Šimtmetį skaičiuojantis Igorio Stravinskio baletas „Šventasis pavasaris" matė visko. Per pasaulinę premjerą Paryžiuje publika jį nušvilpė - sužavėta buvo tik legendinė mados kūrėja Coco Chanel. Vėliau Vokietijoje žiūrovai plojo bisui, o 1991-aisiais pristatytas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre jis sukėlė žiūrovų spūstis. Šiandien XX a. muzikos šedevras grįžta į sceną.
Ne vienos kartos choreografų vaizduotę kaitinanti gaivališko gamtos šėlsmo muzika šįkart skambės Kaune. Baleto šimtmečiui skirtu koncertu sezoną baigs šokio teatras „Aura„. Apie prieš šimtmetį pasipiktinusius paryžiečius ir sužavėtus lietuvius, genialią muziką pasakojo „Auros“ vadovė Birutė Letukaitė.
- Ar Igorio Stravinskio kūrinio šimtmečio jubiliejus iš tikrųjų toks svarbus „Aurai„, kad apsiimta atkurti „Šventąjį pavasarį“?
- „Šventojo pavasario" atkurimas nebuvo įtrauktas į teatro planus, o kūrinio jubiliejus tik inspiravo pačią mintį, kuri šovė staiga, skaitant naujienas ir įvarius atsiliepimus apie šimtmetį. Pagalvojau: o kodėl gi ne - juk mes taip pat turime šį kūrinį.
Pažinties su „Šventuoju pavasariu„ priešistorė prasidėjo 1991 m., kai dvi dešimtys „Auros“ narių vyko į Europos jaunimo šokių festivalį Duisburge (Vokietijoje). Tuomet anglų choreografas Roystonas Maaldomas, dirbantis ir su profesionalais, ir su neprofesionaliais šokėjais, apsiėmė statyti „Šventąjį pavasarį„ ir pakvietė dalyvauti apie 100 festivalyje dalyvavusių šokėjų. Buvo išties įtemptas, bet produktyvus laikas. Dvi savaites repeticijos vyko diena iš dienos, o vakarais trupės dar rodydavo savo atvežtus pastatymus. „Šventasis pavasaris“ buvo parodytas paskutinę festivalio dieną filharmonijoje, talpinančioje 2 000 žiūrovų. Turbūt pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime mačiau, kaip po pasirodymo visi du tūkstančiai šaukė „bis" ir antroji spektaklio pusė buvo kartojama. Kažkas neįtikimo!
- Kodėl šį spektaklį „Aura" atkuria nesavarankiškai - į darbą įtraukti ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos bei Kauno choreografijos mokyklos atstovai?
- 1991-aisiais „Šventąjį pavasarį„ atkūrėme tik su „Aura“, tada pirmą kartą jį pasirodėme ir Lietuvai, pristatėme Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tuomet mūsų buvo daugiau nei penkiasdešimt - šoko ir „Auros" studijos auklėtiniai. Dabar mūsų kolektyvas - tris ar net keturis kartus mažesnis, nebepajėgiame vieni atlikti tokio kūrinio, kuriame svarbu masės energija.
Šis kūrinys nėra kažkas išgryninta ir švaraus. Tai tokia gaivališka stichija, susiliejanti su muzika. O tiek Kauno choreografijos, tiek Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokyklose dirba buvusios aurietės choreografės - Lina Navardauskienė ir Lina Puodžiukaitė-Lanauskienė, kurios pačios anuomet šoko Vokietijoje. Taigi spontaniška idėja tapo realiai įgyvendinama. Nors jau ketvirtą kartą atkuriame „Šventąjį pavasarį", tačiau nežinau, koks bus šis kartas - juk ne tik nuo manęs viskas priklauso. Įtraukti ir jaunesni šokėjai... Vis dėlto čia svarbu ne technikos demonstravimas, bet energija, laukinis buvimas gamtoje, tikėjimas tuo, ką darai. Bendradarbiaujant vyksta ir tarsi tam tikra jaunųjų šokėjų edukacija, kai kalbamės, aiškinamės, kodėl esi scenoje ir atlieki vienokius ar kitokius judesius. Privalai žinoti, kodėl, tarkim, iškeli rankas - prašai, aukoji, garbini ar dėkoji?
- Tai kūrinys, reikalaujantis visiškai atsiduoti, įsitraukti tarsi į ritualą?
- Kai susijungia kūnai ir neįtikima I.Stravinskio muzika, išlaisvinama begalinė energija, atsiskleidžia pirminis pradas. Tai išraiškos šokio spektaklis.
- Gal po pasirodymo Kaune vertėtų rengti diskusiją su žiūrovais? Aptarti atrastas istorijas, pajaustas emocijas...
- Nėra konkrečiai suplanuota, bet man visada norisi diskusijų. Vis dėlto gal mūsų žiūrovai nėra įpratę pasilikti po spektaklio ir diskutuoti?
- Gegužę Maskvoje „Šventąjį pavasarį„ pristatė garsioji Sashos Waltz trupė, netrukus parodysianti savo spektaklį „Kūnai“ ir Lietuvoje. Ar teko su ja diskutuoti apie šį kūrinį?
- Aš asmeniškai nepažįstu S.Waltz, todėl pati skambinti ar rašyti neišdrįsčiau... Ji yra šokio pasaulio piramidės viršūnėje. Jos atvykimas - mano senos svajonės išsipildymas. Viena iš priežasčių, kodėl troškau, kad „Kūnų„ pastatymas pasiektų Lietuvą, - buvęs „Auros“ šokėjas Virgis Puodžiūnas, kuris šoka S.Waltz trupėje ir šiame spektaklyje. Tai labai talentingas šokėjas. Kadangi jis iš Kauno ir čia mes anksčiau kartu dirbome, labai norėjau, kad spektaklis pasiektų ir Kauną. Kad ir kaip būtų, džiaugiuosi, kad pasirodymas apskritai įvyks Lietuvoje.
- O ką asmeniškai Birutei Letukaitei reiškia „Šventasis pavasaris"?
- Labai daug... Pirmasis įspūdis atsivežtas iš Vokietijos. Man asmeniškai tai buvo susidūrimas su ypatinga muzika ir proceso, kai choreografas suvaldo mases, stebėjimas. Dar - neblėstantis emocinis potyris dirbant, kai visi repetuodami susibičiuliavo, - nepaprasta atmosfera. Be to, labai mėgstu įvairias naujoves, domiuosi šiuolaikiniais dalykais, profesionaliomis kūrybinėmis paieškomis. Šiame kūrinyje jaučiu galimybę atsigręžti į šaknis, susilieti, pasinerti į muziką. Kai žiūriu į šokėjus scenoje, būnu su jais kartu, tai, ką jie gerai daro, man kelia didžiulį pasitenkinimą. Sunku tokius jausmus atskleisti žodžiais - kaip ir patį šokį. Juk nėra kažkokios konkrečios istorijos, o istorijų ir interpretacijų gali būti tūkstančiai. Stebėjimas suteikia svarstymo, lyginimo malonumą ir sukelia begales minčių. Labai džiaugsiuosi, kad dar kartą kartu su žiūrovais galėsiu pasinerti į „Šventojo pavasario" gelmes.
