Plokštelių grotuvas aktoriaus Regimanto Adomaičio (g. 1937) namuose užgroja labai retai. Senos geros plokštelės, anuomet vežtos iš užsienio ir skleidusios tai giedras, tai ilgesingas nuotaikas, - jau kaip praeities atributai. Aktorius svarsto, ar jo mėgstami prancūzų šansonjė Édith Piaf, Yves´as Montand´as, Charles´is Aznavouras, Gilbert´as Bécaud ir jų dainos irgi praeities atributai, ar tai amžinai gyva muzika.
„Viskas dūžta, viskas trapu“, - sako aktorius, prisiminęs, kaip ilgainiui viena po kitos sudužo puošniosios taurės su senoviniais žemėlapiais, parsivežtos iš Čilės. Ten kitados filmuotasi.
R. Adomaičio lentynose mažiau ir prancūziškų knygų - neseniai atidavė vienam knygynėliui Žvėryne. Išliko seniai seniai atsišviestas ir gražiai įrištas Albert´o Camus „Sizifo mitas“, su pasibraukimais, pastabomis - beveik relikvija. Veikalas, padėjęs gilintis į prancūzų egzistencializmą, pagelbėjęs rengiant kūrybinei biografijai tokį svarbų Franco vaidmenį Jeano Paulio Sartre´o „Altonos atsiskyrėliuose“, vėliau vis viliojęs sugrįžti prisiminti, iš naujo apmąstyti.
Artėja aktoriaus sukaktis. „Artėja, žinoma, - patvirtina jis. - Žmonės mėgsta suapvalintus skaičius. Aš - nesuku galvos.“
Kokie dabar jūsų ryšiai su teatru ir kinu?
Jokių. Pajutęs, kad nebegaliu visiškai atsiduoti scenos vyksmui, nes energijos impulsai silpsta, supratau, kad laikas baigti. Iš pradžių buvo sunku patikėti, bet - silpsta.
O kine nuo savo įprastinių herojų prie senių aš taip ir neperėjau.
Jūsų kino vaidmenys labai įvairūs.
Vis tiek mane labiau buvo įprasta matyti kaip superherojų. Gal lėmė tai, kad Vytautas Žalakevičius ne viename filme man patikėjo aktyvių veikėjų vaidmenis. Tarp kitko, man labai patiko komedijos. Keletą kartų pasitaikė ir jose vaidinti. Net buvau pradėjęs manyti, kad esu komedinis aktorius, o ne toks, į kurio rėmus mane visą laiką spraudžia. Mindaugas, Borkmanas - vis tokie herojiniai...
O meilužių vaidmenims jūsų išorinių duomenų kinas taip ir neišnaudojo?
Mano personažai - ne meilužiai, o idėjos žmonės. Tarnaujantys idėjai. Pradedant „Niekas nenorėjo mirti“, dabar labai kritikuojamu filmu. Kritikai pamiršta, kokia tada buvo cenzūra. Ir šitas filmas buvo atsidūręs ties neleidimo rodyti riba. O tada - mes žinojome, kas ten iškraipyta, neteisingai parodyta. Buvo mūsų kino karjeros pradžia: mano, Juozo Budraičio.
Kokių nusivylimų privertė išgyventi kinas?
Visada tikiesi, jog padarei geriau, o žiūrėdamas staiga suvoki, kaip vis dėlto prastai. Tada graužiesi, gailiesi. O šaukštai popiet. Bet visi apgailestavimai, kad ir kokie nemalonūs, nueina į nebūtį, pasimiršta.
Kine paaiškėjo, kad esu „apgadintas“: man vis atrodydavo, kad ten reikia kažką tokio suvaidinti. J. Budraitis, neperėjęs teatrinės mokyklos, ekrane būdavo daug tikresnis. O tu stengiesi „pavaidinti“ - iškart blogai, atsiranda nereikalingi pliusiukai, kaip mes sakome. Juozas mane dažnai lenkdavo. Aš jį labai vertinu.
Į mano gyvenimą įėjus kinui, greit suvokiau, kad reikia dirbti ir teatre. Jei nori išlaikyti formą, tobulėti. Tai supratęs, niekada neapleidau teatro. Derinti sekėsi. Kiekvieną sezoną ką nors vaidinau teatre. Ir filmavausi. Mano mokytojas Henrikas Vancevičius šiuo požiūriu buvo man labai palankus, išleisdavo.
Ar kaip nors specialiai palaikydavote fizinę formą?
Niekada nepersivalgydavau. Ir visą laiką gerai jaučiausi. Prieš penketą metų mirus žmonai, jėgos ėmė menkti. Iki tol net nemaniau, kad turėsiu kokių nors sveikatos bėdų, dėl kurių nebegalėsiu vaidinti. Atrodė, viskas tęsis ir tęsis.
Kas padėjo pakelti netekties sunkumą?
Nepasakyčiau, kad pakėliau labai stoiškai. Bet yra vaikai, yra anūkai. Jaunėlis sūnus gyvena su manimi.
(Aktorius atsiprašo ir eina į virtuvę pažiūrėti, kaip ten verda morkos.)
Juk aš nieko nemokėjau gaminti. O gyvenimas privertė. Pradėjau iš knygų, įdedi to, įdedi kito, žiūrėk, kartais pavyksta. Ne mano išradimai - bandau padaryti, ką jau seniai žmonės daro.
Nors truputį malonumo patiriate?
O, čia įdomiai klausiate. Reikia pamąstyti.
Vidinis ožys
Vienoje nuotraukoje prieš trisdešimt metų jūs užfiksuotas savo sodyboje prie Molėtų, su mažytėmis eglutėmis rankose.
Oi, aš ten nemažai prisodinau. Ir eglučių, ir obelaičių, ir berželių. Ir dar visokių medžių. Eglutės tai sunkiai prigyja. Dabar jau tie medžiai dideli. Džiaugiuosi, kad tą vietą pamėgo jaunėlis sūnus.
Ar šiandien jaučiatės žmonių mylimas kaip vienas iškiliųjų mūsų aktorių?
Kartais kas prieina... Mes, lietuviai, juk labai santūrūs. Net jei ir atpažįsta, neparodo. Nepuola aikčioti, autografo prašyti. Sykį išbarė, kam dalyvavau filme „Niekas nenorėjo mirti“. Suprantu priekaištavusį žmogų: jis, pasirodo, kalėjo lageryje, patyrė didžiulę skriaudą.
Jei būtų galimybė nusikelti į praeitį, kokio spektaklio ar filmo kūrybos procesą norėtumėt išgyventi iš naujo?
Norėčiau nusikelti į Grigorijaus Kozincevo „Karaliaus Lyro“ filmavimo laiką ir vėl bendrauti su režisieriumi eruditu.
Kokia didžioji jūsų laimė teatre?
Mano laimė, kad H. Vancevičius pasikvietė Į Kauną iš tuometinio Kapsuko (dabar - Marijampolė) teatro. Jis buvo man ir mokytojas, ir režisierius. Po to perėjau į Akademinį dramos teatrą. Čia mano pradinė nuostata buvo nesivelti į jokias kompanijas. Tik darbas. Ateini dirbti, o ne ieškoti kontaktų, pažinčių, sugėrovų. Ilgą laiką pavyko tai išlaikyti.
Teatre man dažnai būdavo taip: tekdavo visiškai svetimas vaidmuo, ir aš jo nepadarydavau. O dar vidinis ožys, jis labai buvo įsigalėjęs: jeigu nepatinka, tai ir nedarysiu. Kaip kad vaikas priešgyniauja: nevalgysiu, neklausysiu! Užsispyręs: vis ne ir ne. Tai juk ir aktoriai tokie - dideli vaikai. Na, gerai, pastovėsiu, bet nieko nedarysiu. Užtai aš labai nedaug vaidmenų esu sukūręs. Labai nedaug. Tokių, į kuriuos būtum pasinėręs, išlukštenęs. Vienos rankos pirštų užtenka suskaičiuoti.
Savo knygoje „Mintys scenos paraštėse“ cituojate V. Žalakevičiaus reikalavimą aktoriui būti nachališkam. Tada jis būsiąs įdomus. Įgijote to nachališkumo scenoje, gyvenime?
Gal šiek tiek ir įgijau. Pačiam apie save spręsti sunku.
Ar aiškinate pasaulį kaip fizikas?
Viską užmiršau!
Koks svarbiausias fizikos dėsnis?
Man labai patiko Heizenbergo neapibrėžtumo principas arba nepažinumo dėsnis, jį dar atsimenu. Čia mikropasaulio, nematomųjų dalelių reiškiniai. Jeigu tu nutveri, tarkim, elektroną, jeigu randi, kur jis, vadinasi, negali pasakyti, kokiu greičiu jis lekia - neįmanoma. O jeigu išmatavai jo judėjimo greitį, tai nežinai, kur jis yra. Pasaulis nėra iki galo pažinus. Oi, koks pasaulis nepažinus.
Svarbiausias teatro dėsnis?
Vienintelį dalyką supratau ir labai vertinu - tai meilė. Jei eini į teatrą jo nemylėdamas, geriau praeik. Reikia mylėti. Brangink tą fikciją, išmonę, vaizduotės žaismą, nerealybę. Teatras yra fantastiškų galimybių vieta.
