Teatras kaip viešoji mūsų erdvė

2013-06-04 Menų faktūra

aA

Pastaruosius sezonus kai kurie Lietuvos teatrai atsigręžė į socialines problemas. Pasirodę spektakliai kėlė publikos susidomėjimą, kai kurie - politikų pasipiktinimus. Kartais - dar gerokai iki spektaklio. Koks vis dėlto yra mūsų socialinis teatras? Ar visgi į jį nuėję mes netampame panašūs į save prieš 20 metų, kai rituališkai apsilankydami laikėme špygas kišenėje? O gal čia kalta mūsų teatrų rinkodara ir reklaminiai mechanizmai - jei tokia rinkodara egzistuoja apskritai (nes galbūt ji yra netyčinė)? Apie tai paskutiniame šį sezoną klube „Prie arbatos" Menų spaustuvėje gegužės 20 d. buvo pakviesti pasidalinti mintimis teatrologas, VDU MF Teatrologijos katedros docentas Edgaras Klivis ir režisierius bei pedagogas  Rolandas Atkočiūnas. Diskusiją vedė teatro kritikas Vaidas Jauniškis.

Edgaras Klivis: „Neįmanoma apie turinį kalbėti atskirai nuo formos. Tie keli spektakliai, kurie tapo labai matomi, visgi, mano požiūriu, naudoja dar labai senovišką teatrinės reprezentacijos aparatą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje nebegali būti veiksnus".

Rolandas Atkočiūnas: „Reikia įtikinti aktorių nedaryti to, ką iki šiol darė ir prie ko yra pripratęs. Jam trūksta kažkokio romantinio potėpio. O tu atimi iš jo tuos ginklus, kuriais jis buvo įpratęs sėkmingai naudotis. Ir jis prašo - sugalvok man ką nors".

Diskusijos įrašas:

Menų faktūros inf.

 

Salonas
  • Kūriniai kaip mikropasauliai

    Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.

  • Pažadinti miegančias istorijas

    „Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.

  • Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau

    „Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.

  • Skirtingos baimės formos

    „Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.

  • Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“

    „Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.

  • Labai įdomus darbas

    Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.

  • Vadovautis pojūčiais

    Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.

  • Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti

    „Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.