Benas Šarka - tai multifunkcionalus, į jokį kitą kūrėją nepanašus menininkas: nuo režisūros, aktorystės iki garso ir judesio. Paskutinį kartą Kauno dramos teatre jį buvo galima išvysti dar 1998-aisiais, tačiau šių metų festivalyje „Nerk į teatrą“ jis vėl pasirodė, garsų ir butelių dužimo fone kurdamas teatrinį vyksmą „Ištrauk kamštį“.
Tai - žmogus-paukštis. Sunku jį pagauti ir uždaryti į klausimų narvelį, tačiau jo paukštiška prigimtis slypi daug giliau - laisvi mostai, laisvas požiūris, laisva, nepriklausoma kūryba. Tarkovskiškai tariant, teatras jam - tai „pakylėjimas nuo žemės“.
Su menininku kalbėjomės jaukią sekmadienio popietę. B. Šarka pasirodė kupinas keistos vibruojančios vidinės energijos, kurios pripildytas ir jo žodžio svoris, po kurio norisi trumpam pabūti tyloje, su savimi ir pamąstyti. Taigi, kokias problemas narplioja B. Šarka? Ar jo kūryba paremta tik estetika, ar joje yra daug daugiau giluminių sluoksnių?
Vaikystėje su kiemo draugais kalbėdavomės atviriausiomis temomis, klausinėdami vienas kitą, koks medis ar spalva gražiausia, ką patinka veikti, koks paukštis mėgstamiausias. Dabar supratau, kad mano mėgstamiausias paukštis - B. Šarka. Iš kur tiek drąsos būti maksimaliai kūrybiškai laisvu ir drąsiu kūrėju?
Dėl drąsos - nei bijau, nei nebijau. Tai - kaip ėjimas per pelkę, tiesiog jauti, kur dedi koją, nes jeigu bijosi, susikaustysi ir prasmegsi. Tik kvailys nebijo. Baimė gali būti kasdienis veiksmas, pavyzdžiui, bijau prieiti prie tam tikro žmogaus, čia ir dabar, jį užkalbinti.
Kas yra kūrybiška? Kūryba gali būti tik pats kūrėjas, bet TAS, vienintelis, kūrėjas. O dabar kūryba įvyksta, nebent atsiranda kažkoks genijus.
Sakoma, kad miestas, kuriame gimei ir augai, turi įtakos vystantis asmenybei. Jūs klaipėdiškis, tad gal gyvenimas vėjo ir bangų mūšos pritvindytame mieste ir įkvepia laisvai teatrinės raiškos formai?
Gimiau Švėkšnoje prie Klaipėdos, bet pačioje Klaipėdoje gyvenu didžiąją savo gyvenimo dalį, kokius 35 metus. Jūrą pamačiau tik paauglystėje, nes gyvenau ir baigiau mokyklą visai kitur. Klaipėda nuo kitų miestų skiriasi tuo, kad joje yra horizontas. Ten - ne erdvės prietema, o neaprėpiama erdvė, tai, ko tu negali iš karto suvokti. Taip pat yra ir su dvasios neaprėpiamumu, to „kas aš esu“ negalima aprėpti. Ta erdvė sukuria nežinomybę protui ir tu staiga nieko negalvoji.
Ne vieną žmogų esu matęs, kuris šešiasdešimt metų nebuvo prie jūros, o ją išvydęs pradėjo verkti. Jam kažkas įvyko. Man pačiam tai regėti net buvo keista. Svarbiausia, su kokiais žmonėmis būni, kokie žmonės tave supa, tai ir formuoja asmenybę.
Tai nereiškia, kad formuoja miestas, bet juk rytai prie jūros visada skirtingi. Kartais tvyro toks rūkas, kad nesimato jokio horizonto, o kartais siaučia didelės audros, gali pakrypti ir stovėti - vėjas tave laiko, net savas svoris nenuverčia. Ta platybė... Kartais žiemą matai, kad eini pirmas, jokio žmogaus dar nenuvaikščiota, sniegas švarus, atrodo, kad išvis labai mažai klaipėdiečių persikelia prie jūros, o ten nuostabios darganos, pūgos. Pats stengiuosi būti Smiltynėje tada, kai ten nėra žmonių. Platybė, kur gali įsibėgėti vėjas...
Nacionalinio Kauno dramos teatro festivalyje „Nerk į teatrą“ atlikote performansą „Ištrauk kamštį“ garsų tema. Kas Jums yra garsas? O gal tikite tylos galia?
Kas man yra garsas? Pats garsas yra kalba, o tylos iš viso nėra. Nebent kai miegi ir visiškai nieko nesapnuoji, tuomet esi nežinia kur ir tik ten egzistuoja tyla, nes pabudęs nieko neprisimeni. Garsas lydi visus jutimus - širdis plaka, tai jau garsas. Nėra tylos, net ten, kur visiškai ramybė, niekada nėra. Tyla visada skamba, net pati ramiausia erdvė vis tiek skamba. Gali būti tik skambanti tyla.
Kokios muzikos pats klausotės?
Muzikos klausausi kelių procentų iš šimto. Dažniausiai muzikos negirdžiu. Pavyzdžiui, sėdint čia, kavinėje, nors ji grojo kurį laiką, negirdėjau muzikos, kol neužgrojo džiazas, aš išgirdau džiazą dėl jame esančios tylos zonos, ta ramybė džiazo muzikoje užkabino mano girdėjimą. Muzikos visur per daug, daugiau ieškau tylos, o ne muzikos.
Keli procentai - tai Nickas Cave´as, džiazas, Juozas Milašius. Stengiuosi muzikos klausyti gyvai, retkarčiais einu į klasikinės muzikos koncertus. Jei atvažiuotų N. Cave´as, koncerte tikrai apsilankyčiau.
Kas, Jūsų manymu, yra provokacija ir kodėl vis dažniau pasirenkama tokia teatrinė forma?
Pats žodis „provokacija“ - naujadaras, man atrodo, labiau provokuoja kai kurios merginos gatvėje. Jei kažkam reikėtų trenkti buteliu per galvą, aš neprovokuočiau, tai būtų mano žodis. Bet aš to nepadarysiu, mano gestas nebūtų provokacija, aš nugesinčiau mane provokuojančių žmonių provokaciją. Taip pat ir audra neprovokuoja, ji vyksta, neprovokuoja namų, o namai neprovokuoja audros. Ji tiesiog nuneša stogą. Jeigu reikia kažką apsaugoti, gali kažkam galvą nukirsti, bet tik jeigu reikia.
Kodėl provokatyvus menas yra reikalingas?
Net gyvūnų pasaulyje yra provokacijos dėl naudos, per apgaulę. Drastiški, provokatyvūs dalykai egzistavo, kol dar nebuvo teatro. Kaip gali išprovokuoti žmones šiais laikais? Kuo? Taip, jie laukia stebuklo, pakilimo į orą, vaikščiojimo vandeniu. Stebuklas būtų provokacija jų protui, visko sumaišymas. Provokacija gali būti ir gerumas kitam. Jei žmogui blogai, jam padedi ir taip jį nustebini - tiesiog gerumu. Viskas yra taip, kaip tu matysi; kaip tu matysi, taip ir bus. Jeigu tu nušvisi, ir tau visi bus nušvitę.
Dažnai užsimenate apie Karlosą Kastanedą, kuris aprašinėjo šamanistines praktikas. Galbūt tai Jūsų įkvėpėjas? Iš ko Jūs semiatės įkvėpimo?
Tikrasis įkvėpimas yra būtent iš nieko, to negalima protu paaiškinti, mes patys esame iš niekur. Dėl to ir visose pasakose sakoma: „Nukeliauti niekur ir kažką paimti“. Iš nieko. Tiesiog savaime. Ir nepriklausomai nuo manęs. Kuriu, nes tiesiog viskas pradeda kilti.
Kaip gimsta Jūsų spektakliai? Ar prieš lipdamas į sceną (ar greičiau vaidindamas netradicinėse erdvėse) Jūs turite galvoje susikūręs kažkokį scenarijų, ar Jums svarbiausias pats procesas?
Viskas prieš lipant į sceną man aišku, aš žinau, aš neimprovizuoju. Jeigu trenki su buteliu, tu neimprovizuoji. Nukritęs daiktas man nesumaišys minties. Sakyti - tai ne tik žodžiais.
Mene nereikia stengtis kalbėti suprantamai, aš nesistengiu kalbėti, dėl to aš lengvai kalbu.
Ar Jums svarbus santykis su žiūrovu? Ką Jūs jam norite pasakyti? Kodėl mūsų publiką reikia tartum „supurtyti“ ir raginti atsimerkti?
Svarbiausia pats žmonių buvimas. Pasakymas įvyksta tiktai jiems būnant. Jei jie yra, jie atėjo kažko. Kaip ir per „Ištrauk kamštį“ - jie nesusimąstė, kad gali man rėkti, sakyti kažką, bet jie sėdėjo ir neišėjo.
Sakėte: „Norint ką nors suprasti, reikia viską taip sumaišyti, kad nieko nebesuprastum, ir va tada pradėsi suprasti“. Ar Jums svarbu būti suprastam?
Reikia nuvarginti žmogų, nes paprastai žmogus turi jėgų apsimetinėti. Kai, pavyzdžiui, repeticijose nuvargini aktorius iki beprotybės ir pasakai „dabar tik prasideda“, tuomet jie nebesiblaško. Žmogus turi daug baimių, todėl svarbu „išmušti“ jį iš tos zonos.
Esate unikalus kūrėjas, kuriam atitikmenį teatro pasaulyje vargu ar rasi. Iš kur tiek stiprybės būti savimi ir nesileisti niveliuojamam visuomenės?
Čia nėra stiprybės. Silpnas nugali labiau negu stiprus. Kaip gležna šakelė pavasarį - suki ją ir ji sukasi, o stora šaka - trakšt ir lūžta, nes ji sausa. Kitas dalykas - sukaupti jėgą, nematomą jėgą. Tu kažko ieškai. Stebėdamas pelę gali suvokti, kaip ji kažkur išsigelbsti. Tiktai protas sukuria nesusitaikymą. Savęs pažinime protas taip pat užbrėžia ribas.
Kaip pats apibūdintumėte, kas gi tas Benas Šarka?
Šis klausimas yra visiems, kiekvienam. Kas mes? Tai yra tai, kas nematoma. Tiems, kurie pamato, kas tu esi, nereikia nei klausti. Klausimas nuo senų senovės - kas tu esi, kas aš esu? Čia yra kertinis klausimas, nuo kurio prasideda visas žmogaus laisvėjimas, suvokimas.
Kai supranti save, supranti ir tai, kas svarbiausia. Žmogus ir kitų negali mylėti, kol nemyli savęs. Ta meilė yra lygiai tokia pati ramybė, kaip nukeliavimas į niekur.
Jūsų teatre žiūrovai nepatiria saugumo jausmo, keliamos abejonės ir balansuojama rizikos zonoje. Kaip manote, kodėl žiūrovas eina į Jūsų performansus? Kodėl žmonės nori, Jūsų žodžiais tariant, būti „išprievartauti“ teatro?
Aš pats apie „išprievartavimą“ šneku kaip žiūrovas. Reikia, kad kažkas leistų suvokti save. Nors į teatrą einu gan retai.
O į kiną?
Man labai patinka Jimas Jarmuschas. Man nebūtina jo pažinoti - artima siela ir tiek. Pavyzdžiu, filmas „Patersonas“ - tai lygiai taip būna ir man: kai galvoji tyliai eidamas vienas, grįžti, kažką stebi. O jo filmas „Išgyvena tik mylintys“ - apie tai, jog net įžadus reikia sulaužyti, kad išliktų mylimieji. Jimo Jarmuscho kūryboje vyrauja muzika, estetika, moralinė švara, jokio dvasios purvinumo.
Į savo teatrinį vyksmą įtraukiate ir poezijos elementų. Kokia literatūra Jus labiausiai domina? Kokią poeziją skaitote?
Literatūra atsiranda savaime. Tarpais poezijos skaitau daug, tarpais visai neskaitau. Poezija yra ne tik žodžiai. Tave atranda poezija, savaime atsiranda Bruno, Bukowski, Kavafis. Tu esi tiktai laidininkas - štai ir visa paslaptis. Poezija iš nežinia kur. Ar neužrašyta poezija nėra poezija?
Sakėte, kad „pasiruošimas mirčiai - tai pasiruošimas paskutiniam nuostabiausiam šokiui“. Sakėte, kad „Tai, kas uždaryta - nekvėpuoja, tai mirę“. Rodos, jūs kiekvieną kartą per savo performansus tartum šokat paskutinį šokį. Ar galėtumėte teigti, kad per pasirodymus tartum atiduodate žiūrovui kiekvieną savo kūno ląstelę?
Sėklytė kalasi į viršų per asfaltą su galinga 40 atmosferų slėgio jėga. Neatsilaiko stiprus asfaltas prieš mažą žolytę. Tad nors ir į mano pasirodymą ateina šimtas žmonių, užtenka, kad jis persmelktų vienetus.
Mirtį reikia mylėti, nereikia bijoti. Mirtis yra tas niekas, ir gyvybė yra niekas - pati pradžia. Mirtis šalia visą laiką, per ištiestą ranką, per kairį petį. Jauti jos dvelksmą. Mes save žudom, o visas gyvenimo procesas ir yra tavyje.
Kada artimiausiu metu galime išvysti Beną Šarką?
Klaipėdoje kovo 12-18 d. vyksta festivalis „Jauno teatro dienos 2017“. Ten pasirodysiu, bus surengta kūrybinė laboratorija.
Ačiū už pokalbį.
