Eglė Petkutė
Balandžio 11-ąją Valentiną Masalskį pasveikinti atėję bičiuliai ir kolegos jo neras nei namie, nei teatre. 60 metų jubiliejų šis aktorius, režisierius, pedagogas švęs darbuodamasis. V.Masalskis dirba ir šį savaitgalį.
Uostamiestyje šiuo metu vyksta Klaipėdos jaunimo teatro rengiamas festivalis „Jauno teatro dienos„, kuriame V.Masalskio ugdomi aktoriai rodo tris spektaklius: muzikinį vaidinimą „Kopėčios“, dramas „Kita mokykla„ ir „Sudie, idiotai!“. Po savaitės V.Masalskis su savo vadovaujama trupe gastroliuos Prancūzijoje.
„Nemėgstu audringai švęsti ir gimtadienių nesureikšminu", - tikino aktorius, per daugiau nei tris dešimtmečius sukūręs apie šimtą vaidmenų kine ir teatre, pelnęs kritikų, kolegų ir gerbėjų pagarbą.
Greitai pasijuto savu
Klaipėdiečiai jau nenustemba gatvėje sutikę ilgo apsiausto skvernais plevėsuojantį, skvarbiu žvilgsniu aplinką godžiai stebintį V.Masalskį.
Mieste, kur žmonės vienas kitą gerai pažįsta ir vadina vardais, aktorius netruko pasijusti savu. Prieš beveik trejus metus jis nusprendė palikti Vilnių, namus Vievyje ir kraustytis į pajūrį.
„Viskas, ko man reikia, yra čia", - aktorius plačiai atveria kuklaus valdiško buto viename Klaipėdos daugiaaukščių duris.
V.Masalskis iki šiol turi didžiulį būrį gerbėjų visoje Lietuvoje. Nors scenoje ir kino ekrane jis pasirodo vis rečiau, atsisveikinti su aktoryste neketina - noriai priima jaunųjų kino režisierių pasiūlymus, savo sukurtame teatre derina spektaklių režisieriaus ir aktoriaus pareigas.
Viename naujausių Klaipėdos jaunimo teatro spektaklių - Mindaugo Nastaravičiaus pjesėje „Kita mokykla" - V.Masalskis suvaidino mokyklos direktorių ir šiuo vaidmeniu patvirtino - jo meistriškumas neišblėso.
Pro buto langą matyti ryto saulės apšviesti Klaipėdos daugiabučiai, kambaryje stovi didelis senas stalas, prie sienos - viengulė lova, kelios lentynos būtiniausiems daiktams ir knygoms.
Tylą kambaryje suvirpina tik laikrodžio rodyklių tiksėjimas. Televizoriaus čia nėra, jo aktorius nepasigenda, teigė namie dažniausiai klausantis radijo.
Įsikėlęs į Klaipėdos universitetui priklausantį būstą V.Masalskis nesiėmė esminių pertvarkų, atsivežė tik tai, kas reikalingiausia. Net mylimas šuo liko Vievyje - naujoje vietoje gyvūnas, aktoriaus manymu, jaustųsi nelaimingas.
„Aš nesu vienišas, gal tik toks įvaizdis susiformavęs", - gurkšnodamas stiprią juodąją arbatą tikino aktorius, kuriam neretai klijuojama niūraus atsiskyrėlio etiketė.
Nors gyvena vienas, jo laikinajame būste Klaipėdoje neretai apsilanko bičiulių, kuriuos aktorius palepina savo paties pagamintu mėsos kepsniu ar troškiniu.
„Virtuvę įsirengiau taip, kad man viskas būtų po ranka. Aš pradedu tiesiog groti maistu, gaminu ir sau, ir kitiems", - apie daugeliui dar nežinomą savo aistrą šypsodamasis prasitarė V.Masalskis.
Klaipėdai reikia atsinaujinti
Pažintį su Klaipėda V.Masalskis pradėjo kur kas anksčiau nei prieš trejus metus. Prieš įsikurdamas šiame mieste jis kurį laiką vykdavo į paskaitas Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje. Tačiau sulaukęs pasiūlymo suburti aktorių kursą, nusprendė uostamiesyje apsistoti ilgėliau.
V.Masalskis įsitikinęs, kad Klaipėdai, kurią pastaraisiais metais paliko ir į sostinę iškeitė ne vienas talentingas teatro aktorius, būtina atsinaujinti.
Aktorius prisimena pirmuosiuos įspūdžius išėjus pasidairyti po Klaipėdos senamiestį. Slogios mintys žvelgiant į ištuštėjusias gatves ir dabar jam kelia liūdesį.
„Miestas labai nukraujavęs, tikrąja šio žodžio prasme. Nėra kritinės masės žmonių, kuri suktų ekonomiką, kultūrą. Pasigendu čia sveikos kūrybinės konkurencijos, kolektyvų gausos, o to šiame mieste tikrai galėtų būti.
Vaikštai sekmadienį po tuščią centrą ir svarstai, kam mes kuriame? Einu į turgų, „Akropolį", stebiu, ką žmonės veikia, kas juos domina. Kuo nors sudominti šiandieninį žmogų sunku, nes jis labai savanaudiškas, asocialus, nenori domėtis, ką daro kiti.
Mes tiesiog nebespėjame, turime tiek daug saviraiškos priemonių - feisbukas, naujausia vaizdo, garso, fotografijos įranga, - bet niekas mūsų negirdi. Susikoncentruojame į išorę ir pamirštame save, žmogų, kuris šalia, kaimyną", - kalbėjo aktorius.
Sulaukė palaikymo
V.Masalskis teigė, kad su Klaipėdos miesto valdžia, verslininkais siekia į miestą privilioti kuo daugiau jaunų, veržlių žmonių. Skubėti, anot jo, būtina, nes jau po kelerių metų tuščios terpės, kuri atsivėrusi dabar, nebeliks.
Į uostamiestį V.Masalskis atvyko ne vienas. Kartu su savimi atsivežė dvylika jaunų aktorių ir ėmė čia kurti naują teatrą, kuris padėjo pamatus naujam teatro judėjimui ne tik Klaipėdos regione, bet ir visoje šalyje.
Trupės vadovas nesitikėjo, kad jo idėjos ir siekiai sulauks didelio palaikymo ir supratimo. Vilniaus kolegiją baigę aktoriai gavo galimybę Klaipėdos universitete tęsti studijas ir įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą.
Nors Klaipėdos jaunimo teatras kol kas priverstas glaustis po universiteto stogu, jaunieji teatralai viliasi jau šį rudenį pakviesti žiūrovus į nuosavą salę.
„Kai kuri subkultūrą, pataikauji publikai, viskas pavyksta lengviau, produktą sukurti gali labai greitai. Jei jo nepavyksta parduoti, greitai sumeti kitą, paskui dar kitą. Tai lyg kiniška prekė - greitai pagamini, greitai prastumi.
Bet mes renkamės kitą kelią, todėl mums reikia paramos, be jos negalime išsiversti. Didelis įvertinimas ir paskata jauniems žmonėms buvo šiemet mūsų teatrui paskirta Dalios Tamulevičiūtės premija", - kalbėjo V.Masalskis.
Kūryba - lyg psichoterapija
Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai su režisieriumi priešakyje patys stato spektaklius, rūpinasi apšvietimu, scenografija, rengia gastroles, ieško paramos. Bendrą kūrybinį procesą V.Masalskis prilygina psichoterapijai - suprasti vienam kitą ir išmokti dirbti komandoje pavyksta ne iš karto, tai reikalauja daug pastangų ir laiko.
„Jei manome, kad sukursime dogmą, kuria vadovausis mūsų vaikai, taip nebus. Matau, kaip tėvai koduoja savo vaikus, jie tai daro nuo pat mažų dienų. Nuo dvejų trejų metų vaikui jau kalama - čia viskas blogai, bet va ten, už jūrų marių, gerai, kaip toje pasakoje.
Siunčiame vaikus ten, kur jie bus vergai. Tėvai apie tai nepagalvoja, jie mano, kad už paskolą vaikas galės įsigyti butą, nes gerai uždirbs, nors ir teks dirbti peršalusiomis rankomis. Jie matuoja gerovę pinigais, bet ar galvoja apie vaiko džiaugsmą?
Būdamas čia žinai savo teises, gali garsiai sakyti - man nepatinka. Net Dievą kritikuojame. O tenai žmogus visiškai vienas ir nieko negali kritikuoti, o juk tai yra viena iš esminių žmogaus teisių. Dėl to man labai gaila", - neslėpė V.Masalskis.
Kuria idėjų teatrą
Klaipėdoje įsikūręs V.Masalskis puoselėja idėją sukurti idėjinį teatrą, panašų į tą, kurį Panevėžyje kadaise pavyko sukurti šviesios atminties teatro režisieriui Juozui Miltiniui.
„Tai būtų teatras, kuriame visi tarnautų vienai idėjai, tobulėtų diena po dienos, skaitytų knygas, nenustotų domėtis ir ieškoti. Toks teatras man nėra miręs. Markas Aurelijus yra gerai pasakęs: „Pasaulis trokšta daryti tai, kas trokšta atsirasti„. Kol netrokš pasaulis, niekas neįvyks“, - kalbėjo V.Masalskis.
Darbui su jaunimu aktorius skiria didžiąją savo gyvenimo dalį. Jis sakė, kad neturi net kada pasidomėti kitų teatrų premjeromis. Ryte automobiliu jis išvyksta į senamiestyje įsikūrusį Menų fakultetą, ten vyksta jo vadovaujamo teatro repeticijos, paskaitos.
V.Masalskis sakė neturintis kada jaustis vienišas. Tačiau prisipažino, jog kartais aplanko tuštumos jausmas. O kai apninka melancholija, aktorius sėda į automobilį ir važiuoja prie jūros - gaivus vėjas ir bangų mūša išvalo galvą, padeda vėl surikiuoti išsibarsčiusias mintis.
Per beveik keturiasdešimt metų scenoje ir šalia jos aktorius sakė išmokęs į save žvelgti tarsi iš šalies. „Kartais nusistebėdavau, kartais pasišlykštėdavau, o kartais pasidžiaugdavau. Bet tai buvo labai retai", - prisipažino jis.
Klaipėdos jaunimo teatro vadovas teigė turįs daug planų, kaip išjudinti Klaipėdos miesto ir viso regiono kultūrinį gyvenimą, į teatrų sales pritraukti daugiau žmonių, sudominti juos naujomis idėjomis ir bendravimo formomis.
Savo darbą su jaunimu jis vadina dar viena užduotimi, viena tų, kurių kasdien pažeria gyvenimas. Būtent jaunoji karta, jo manymu, padės išpildyti lūkesčius, kurių neteko vyresnioji, sovietmečiu brendusi ir kūrusi karta.
„Maniau, kai būsime laisvi, pasidarysime ir įdomūs, kūrybingi. Netikėjau, kad tokią kelionę mes keliausime. Mūsų nedidelėje šalyje reikėtų, kad kiekvienoje srityje atsirastų po kelis bepročius fanatikus. Viskas tikrai pasikeistų.
Tikiu, kad jaunieji atneš tą švarą. Gimė karta, kuri nebesitaiksto su melu", - įsitikinęs po savaitės 60 metų sukaktį švęsiantis V.Masalskis.
* * *
Kuria vaidmenis teatre ir kine
* V.Masalskis gimė 1954 m. balandžio 11 dieną Kaune. 1976 m. baigė aktorinio meistriškumo studijas dabartinėje Muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 1976 m. iki 1992 m. dirbo Kauno valstybiniame akademiniame teatre.
* Lietuvai atkūrus nepriklausomybę tapo laisvuoju menininku - kūrė vaidmenis teatre ir kine, su bendraminčiai telkė menininkų sambūrius.
* Garsiausi vaidmenys - Karolis B.Talačkos filme „Raudonmedžio rojaus„, Popryščinas G.Padegimo „Pamišėlio užrašuose“, Kaligula J.Vaitkaus to paties pavadinimo spektaklyje, Balys Sruoga A.Puipos filme „Dievų miškas".
* 1996 m. V.Masalskiui skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.
* 2008 m. Vilniaus kolegijoje įkūrė jaunųjų teatrą „Trupę p.s.", kuri išaugo į Klaipėdos jaunimo teatrą.
* Pernai Klaipėdos jaunimo teatro spektakliui „Paukštyno bendrabutis" pagal dramaturgo M.Nastaravičiaus pjesę skirta D.Tamulevičiūtės premija. ˙˙
