„Atsimenu visų savo mokinių vardus ir pavardes, nors jų buvo keli šimtai", - teigė režisierius Jonas Vaitkus, kuriam šiandien sukanka 70 metų.
J.Vaitkus sukakčių viešai nešvenčia, tačiau šia proga sutiko pasikalbėti apie savo mokinius ir mokymą. Mat prieš 40 metų jis ėmėsi ir pedagoginės veiklos, rašo „Lietuvos rytas".
- Jūsų išauklėtų teatro artistų, aktorių ir režisierių, sąrašas labai gausus - keli šimtai auklėtinių Lietuvoje, JAV, Norvegijoje. Jūsų mokiniai didele dalimi sudaro lietuvių šiuolaikinio teatro „veidą". Kuri jūsų auklėtinių karta jums brangiausia?
- Pirmą savo studiją subūriau 1974 metais, kai dirbau Šiaulių dramos teatre. Su auklėtiniais parengėme spektaklį „Mūsų žaidimai„, rodėme jį teatro scenoje. Taip pat jie vaidino mano spektaklyje „Lopšinė“.
O 1985 m. mano studentų laida man išties itin brangi: Diana Anevičiūtė, Saulius Balandis, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Tauras Čižas, Ingeborga Dapkūnaitė, Virginija Kelmelytė. Arūnas Sakalauskas, Ramunė Skardžiūnaitė.
Atsimenu visų savo mokinių vardus ir pavardes, nors jų buvo keli šimtai., bent jau Lietuvoje - tikrai. O tas kursas buvo pirmas mano kursas, išleistas Lietuvos konservatorijoje, dabartinėje Muzikos, teatro ir kino akademijoje. Į jį įdėta daugiausia darbo ir vilčių.
Tai buvo mano darbo Kauno dramos teatre pradžia. Mačiau, kad teatrui reikia „šviežio kraujo„. Iš tiesų auginau teatrui „duobkasius“, ta prasme - mano linijos pratesėjus, įpėdinius.
Vėliau, kai persikėliau į Vilnių, daugelis iš jų irgi perėjo į Lietuvos akademinį (dabar Nacionalinį) dramos teatrą.
Ne visi, kuriuos mokiau, gali vadintis mano mokiniais. Tai jie privalo apsispręsti, kieno jie mokiniai ir ką tai jiems reiškia.
- Jūsų mokytojo Zinovijaus Korogodskio, pas kurį studijavote Leningrade, šūkiai buvo: „Čia teisybės nėra„, „Esi tiek vertas, kiek nuveikei čia“, „Nesutinki - pasitrauk„ ir „Suklupusį - pastumk“. O kaip dirbate jūs?
- Savo pedagoginiame darbe paisau principų, bet galbūt jie nėra tokie kategoriški. Kartais būsimą aktorių neprivalu mokyti abėcėlės, nuo mikrobų ir gyvulėlių gyvenimo vaizdavimo. Dažnai pasitaiko, kad būsimi aktoriai jau būna subrendę gyvenimui dramoje, scenoje.
Siekiu, kad mokymasis išprovokuotų aktoriaus kūrybinį protrūkį, kokybinį šuolį, kai artistas pradeda suvokti, kas yra scena, ir kaip valdyti žiūrovą.
Nematau didelio skirtumo tarp savo mokinių sovietmečiu ir dabar. Be to, į šia profesiją ateina šiek tiek kitokie žmonės, nei didžioji dauguma. Dabar aktoriaus profesijos patrauklumas, reputacija šiek tiek pašliję, bet dėl to ir mes patys kalti.
Nelengva ugdyti būsimų aktorių kūrybinę vaizduotę. Tai iš dalies nulemta mūsų itin skurdžių mokymosi sąlygų, ko nėra kitose šalyse, kur man teko dirbti - pavyzdžiui, Norvegijoje, Švedijoje. Danijoje. Kostiumai, grimas, rekvizitas, apšvietimas - visko trūksta. Šiaip taip pavyko pasiekti, kad vėl veiktų Mokomasis teatras.
Dabar aplink daug dirbtinumo ir mažai tikrumo. Todėl ypač vertinga tai, ką duoda aplinka, šeima, kai išmoko vertinti tą vietą ir tą erdvę, kur žmonės išaugo ir gyvena. Tokie žmonės jautresni ir kūrybingesni. Galbūt jie iš pradžių ne tiek daug žino, bet svarbu, kad siela būtų apnuoginta.
- Tarp teatro profesijos mokytojų ir mokinių dažnai susiklosto artimi, šilti santykiai. Taip pat pasitaiko, kai mokinys „išduoda„ mokytoją. Ar nesate patyręs tokių „išdavysčių“?
- Pasitaikydavo, kai kas nors iš auklėtinių kažką pasakydavo arba padarydavo ne laiku ir ne vietoje, bet „išdavysčių" nebuvo. Stengiuosi išlaikyti distanciją tarp savęs ir mokinių.
Ir mokinys, ir mokytojas nuolat keičiasi. Kiekvienas išsiskyrimas numato kitą susitikimą. Staiga aplanko jausmas, kad dera prisiminti tą ir tą, jį pakviesti. Svarbiausia, net ir išsiskyrus, nepamesti vidinio ryšio. Su daugeliu savo buvusių mokinių aš tą ryšį nuolat palaikau.
- Šiuo metu ypač madinga kritikuoti Konstantino Stanislavskio sistemą, kurią daugelis painioja su bolševikine ideologija. Jūs irgi mokėtės pagal Stanislavskio sistemą. Ar jos verta išsižadėti?
- Mes visi esame psichologinės būtybės, ir teatre psichologija, kurią išpažino ir K.Stanislavskis, mums natūraliai būdinga. Kitas dalykas, kad ta psichologija teatre gali pasireikšti labai įvairiai. Didžiausią žalą bet kuriam metodui daro blogi mokiniai. Tie, kurie tą metodiką išnarsto po kauliuką, „išdrenuoja" ją taip, kad ji virsta lego kaladėlėmis.
Tokių blogų mokinių yra ir tarp Jerzy Grotowskio, ir tarp Antonino Artaud pasekėjų. Nedera pamiršti, kad Stanislavskis visų pirma buvo puikus aktorius, ir jo „sistema" pagrįsta menine intuicija.
Kiekvienas konkretus atvejis, ar statai naują spektaklį, ar auklėji naują studentų kursą, reikalauja naujų metodų ir priemonių, ir standartinės instrukcijos čia negali būti.
- Festivalyje „Tylos" šią savaitę vaidins naujausia jūsų išauklėtų aktorių karta (kino aktorių kursas). Taip, pat šiuo metu jūs rengiatės rinkti naują aktorių ir režisierių kursą Akademijoje. Ar nekyla pagunda, išleidus naują aktorių kursą, atsiskirti su juo ir įkurti nepriklausomą kūrybinę grupę?
- Idėja turėti nepriklausomą teatrinę grupę patraukli ir gyvybinga, bet ji atsimuša į mūsų gyvenimo realijas. Tokiam kolektyvui, kad jis galėtų kurti, pirmiausia reikia būstinės. Panašiai, kaip dabar egzistuoja Eimunto Nekrošiaus „Meno fortas".
Jeigu tokios sąlygos būtų įmanomos, pasikviesčiau ne tik vieno kurso auklėtinius, bet ir savo vyresnių mokinių. Tokį projektą įgyvendinti būtų labai įdomu. Tik nežinau, ar man pakaktų pasiryžimo ir jėgų realizuoti tokį impulsą.
O mūsų teatrinė sistema iš tiesų, mano manymu, stokoja teatrinės pedagogikos - plačiąja prasme. Repertuariniai teatrai negali normaliai veikti be nuolatinės režisūrinės ir pedagoginės priežiūros.
Dera nuolat stebėti, kaip aktoriai vysto savo vaidmenis, kad neapaugtų štampais. Be nuolatinės režisiūrinės priežiūros teatrai praranda gyvybę.
Anksčiau, kai teatrams vadovavo patyrę teatro pedagogai Povilas Gaidys, Aurelija Ragauskaitė, Henrikas Vancevičius ir kiti, jie nuolat prižiūrėjo savo spektaklius ir aktorių vaidmenis juose. Dabar to nėra, ir tai rimta spraga.
