„Naršydamas internete radau vaizdo medžiagą, kurioje rodė kaip oficialiai nesmurtiniu (neoficialiai - labai įvairiu) būdu padaryti perversmą valstybėje. Taip susidūriau su G.Sharpu. Susidomėjau, nes iš dalies tai susiję ir su mūsų Dainuojančia revoliucija. Audrius Butkevičius gali būti tiesioginis D.Sharpo mokinys. Yra keletas D.Sharpo dalyvavimo versijų. Radau informacijos, kad jis buvo atvykęs konsultuoti Vytauto Landsbergio ir A.Butkevičiaus per 1991-ųjų Sausio įvykius. Viename interviu D.Sharpas teigia, kad perversmas Baltijos šalyse yra jo rankų darbas. Kitame - kad čia nėra buvęs, tik savo knygas A.Butkevičiui perdavė Maskvoje”,- kalbėjo 36 metų režisierius Agnius Jankevičius.
Kaip priartėti prie istorinės tiesos? A.Jankevičiaus to siekia teatrinės akcijos metu. Taikių žiūrovų būrys išbandomas Nacionalinio Kauno dramos teatro premjeroje „Maištas“.
A.Jankevičius režisūrą studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas Joną Vaitkų. Savo svarbiausiais spektakliais jis yra pavadinęs „Užribį“, „Žiurkiagalvius“, „Šmėklas“ ir „Polikliniką“.Su revoliucijos kūrimo mechanizmais pastaruoju metu susidomėjusiu A.Jankevičiumi kalbėjomės prieš paskutinę šiame sezone jo „Maišto“ premjerą, kuri Kaune įvyko birželio 18-ąją.
- Turint omenyje mūsų visuomenės pilietinį pasyvumą, jums taikomą teatro maištininko pravardę ir tai, kad pastatėte spektaklį „Maištas“, ar galima sakyti, kad stengiatės lietuviams įpūsti kibirkšties aktyviau reikšti savo poziciją, imtis ryžtingesnių veiksmų?
- Turint galvoje tai, koks žmonių procentas lanko spektaklius, sunku įsivaizduoti, kad teatras galėtų sukelti revoliuciją. Mano tikslas - įmesti žiūrovą į tam tikras aplinkybes ir temą. Visa kita - jo reikalas. „Maištas“ scenoje atsirado, nes informaciją, kurią radau, žino labai mažai žmonių. Man tai švietėjiškas spektaklis.
- Kaip susipažinote su amerikiečio pilietinio pasipriešinimo teoretiko Gene´o Sharpo veikalu „198 taikaus pasipriešinimo būdai“, kurios tapo spektaklio atspirties tašku?
- Naršydamas internete radau vaizdo medžiagą, kurioje rodė kaip oficialiai nesmurtiniu (neoficialiai - labai įvairiu) būdu padaryti perversmą valstybėje. Taip susidūriau su G.Sharpu. Susidomėjau, nes iš dalies tai susiję ir su mūsų Dainuojančia revoliucija. Audrius Butkevičius gali būti tiesioginis D.Sharpo mokinys. Yra keletas D.Sharpo dalyvavimo versijų. Radau informacijos, kad jis buvo atvykęs konsultuoti Vytauto Landsbergio ir A.Butkevičiaus per 1991-ųjų Sausio įvykius. Viename interviu D.Sharpas teigia, kad perversmas Baltijos šalyse yra jo rankų darbas. Kitame - kad čia nėra buvęs, tik savo knygas A.Butkevičiui perdavė Maskvoje.
- Ar tai, ką sužinojote rinkdamas medžiagą, Jus kiek sunervino, todėl informacija su visuomene nusprendėte pasidalinti meninės akcijos forma?
- Renkant medžiagą, kilo vienas klausimas - kokią funkciją šiuo požiūriu atliekame mes, paprasti žmonės? Manau, kad žmonės prieš pasiduodami pranašų ar vedlių įtakai ir eidami ką nors daryti, turi žinoti, kas tai yra. Kuo jie daugiau žinos, kaip manipuliacijos ir apgavystės veikia mūsų sąmonę, pasaulėžiūrą, tuo atsargiau ir kritiškiau vertins ant lėkštutės padėtus dalykus.
- Kaip pats vertinate spektaklyje naudojamą A.Butkevičiaus interviu apie Sausio įvykius?
- Man įdomūs jo interviu, nes kelia asmeninį klausimą - kaip viskas vyko iš tikrųjų? Deja, tikrą atsakymą tik tam tikri žmonės. Kaip piliečiai, esame mulkinami ir laikomi naudmenų banda. Manipuliacijos atima plataus pasaulėvaizdžio, vertinimo galimybę. Aš galiu pasidalinti žiniomis. Kuo platesnį pasaulėvaizdį turės žmogus, tuo rinkdamasis galės labiau pamąstyti, ar jam verta į tai lįsti.
- Spektaklyje žiūrovai susiduria ne su fantazijomis, o su teatro priemonėmis atkurta realybe. Nuo ko atsispyrėte traukdami įvykius prie žiūrovo?
- Raktu tapo serbų organizacija OTPOR, lėmusi ir Slobodano Miloševičiaus nuvertimą. D.Sharpo teorijas jie pavertė gatvės performansu. Humoristinės akcijos sutraukė minias žmonių. Spektaklyje daugiausiai skamba dokumentinė OTPOR medžiaga. Kitas revoliucijai svarbus ir teatrui artimas elementas - palapinių miestelio įkūrimas. Tai tapo priemone. Jame dainuojama, žaidžiama, piešiama, vyksta performansai. Palapinių miestelis turi savo taisykles. Jame negali būti tylu. Ten turi vykti savotiškas multifunkcinis cirkas. Šalia turi veikti scena su kalbomis ir dainomis. Spalvota erdvė, kurioje daug įvairių žmonių patraukia ir kitus. Žmonės ten gali eiti, pabūti, pasilikti. Iš šono tai atrodo kaip visiškai taikių žmonių susibūrimas. Šventė. Aktyvistai kuria bendruomenę. Jie įkuria miestą mieste, kuris tampa pasipriešinimo buveine. Iš pradžių galvojome, kaip suasmeninti temą, pasirinkti priemones, kad išjudintume žiūrovą ir jis būtų pasiruošęs atsistoti, drąsiai eiti į palapines.
- Ar mūsų visuomenė yra pasiruošusi teatrą suprasti ne tik kaip laisvo laiko praleidimą, bet kaip vietą, kur gali būti sprendžiamos socialinės, politinės problemos?
- Teatras yra įrankis. Man jis ne šventovė. Man teatras - laisvų, protingų žmonių sugebėjimas būti bendruomenėje. Kaip pirmykštė gentis. Supratimas priklauso nuo to, iš kokios aplinkos žiūrovas ateina. „Maištas“ - šių dienų kūrinys. Jis tyrinėja vieną šio laiko reiškinių, o tuo pačiu šis reiškinys keičia geopolitinį žemėlapį ir veikia kaip stipri propagandinė injekcija piliečiams. Manau, svarbu žinoti kur tu gyveni. Bent kiek prisiliesti prie socialinio, visuomeninio, politinio mechanizmo kasdienybės. Su žmonėmis reikia dalintis patirtimi, informacija, faktais, pastabomis. Gal tik kai kurie pradės domėtis. Jeigu taip įvyks - tai bus laimėjimas.
- Į kertinius Lietuvai įvykius siūlote pažvelgti kiek kitaip nei esame įpratę apie juos kalbėti - herojiškai, kartais su patosu. Keičiasi kartos ir jų požiūris į svarbius įvykius?
- Nežinau, ar tai kartų reikalas, bet jaunas žmogus į tam tikrus dalykus žvelgia vienaip, vyresnis - kitaip. Požiūrio kaita bręstant reiškia, kad neapkerpėji, o vystaisi. Spektaklį sukūriau tam, kad vyktų vyksmas ir apykaita. Analizuojant istorinių įvykių kontekstą galima šį bei tą suprasti apie žmogaus prigimtį, jo socialinį gyvenimą, būtį. Žmonės, kurie kūrė psichologinio poveikio sistemas ir revoliucijas masėms, to semiasi iš istorijos. Su jais kovoti reikia tais pačiais ginklais - domintis istorija.
- Iš to, kaip subrandintas kūrinys, vis dėlto matyti tam tikra pozicija. Gal tai ir tapo motyvu, kodėl ėmėtės šios medžiagos ir norėjote apie tai kalbėti?
- Visi socialiniai ar politiniai apsektai atsirado iš neteisybės jausmo. Jaučiu didelę neteisybę, bukinimą, netiesą. Jaučiu, kad mane riboja, skurdina, kreipia elgtis taip, o ne kitaip. Man nepatinka tas jausmas. Tai yra nesąmonė. Jauni žmonės dar mokykloje mokomi atstovauti kažkam - jie daugiau gali kalbėti apie pseudodemokratiją, nei papasakoti apie save. Tai yra tragedija. Lyg alavinių kareivėlių armija. Aš negaliu pritarti tam, kas eina prieš žmogų - vienintelį dalyką, dėl kurio galima gyventi ir reikia numirti. Spektaklį kūriau vien dėl to, kad giliai širdyje esu humanistas.
