Birželio 27 dieną teatro ir kino aktorei Gražinai Balandytei sukanka 80 metų. Nepanorusi triukšmingos šventės, aktorė pasirinko ramų poilsį vasaros namuose Palangoje. Veikiausiai santykinai ramų, nes sveikinimai kolegei ir mylimai aktorei plūs iš visos Lietuvos.
Ne vienai kartai puikiai žinoma aktorė visada atsargiai žvelgė į viešus jubiliejų šventimus. Viename interviu netgi pajuokavo: „Tai yra prarastų galimybių ieškojimas nuvytusių rožių puokštėje“. Prie dešimtmetį ji atsisakė tuometinio Kauno dramos teatro vadovo Gintaro Varno sumanymo jos gimimo sukaktį švęsti Muzikinio teatro scenoje, nes tuomet gimtasis teatras buvo rekonstruojamas, šiemet - dabartinio vadovo Egidijaus Stanciko siūlymo surengti šventinį vakarą jau atsinaujinusiame teatre. Ir tame nėra nė lašelio arogancijos, netgi priešingai, aktorė sakosi, kad publika ją bus užmiršusi. Tiesa, didelio pasisekimo sulaukęs spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“ neberodomas, tačiau jis scenoje gyvavo tris sezonus ir dvi vasaras kvietė Palangos kurorto teatro mylėtojus iš visos Lietuvos. O teatre paskelbus žinią, kad dėl aktorės ligos neįvyks spektaklis, žiūrovai labai sunkiai skyrėsi su nelengvai įsigytais bilietais. Dar ir dabar klausia kasininkių: „Kada bus Pamela su Balandyte?“
Paklausus, kokiomis nuotaikomis gyvena, aktorė atsakė: „Netikiu, kad man tiek metų. Labai myliu gyvenimą. Esu sujaudinta dėmesio. Visus labai myliu. Dabar noriu atostogauti, o rudenį, kai bus teatro sezono atidarymas, atvažiuosiu su tortu. Štai tada bus šventė.“ Gražaus jubiliejaus proga, kolegos ir bičiuliai prisimena akimirkas, praleistas scenoje, mielas kasdienes akimirkas.
Algirdas Latėnas, režisierius. Spektakliai su Gražina Balandyte: Atholas Fugardas „Kelionė į Meką“, Vilniaus jaunimo teatras, 1998 m., Gražinos Balandytės vaidmuo - Mis Helen; Johnas Patrickas „Mūsų brangioji Pamela“, Nacionalinis Kauno dramos teatras, 2013 m., Gražinos Balandytės vaidmuo - Pamela Kronki.
Gražina Balandytė, man kaip režisieriui, - Dievo siųsta aktorė; su ja teko dirbti dvejuose spektakliuose. Užtektų vieno, kad su tuo žmogumi susirištum visam gyvenimui. Gražina - ta aktorė, kuri ne tik savo vaidmenimis, bet ir meile žmonėms daro įtaką. Kiek ji kalbėjusi apie savo sveikatą, sunkius išbandymus! Puikiai žinau, kad žmonės, perskaitę tuos straipsnius, užsipildydavo noru kabintis. Nežinia, kuria puse ji labiau palietė - kūrybine ar žmogiškąja. Ne apie save ji galvoja. Tas jos spinduliavimas publikai, savo kolegoms - Dievo pateptas žmogus.
„Kelionė į Meką“. Kitos aktorės nemačiau tam vaidmeniui. Vaidmuo - labai sakralus, neiškeltas ant koturnų, žemiškas, bet ir šnekantis su Dievu. Tik Gražina jam tiko. Jai teko dideli krūviai - pirma ateidavo, dirbdavo, kartu užsibūdavome, fantazuodavome. Scenoje buvo naudojama šešių metrų lenta. Ir ko ji tik su ja neišdarinėdavo - nešdavo, keldavo... Sykį kartojome tą sceną kokius tris kartus. Sakiau: „Praeiname dar“. O ji: „Žinai, kiek man metų!“. Padarėm pertrauką. Ir dar per tą spektaklį buvo kilęs gaisras. Buvo naudojamos krosnelės, ant kurių lydydavosi vaškas - Gražina darydavo visokias figūras iš jo. Vieną spektaklį vaškas užtiško ant kitos figūros, užsidegė, o pliūptelėjusi liepsna pasiekė jos plaukus. Mistinė scena - deganti aureolė virš galvos, o Gražina vaidina toliau! Žiūrovai galvojo, kad taip turi būti. Kažkas ją užgesino.
Pamela Kronki. Ir vėl tas vaidmuo - tik jai. Didelis vaidmuo. Iš kur ji tiek jėgų pasikraudavo? Artėjome prie premjeros, o ji dėl vaidmens dar nerimo - tikro profesionalo požiūris. Teatras norėjo kitokio spektaklio pavadinimo, labiau komerciškai patrauklesnio. „Ne“ - sakiau, - „turi būti žodis mūsų, „Mūsų brangioji Pamela“. Jis priartino ir teatro žmones, ir publiką. Džiaugiuosi, kad ją sutikau. Jai reikia būti, nes jos reikia žmonėms. Labai to linkiu jai.
Inga Mikutavičiūtė, Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorė. Kartu vaidino spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“.
Buvau girdėjusi visokių legendų apie Gražiną, mačiau filmus, žiūrėjau jos kulinarines laidas vaikystėje su pačiais įvairiausiais pašnekovais. Man tai buvo susitikimas su žmogumi, kuris apipintas legendomis. Žmogus, kuris, atrodo ne visai tikras, yra didingas, stebuklingas - kitoks. Kai jį sutinki, žiūri tiriamai: o kada juokaus, kada bus tie pokštai? Labiausiai nustebino, kad sutikau ne žvaigždę, kokią mes įsivaizduojame, o nuoširdų ir profesijai atsidavusį žmogų. Nuo pat pirmų repeticijų jai buvo viskas svarbu - detalės, ką veikia, prisitaikymai.
Partnerė scenoje? Galėčiau pasakyti - tobula: gyvos akys, gyvybė, dėmesys, gebėjimas nustebinti net mažmožiais, kurie įpučia scenai gyvybę. Visada jaučiau žmogų šalia. Vienoje duetinėje scenoje dviese kalbėdavome apie meilę, gyvenimą. Man ir dabar išlikęs įspūdis, kad išnyksta visas laikas, nėra šviesų, žiūrovų. Tik mes, tik į mane žiūrinčios Gražinos akys. Viena duetinė scena man davė tiek aktorinių pamokų! Patirtis, akimirkos scenoje su ja, kaip su partnere ir kolege, kažkas stebuklingo. Tą spektaklį priimu kaip dovaną.
Gražina labai atvira ir kartu myli žmonės bei gyvenimą. Joje labai daug džiaugsmo. Ji viskuo džiaugiasi, kad ir supyksta ar reikia išspręsti problemą, džiaugiasi, kad yra kažkokia drama. Džiaugsmas visur. Galbūt tame jos stebuklas? Ji ateidavo dvi valandas prieš spektaklį, grimuodavosi, kaupdavosi vaidmeniui. Mėgau stebėti iš šono, kaip ji ruošiasi. Žavėjo jos elegancija, ne primestinė o natūrali, natūralus aristokratiškumas. Kai kalbama, kas Lietuvoje yra žvaigždė - Gražina, vienareikšmiškai.
Spektaklis „Mūsų brangioji Pamela“ man įstrigs visam laikui dėl Gražinos, ne dėl pjesės, ne dėl patirties, brandos. Ji - man simbolis, kas yra aktorius, kiek turi atiduoti jėgų ir kiek ta profesija turi teikti džiaugsmo. Pamenu, spektakliui ji atnešė savo daiktų, puodelių arbatai. O kaip ji mylėjo scenoje esantį katiną, kurį atstojo aktoriaus valdomas katinas-lėlė. Kadangi pati turi šuniuką, taip jį meiliai glostydavo ir šaukdavo „ciu ciu“, tik paskui įprato „kis kis“ (juokiasi).
Aš kaip aktorė iš jos mokiausi kurti vaidmenį, būti aktoriumi. Kaip asmenybė mokiausi nepasiduoti liūdesiui, apatijai, kitų nuomonei, pykčiui, ir kad vienintelė išeitis - džiaugtis šalia esančiu ir ta akimirka bei ją išnaudoti kuo labiau. Čia - Gražinos gyvenimo paslaptis. Jai kitą žmogų pradžiuginti, pokštą iškrėsti taip smagu, kad saldu. Per premjerą iš jos gavau dovanų puodelį su lėkštute - jį laikau lentynoje prie knygų - man visą laiką tarsi Gražina mirksi.
Dalia Markevičiūtė, ilgametė teatro darbuotoja, šiuo metu teatro budėtoja.
Pirmą kartą pamačiau ją teatro šventėje - ji buvo atėjusi kartu su dukterėčia Rasele. Buvau girdėjusi, kad ji savo brolio dukrelei kaip mama. Man nuostabus derinys - labai stipri aktorė, asmenybė ir motiniška globėja. Galvodavau, koks įvairiabriaunis ponios Gražinos talentas - moka siūti, megzti, gaminti ir myli žmones ne kalbomis, o darbais! Ji - primadona, visada einanti su pagalba žmonėms, mylinti žmones nesumeluotai.
Pamenu važiuodavome į gastroles po Lietuvą, vaidindavome Kultūros namuose, kuriuose daug ko trūkdavo, būdavo šalta. Bet ponia Gražina sugebėdavo mums būti saule debesuotoje dienoje; jai būdavo viskas sklandu, ir mus nuramindavo, kad viskas gerai, nes esame laukiami ir belieka suvaidinti. Sykį važiavome teatro gastrolių į Žemaitiją. Gyvenome viešbutyje Klaipėdoje. Ryte sėsdavome į autobusiuką ir judėdavome vis į naują vietą. Kartą grįžtant sustojome kaimo parduotuvėlėje. Visi skubėjome apsipirkti: bėginėjome, o Gražinėlė pasiėmė pirkinių krepšelį ir vaikščiojo po parduotuvę kaip tikra ledi. Kalbėdama su kolege garsiai prasitariau, kad norėčiau marinuotų agurkų, bet jų buvo tik 3 litrų stiklainiuose. Gražinėlė nugirdo ir sako: „Tu nori? Aš tau nupirksiu!“ Bandžiau atsisakyti, sakydama, kad pati galiu, bet nepavyko. Turėjau sutikti su tokia jos labdaringa veikla (juokiasi). Vakare pasibeldžiau į jos kambarį viešbutyje. Kaip dabar prisimenu - ji kambaryje susikūrusi namų aplinką: patiesusi staltiesėlę, pridėliojusi pagalvėlių. Atidarėme tą stiklainį, bet ji tik vieną agurką paėmė ir liepė neštis, nes jie man buvo skirti.
Turėjo daug dramatiškų vaidmenų, ateidavo į teatrą susitelkusi vaidmeniui, bet ir tada sugebėdavo paklausti sutiktų žmonių, kaip jiems sekasi, nepaisant pareigų. Ji labai dosniai dalindavo save. Tikiuosi, kad ir iš mūsų ji sulaukdavo gerumo. Mane asmeniškai labai sujaudino ir palietė tai, kaip ji mane palaikė susirgus mano broleliui. Savo dėmesiu ji mane labai atgaivino. O kai sirgo mamutė, kvietė pailsėti pas ją Palangoje. Tąkart padėkojau, bet turėjau atsisakyti. Ji man ir kitiems sėjo gėrį. Gražinėlei svarbiausia ne pačiai apsirūpinti, bet rūpintis artimu žmogumi. Jai to niekada negana, apie save ji mažiausiai galvoja.
Regimantas Adomaitis, aktorius, 1963-67 m. kolegos tuomečiame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre.
Gražina, kalbant dabartinėmis kategorijomis, - žvaigždė. Labai talentinga, iš prigimties artistė, gabi. Tai mane žavėjo. Vėliau tai peraugo į vyro simpatiją moteriai. Kaip asmenybė Gražina labai įvairiapusiška, nenuspėjama, žaisminga. Būti su ja scenoje buvo nepaprastai jaudinantis įvykis. Aš prieš ją buvau kaip žalias viščiukas - nieko nemokantis. Buvau tik baigęs konservatoriją, kai Henrikas Vancevičius pakvietė į Kauno teatrą. Žiūrėjau visus jos spektaklius, man tai buvo nuostabus pavyzdys. Ji taip lengvai viską darydavo! Kai ji vaidindavo „Trigrašėje operoje“ Polę žiūrėdavau ir gėrėdavausi. Ji buvo nuostabi. Režisierius Stasys Motiejūnas įvedė mane į spektaklį „Dama su kamelijomis“ vietoje kito aktoriaus. Vaidinau su Gražina. Buvo didžiulis iššūkis. Turėjau prieš ją pasiduoti. Suvokiau, kad nesugebu būti tokio lygio kaip ji.
Kine mums neteko susitikti. Ji - mūsų kino aktorių gildijos pradininkė. Gal iš šių dienų perspektyvos atrodo, jog tuomet vaidybos lygis nebuvo labai aukštas, tačiau nereikia menkinti, reikšti jokių priekaištų, nes tuomet nebuvo kino mokyklos, daugelis į kiną atėjo iš teatro.
Viską ji turi Dievo duotą. Sveikatos jai ir kad Dievulis jai būtų gailestingas.
Karjera:
Kino ir teatro aktorė Gražina Balandytė gimė 1937 m. birželio 27 d. Tučiuose, Telšių apskrityje.
Nuo 1955 m. lankė Klaipėdos dramos teatro studiją, nuo 1957 m. dirbo Klaipėdos respublikinės ligoninės medicinos seserimi.
1956-1958 m. Klaipėdos dramos teatro, nuo 1958 m. Kauno dramos teatro aktorė (sukurta daugiau kaip 80 vaidmenų).
Nuo 1957 m. vaidina kine ir TV (daugiau kaip 20 vaidmenų).
1997-2001 m. TV laidos „Ponios Gražinos virtuvė“ vedėja.
1995 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
1996 m. aktorei įteiktas personalinis „Fortūnos“ prizas už moters vaidmenį spektaklyje „Japonijos naktys“.
Už viso gyvenimo nuopelnus 2004 m. G. Balandytei įteikta padėka „Fortūna“.
2005 m. aktorė gavo Auksinį scenos kryžių už antraeilį Froilen Šnaider vaidmenį Kauno valstybinio muzikinio teatro Džono Kanderio miuzikle „Kabaretas“.
2006 m. G. Balandytė apdovanota Vyriausybės meno premija,
2008 m. Kauno miesto savivaldybės kultūros ir meno premija už scenos meno puoselėjimą bei reikšmingą kultūrinę veiklą.
2014 m. Fortūnos prizas už Pamelos Kronki vaidmenį spektaklyje „Mūsų brangioji Pamela“
2014 m. įteiktas „Auksinės gervės“ apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.
Vaidmenys teatre
Irena. Justinas Marcinkevičius. Dvidešimtas pavasaris. Rež. Henrikas Vancevičius. 1958 m.
Anečka. M. Stehlihas. Kaimiška meilė. Rež. Romualdas Tumpa. 1959 m.
Aiten. Nazimas Hikmetas. Keistuolis. Rež. A. Galinis. 1959 m.
Meilutė. Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Dvylika brolių juodvarniais lakstančių. Rež. Henrikas Vancevičius. 1959 m.
Irina. Antonas Čechovas. Trys seserys. Rež. Henrikas Vancevičius. 1960 m.
Valia. Aleksejus Arbuzovas. Tai buvo Irkutske. Rež. Henrikas Vancevičius. 1960 m.
Mirandolina. Carlo Goldonis. Viešbučio šeimininkė. Rež. Leonardas Zelčius. 1961 m.
Margarita Gotje. Alexandre Dumas (sūnus). Dama su kamelijomis. Rež. Stasys Motiejūnas. 1962 m.
Lidija Ljubis. Arthuras Milleris. Visi mano sūnūs. Rež. Henrikas Vancevičius. 1962 m.
Šatrijos Ragana. Kazys Inčiūra. Žemaitė. Rež. Henrikas Vancevičius. 1964 m.
Julija. Raimundas Samulevičius. Studentiška novelė. Rež. Stasys Motiejūnas. 1964 m.
Adela. Federico Garcia Lorca. Bernardos Albos namai. Rež. Henrikas Vancevičius. 1964 m.
Polija Pičem. Bertoltas Brechtas. Opera už tris skatikus. A. Gončarovas, G. Kostiukovas. 1964 m.
Regina. Dalia Urnevičiūtė. Vadink mane motina. Rež. Vytautas Eidukaitis. 1965 m.
Nataša. Fiodoras Dostojevskis. Pažemintieji ir nuskriaustieji. Rež. Stasys Motiejūnas. 1965 m.
Laima. Dalia Urnevičiūtė. Numintas slenkstis. Rež. Stasys Čaikauskas. 1966 m.
Mergina. Konstantinas Chojinskis. Nakties istorijos. Rež. Kęstutis Genys. 1967 m.
Mile. V. Guberiovas. Didysis burtininkas. Rež. Stasys Motiejūnas. 1967 m.
Anė. Dalia Urnevičiūtė. Tėvuko žaislai. Rež. Stasys Motiejūnas. 1967 m.
Armanda Bežar. Michailas Bulgakovas. Moljeras. Rež. Jonas Jurašas. 1968 m.
Betene. Sergejus Prokofjevas. Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo. Rež. Stasys Motiejūnas. 1968 m.
Čigonė. Kazys Saja. Mamutų medžioklė. Rež. Jonas Jurašas. 1968 m.
Marija. Eduardo de Filippo. Vaiduokliai. Režisierė Irena Bučienė. 1969 m.
Marija Antonovna. Nikolajus Gogolis. Revizorius. Rež. M. Kosmanas. 1969 m.
Aura. Kazys Saja. Šventežeris. Rež. Jonas Jurašas. 1970 m.
Nadiežda Ševeliova. Emilis Braginskis, Eldaras Riazanovas. Kartą Naujųjų Metų naktį. 1970 m.
Kleja. Peteris Shafferis. Juodoji komedija. Režisierė Irena Bučienė. 1971 m.
Ženia. Michailas Roščinas. Valentinas ir Valentina. Rež. L. Luijc. 1972 m.
Gražvyda. Kazys Saja. Dilgėlių šilkas. Režisierė Kazimiera Kymantaitė. 1972 m.
Marika. Ivanas Butkovčianas. Kol gaidys užgiedos. Rež. E. Šifer. 1974 m.
Antuanetė. Maxas Frischas. Biografija-vaidinimas. Rež. Vytautas Čibiras. 1974 m.
Adonė. Juozas Grušas. Švitrigaila. Rež. Vytautas Čibiras. 1975 m.
Lidija Vasiljevna. Aleksejus Arbuzovas. Senamadė komedija. Rež. Valdas Lencevičius. 1975 m.
Ciesorienė. Ernestas Bryllis. Paveikslėliai ant stiklo. Rež. V. Semionas. 1976 m.
Grudkova. Leonidas Zorinas. Nepažįstamoji. Rež. Vytautas Čibiras. 1977 m.
Nadežda. Maksimas Gorkis. Paskutinieji. Rež. Jonas Vaitkus. 1978 m.
Babachina. Antonas Čechovas. Ivanovas. Rež. Eimuntas Nekrošius. 1978 m.
Elzė. Juozas Grušas. Gintarinė vila. Rež. Gytis Padegimas. 1980 m.
Krupskaja. Michailas Šatrovas. Mėlynieji žirgai raudonoje pievoje. Rež. Jonas Vaitkus. 1982 m.
Misis Konvėj. Johnas Priestley. Laikas ir Konvėjai. Rež. Gytis Padegimas. 1985 m.
Katina. Mannolis Korresas. Senelių namai. Rež. Jonas Vaitkus. 1986 m.
Regina. Doloresa Kazragytė. Pirelli. Rež. Viktoras Šinkariukas. 1986 m.
Elena. Semas Sheppardas. Pakastas vaikas. Rež. Vytautas Balsys. 1987 m.
Irena. Helge Hagerup. Žmogus iš vakardienos. Rež. Vytautas Dapšys. 1990 m.
Moteris. Edwardas Bondas. Jūra. Rež. Cezaris Graužinis. 1991 m.
Ranevskaja. Antonas Čechovas. Vyšnių sodas. Rež. Julius Dautartas. 1991 m.
Blinka Valai. Jeanas Michelis Ribesas. Pilaitėje, prie pat giraitės. Rež. Arvydas Lebeliūnas. 1994 m.
Orin. Kenis Mijimoto, Šichiro Fukazava. Japonijos naktys. Režisieriai Šoičia Jamada, Junjis Omine. 1995 m.
Eleonora Akvinietė. Jamesas Goldmanas. Lūtas žiemą. Rež. Gytis Padegimas. 1997 m.
Helena. Atholas Fugardas. Kelionė į Meką. Rež. Algirdas Latėnas. Valstybinis Jaunimo teatras, 1998 m.
Motina. Jeanas Lucas Lagarce´as. Tolima šalis. Rež. Gintaras Varnas. 2001 m.
Teta. Federico Garcia Lorca. Donja Rosita, arba Gėlių kalba. Rež. Gintaras Varnas. 2003 m.
Ponia Šnaider. Johanas Kanderis. Kabaretas. Rež. Aidas Giniotis. 2005 m.
Vaidmenys kine
Pionierių vadovė. Žydrasis horizontas, 1957 m., rež. Vytautas Mikalauskas;
Justė. Julius Janonis. Režisieriai Balys Bratkauskas, Vytautas Dabašinskas, 1959 m.
Irena. Svetimi. Režisierius Marijonas Giedrys, 1962 m.
Liuda. Žingsniai naktį. Rež. Raimondas Vabalas, 1962 m.
Ramunė. Laiptai į dangų. Režisierius Raimondas Vabalas, 1966 m.
Ginto mama. Linksmos istorijos. Melagėlis. Režisierius Algimantas Kundelis, 1973 m.
Žmona. Nerami rudens diena. Režisierius Algimantas Kundelis, 1975 m.
Raudonmedžio rojus, 1981 m., rež. Bronius Talačka;
Vokiečių draugė. Neapykantos pamokos, 1983 m., rež. Antanas Maciulevičius;
Mano mažytė žmona, rež. Raimundas Banionis, 1984 m.
Klasės auklėtoja. Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio, rež. Raimundas Banionis, 1990 m.
Vaidmenys televizijoje
Duknienė. Palanga. Rež. Mamertas Karklelis. 1981 m.
Zuzana Šventoji Zuzana, arba Meistrų mokykla. Rež. Algimantas Ilginis. 1983 m.
Margevičienė. Čia mūsų namai. Rež. Saulius Vosylius. 1984 m.
Laidos Ponios Gražinos virtuvė vedėja. LNK
Aldona. Serialas Butkai ir Dapkai. Rež. Vytautas Babaliauskas.
