Pirmą kartą Gretą išvydau šokėjų atrankoje. Iš Palangos kilusi jauna šokėja dar studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Airos Naginevičiūtės kurse. Simpatiška, kiek vaikiška Greta traukė akį, tačiau tik paprašyta ką tik cituotą tekstą pasakyti prancūzų kalba, ji iš tiesų sudomino. Mergina net nemirktelėjusi pradėjo kalbėti savo įsivaizduojama kalba, nes prancūzų nemokėjo, bet juk turėjo ką nors daryti! Kažkas panašaus vyko ir per stojamuosius. „Tik vėliau Aira man papasakojo, jog nenorėjo manęs priimti, nebuvau jai įdomi, bet, davus man užduotį apsiverkti, aš iš karto apsiverkiau, ir tai ją užkabino“, - prisimena G. Grinevičiūtė. Apie tai, kad egzistuoja šiuolaikinis šokis, mergina sužinojo tik 12-oje klasėje, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ji sakė: „Man tai buvo tobula meno sritis. Supratau, kad aš visada tai dariau - nuo tada, kai mokykloje pasiimdavau klasę ir joje užsidariusi šokdavau sau...“
Klausantis Gretos pasakojimų darosi aišku, jog ne vienas jos gyvenimo sprendimas yra sąlygotas momentinių impulsų, o jie laikui bėgant iš tiesų pasiteisina. „Vieną vasarą dalyvavau kino stovykloje „Summer Media Studio“, jos tema buvo šokis. Tuomet buvau mačiusi tik kelis šokio filmus, o ir mintis, kad pati juos galėčiau kurti, niekuomet nešovė į galvą. Prasidėjus kūrybai supratau, jog tai yra Tai. Bent kol kas, bent šiuo metu. Ėmiau domėtis teorijomis, jų bazėmis. Pasirodo, pasaulyje tėra viena knyga ir keli straipsniai šia tema, o Lietuvoje to tiesiog nėra“, - atskleidė Greta.
„Summer Media Studio“ stovykloje Gretos sukurtas šokio filmas „Deivido fikcija“ šių metų vasarį parodytas festivalyje „From Jaffa to Agripas“ Jeruzalėje.
Šiandien Greta - bene vienintelė šokio kinu profesionaliai besidominti šokėja ir choreografė Lietuvoje. Sukūrusi porą trumpojo metražo šokio filmų, šiemet publikai ji pagaliau pristatys 2015 m. sukurtą diplominį darbą - ilgojo metražo filmą „Jei manęs išvis nėra“ (režisierius Jonas Tertelis, operatorius Narvydas Naujalis).
- Tavo apsisprendimas sukti šokio filmų keliu - vienetinis atvejis. Kaip manai, kodėl šia sritimi Lietuvoje mažai kas domisi?
- Vyresniosios kartos choreografai jau yra atradę savo kūrybos principus ir jų nedomina galimybė kurti kitaip. O ir režisieriai nežino, kas tai yra. Kai jie kalba apie šokio kiną, jie teturi omenyje ilgojo metražo filme šokamą sceną, tokią kaip „Buffalo ´66“. Nėra ir teorinio pagrindo akademinėje erdvėje - kūrėjai nėra supažindinami su faktu, kad tai - vienas iš filmo ir šokio žanrų.
Labai smagu, jog yra iniciatyvų, išaugančių į trumpojo metražo šokio filmų konkursus. Bet visi bandymai lieka bandymais, neskaitant kelių rimtesnių Agnijos Šeiko ir Rūtos Butkus darbų.
- Kaip galima vertinti tuos retus pavyzdžius Lietuvoje?
- Po savo tiriamojo darbo akademijoje galiu teigti, jog Lietuvos šokio kino kūrėjai, būdami choreografai, labai nelygiavertiškai vertina kameros, režisieriaus ir montažo darbus. Choreografas vaizdą mato specifiškai, tam tikru požiūriu įrėmintą taip, kad būtų matyti kiekviena judesio detalė, tačiau pamiršta aplinką.
Iš tiesų, kiek man pačiai yra tekę analizuoti užsienio kiną, montažo, kameros ir režisieriaus choreografijos indėliai yra tiek pat stiprūs, kiek ir šokėjų, atlikėjų. Būtent tai ir yra svarbiausia šokio filme. Kitaip tai tampa kine tiesiog perteikta šokio istorija - žiūrime tokį pat šokio spektaklį, koks galėtų vykti scenoje.
- Kas tau buvo sunkiausia kuriant savo filmą?
- Didžiausias iššūkis ir buvo suderinti kameros judesį su šokio ir minties judesiu. Kai bandai įsivaizduoti, kaip turi judėti kamera atliekant tavo kurtą choreografiją, sunku suprasti, kas įmanoma, nes tavo patirtis apsiriboja filmavimu „iPhone“. Man padėjo ir tai, kad su operatoriumi galėjau kalbėtis per režisierių. Vis dėlto žmonėms, kurie nėra susiję su šokiu, nupasakoti savo galvoje esantį judesio vaizdinį ypač sunku.
- Parašei magistrinį darbą apie šokio kiną, su komanda sukūrei šokio filmą, o kas toliau?
- Šiuo metu formuosiu šokio filmo kūrimo metodiką, kursiu pavyzdžius. Labai norėčiau, kad tai pavyktų, tuomet metodiką versčiau, galėčiau keliauti ir diskutuoti apie tai, kas man svarbu.
- Metodikos kūrimas - ar tikrai jautiesi pakankamai patyrusi?
Ne. Tikrai ne. Nuoširdžiai. Nepažįstu kino, labiau pažįstu šokį. Žinau nedaug. Mane veda labai didelis noras, be to, stipriai paskatino pati Katrina McPherson - vienintelės knygos šia tema autorė. Buvau jos seminare. Ji - viena iš trijų žmonių pasaulyje, organizuojančių profesionalius šokio kino seminarus. Su ja kalbėjau, diskutavau, sakiau, kad nieko nežinau, nemoku. Ji paklausė: „Ar įsivaizduoji, kaip tai turi atrodyti?“ Atsakiau, kad žinau tiek, kiek jaučiu, kiek matau, ko man trūksta, ką supratau bandydama daryti... Tada ji ir patarė: „Perskaityk mano knygą ir parašyk jos papildymą - viskas, paprasta!“
Aš su niekuo nenoriu ginčytis, įteigti savo idėjų, tiesiog to trūksta ir kam nors reikia pradėti. Galbūt kada nors kas nors paims mano darbą ir sakys, kaip ta Grinevičiūtė nusišnekėjo, reikia ją pataisyti. Ir taip gims tikras vadovėlis.
