje, akordeono klasėje. Pirma pažintis buvo sunki: iš pradžių man nepatiko šis instrumentas, net buvo truputį gėda juo groti. Tačiau laikui bėgant viskas pasikeitė - skirdavau vis daugiau laiko akordeonui, išmokau valdyti šį instrumentą, pradėjau dalyvauti tarptautiniuose konkursuose. Turėjau minčių net stoti į konservatoriją, tačiau tuo pačiu labai dvejojau, ar tai tikrai man.
Paauglystėje labai blaškiausi, domėjausi skirtingais dalykais: nuo grafinio modeliavimo iki informatikos. Neatmečiau minties baigus vidurinę mokyklą išvažiuoti studijuoti į užsienį. Tačiau dvyliktoje klasėje viskas pasikeitė - visai netikėtai atradau teatrą. Iki to laiko nesilankęs ir nesidomėjęs šiuo žanru, aš apsilankiau keliuose Nacionalinio Kauno dramos teatro spektakliuose ir kažkas įvyko. Nuo tada aš labai rimtai pradėjau domėtis teatru, vaidyba ir galvoti, kad galbūt teatras ir yra ta sritis, kur geriausiai galėsiu atsiskleisti. Nepaleidau šios minties ir man nusišypsojo sėkmė - įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą, vaidybos studijas, kurias šiais metais baigiau.
Kaip Tavo gyvenime atsirado šiuolaikinis cirkas?
Pamenu, kai studijuodamas pirmame kurse, pamačiau keletą Charlie Chaplino anūko, garsaus cirko atlikėjo James Thiérrée spektaklių. Mane sužavėjo atlikėjų tarpdiscipliniškumas: jie vaidino, dainavo, grojo įvairiais instrumentais, atliko akrobatinius triukus. Buvo sunku suvokti, kaip galima sugebėti taip meistriškai valdyti savo kūną. Man tai paliko labai stiprų įspūdį. Supratau, kad ir aš noriu išmokti valdyti keletą skirtingų scenos menų žanrų. Nuo to laiko daug dėmėsio pradėjau kreipti į judesį ir jo lavinimą. Pradėjau lankyti VDU Akademinio judesio teatrą, kuriam iki šiol vadovauja šokėjas Marius Pinigis. Taip pat susipažinau su capoeira, brazilų kovos menu, kuris jungia šokį, muziką ir akrobatiką. Iškart pamėgau tokią judėjimo laisvę turintį meną.
Iš arčiau susipažinti su pačiu cirku man labai padėjo šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, kurį iki šiol organizuoja Gildas Aleksa su „Teatrono“ komanda. Šiame festivalyje turėjau galimybę pabendrauti su užsienio artistais ir cirko trupėmis. Vien pokalbiai su jais mane labai paskatino ir uždegė noru mokytis šiuolaikinio cirko paslapčių. Stengiausi kuo daugiau važinėti po įvairius festivalius, renginius, bendrauti su šios srities profesionalais, kad įsitikinčiau, ar šiuolaikinis cirkas tikrai man.
Papasakok, kaip nutiko, kad tapai pirmuoju lietuviu, išvykusiu studijuoti FLIC cirko mokykloje pas vieną geriausių cirko režisierių Roberto Magro?
Taip atsitiko, kad baigęs Vytauto Didžiojo universitete vaidybą, apsisprendžiau stoti į kelias šiuolaikinio cirko mokyklas Švedijoje ir Olandijoje. Tačiau man nepavyko įstoti. Labai nenuliūdau, nes žinojau, kad ir čia turėsiu darbų, nors jie ir nebus susiję su cirku. Tačiau labai greitai viskas pasikeitė. Menų spaustuvė rugpjūčio pabaigoje - rugsėjo pradžioje jau ketvirtus metus iš eilės organizavo tarpautinį šiuolaikinio cirko festivalį „Naujojo cirko savaitgalis“. Vienas iš festivalio edukacinės programos dėstytojų buvo italas Roberto Magro - garsus cirko dramaturgas, režisierius ir atlikėjas. Labai norėjau su juo susipažinti ir sudalyvauti jo užsiemimuose, tačiau neturėjau tam pinigų. Kai surinkau nedidelę sumą, dirbtuvės jau buvo įpusėjusiuos, todėl sudalyvavau akrobatikos dirbtuvėse pas Williamą Thomasą, kurios vyko keliomis dienomis vėliau. Nuėjęs pas R. Magro paprašiau, ar galėčiau bent iš šono pasižiūrėti, kaip viskas vyksta. Jis sutiko ir leido man ateiti į pirmąją dirbtuvių dalį. Jo seminarai jau buvo įpusėję, o aš didžiąją dalį jų praleidau. Nors prisijungiau keliomis dienomis vėliau, kitą rytą sutikęs R. Magro sulaukiau klausimo, kodėl nestudijuoju cirko. O aš jam ir atsakiau, kad bandžiau, tačiau man nepavyko įstoti. Jis nustebo ir pasakė, kad pasidomės viena cirko mokykla Italijoje, kuri mokslo metus pradeda tik spalio mėnesį. Taigi, jis pakvietė mane studijuoti į FLIC (The Flic Circus School) šiuolaikinio cirko mokyklą, įsikūrusią Italijoje. Ilgai nedvejodamas sutikau, sėkmingai įstojau ir jau po dviejų savaičių turėjau išvykti į Italiją. Nežinau, ką būtent manyje pastebėjo Roberto Magro, kadangi mes bendravome tik kelias dienas. Galbūt jam patiko mano sugebėjimas vaidyboje įgytas žinias pritaikyti cirko žanre.
Kuri scena Tau, kaip atlikėjui, yra artimiausia: teatro, šokio ar cirko?
Pastaruoju metu mano nuomonė gana dažnai keičiasi. Tačiau žinau, kad yra vienas dalykas, kuris niekada nekinta - man tiesiog patinka būti scenoje. Nesvarbu, kokia ji bebūtų. Skiriasi tik scenos kalba, kuria pasirenki bendrauti su publika. Manau, kad kaip atlikėjas, laisvesnis jaučiuosi šiuolaikinio cirko žanre. Mane žavi, kad cirke nėra jokių ribų, kartais dėl to sunku suvokti ar įtalpinti šį žanrą į tam tikrus rėmus. Žiūrovas gali mėgautis vaidybos, šokio, akrobatikos, daiktų manipuliavimo, muzikos, performanso menais viename pasirodyme. Visi šie žanrai mane jungia, jie yra neatsiejama mano, kaip atlikėjo, dalis. Tiesiog dabar yra toks gyvenimo laikotarpis, kai daugiau savo laiko ir pastangų investuoju į cirką. Tačiau jokiu būdu neišaukštinu tik cirko ir nenuvertinu vaidybos ar šokio. Manau, kad šiandien, kai yra tiek daug aktorių ir tokia didelė konkurencija, paprasčiau, kai gali dirbti skirtingose srityse. Teatras, šokis ir cirkas man yra kalbos, kuriomis aš bendrauju. Taip, jos skirtingos, bet jų tikslas toks pat - scena.
Ką Tau reiškia šokis?
Šokis man labai daug davė, pakeitė suvokimą ir požiūrį į kūną. Dabar visai kitaip suprantu, kas vyksta su mano kūnu kai šoku, judu, užsiimu akrobatika, capoeira, vaikštau ar bendrauju. Manau, jog šokio menas keičia mane patį tiek kaip asmenybę, tiek kaip atlikėją ir jaučiu, kad kuo daugiau aš į tai investuoju, tuo daugiau gaunu.
Kokią žinutę, kaip scenos menų atlikėjas, sieki perduoti žiūrovams?
Nesistengiu nieko specialiai įteigti ar perduoti. Viskas įvyksta natūraliai, kai pavyksta užmegzti ryšį su žiūrovu. Aš labai vertinu laiką ir buvimą scenoje. Kai aplink vyksta tiek daug, kartais atrodo, kad scena yra viena iš tų vietų, kur atėjęs žiūrovas gali trumpam sustoti ir atsiriboti nuo viso likusio pasaulio. Tomis akimirkomis, kol vyksta šis atlikėjo ir žiūrovo bendravimas, aš stengiuosi ir pats būti atviras.
Kokia Tavo nuomonė apie šiuolaikinio cirko situaciją Lietuvoje?
Šiuo metu Lietuvoje šiuolaikinis cirkas yra dar tik atrandamas. Mūsų šalyje cirko artistų ratas kol kas nėra didelis, dažniausiai tai pavieniai atlikėjai, besipraktikuojantys skirtingose disciplinose. Aš tikiu, kad šiuolaikinio cirko ateitis Lietuvoje bus šviesi. Šiuolaikiniame pasaulyje yra sudarytos tokios geros sąlygos keliauti mokytis svetur. Yra tiek daug galimybių, kuriomis tik reikia nebijoti pasinaudoti. Labai tikiuosi, kad mano pavyzdys ir išvykimas studijuoti į šiuolaikinio cirko mokyklą Italijoje taps pavyzdžiu ir dideliu žingsniu į priekį cirko edukacijai mūsų šalyje.
Kaip manai, ką reikėtų daryti ir keisti, kad ši šiuolaikinio cirko situacija mūsų šalyje pasikeistų?
Didžioji problema slypi tame, kad daugelis dar nėra matę ar nežino, kuo skiriasi šiuolaikinis ir tradicinis cirkas. Pirmiausiai reikėtų užsiimti edukacija ir pristatyti cirką platesniai auditorijai, bet tai jau po truputį vyksta „Cirkuliacijos“ ir „Naujojo cirko savaitgalio“ festivalių dėka. Būtų džiugu, jei atsirastų daugiau vietų, kuriuose būtų galima treniruotis su tam pritaikyta įranga. Apskritai yra juntamas didelis trūkumas kūrybinių erdvių, skirtų jauniesiems menininkams, kalbant ne tik apie cirką, bet ir apie kitus scenos menus.
Kokie Tavo ateities planai?
Kadangi per dvi savaites priėmiau sprendimą išvykti metams studijuoti į Italiją, dauguma mano ateities planų apsivertė aukštyn kojomis. Teko atsisakyti daug numatytų spektaklių ir projektų Lietuvoje. Šiuo metu jaučiu ir žinau, kad mano darbo laukas greitai platėja. O dabar mano mintys, planai ir artimiausi siekiai - kiek įmanoma daugiau gauti iš šiuolaikinio cirko mokslų Italijoje.
