Audrė Domeikaitė
„Nesinori karksėti, bet duok Dieve, kad man ir mano šeimai taip sektųsi ir toliau", - prisidegdamas cigaretę prisipažįsta aktorius ir režisierius Kostas Smoriginas, kuriam šį pirmadienį sueina 60 metų.
Beveik prieš penkerius metus patirtas insultas ir sudėtinga operacija šiandien jau praeityje - išskirtinio prikimusio balso artistas 60 metų sukakties proga žiūrovams nori parodyti nuveiktus darbus.
Po ilgokos pertraukos į Jaunimo teatro sceną legendinio aktorių „dešimtuko" narys sugrįžo naujame spektaklyje „Juoko akademija", o gimtadienio išvakarėse žiūrovų ir bičiulių laukia šventiniai šio bardo ir viso būrio garsių muzikantų koncertai. Juose K.Smoriginas pristatys ilgai brandintą naują dainų albumą, kurį pats vadina „gyvenimo sąskaita" ir „vieša išpažintimi klausytojams".
- Simboliška, kad pokalbiui susitinkame Jaunimo teatre, kuriame pradėjote savo aktorinį kelią.
- Čia - namai. Nepaisant to, kad Jaunimo teatras iš pradžių buvo Profsąjungų rūmuose, vėliau persikėlė į Rusų dramos teatrą ir tik vėliau įsikūrė dabartinėse patalpose. Čia - gera, nes viskas įprasta ir pažįstama. Su šiuo pastatu ir žmonėmis, kurie dirba nuo tų pačių 1975 metų, kaip ir aš, kartu labai daug išgyventa.
- Todėl jubiliejų nusprendėte pasitikti namuose - koncertu Jaunimo teatro scenoje?
- Taip jau įprasta artistų gyvenime. Aš nepamenu gimtadienio, per kurį nebūčiau koncertavęs arba vaidinęs spektaklyje. Turbūt tokia jau mano karma, likimas (šypteli).
Gerai, kad man užteko smegenų surengti du koncertus tą pačią dieną - kitaip visi norintys nebūtų tilpę. Taip jau buvo nutikę, kai paskutinį kartą rodytas spektaklis „Kvadratas". Nors bilietai buvo parduoti net į stovimas vietas, vis tiek pusė žmonių liko už durų - tada kilo skandalas.
Šįkart į pirmą koncertą išpirkti beveik visi bilietai, o antrasis labiau skirtas jubiliejui, į kurį kviečiu savo bičiulius ir kolegas, su kuriais vėliau nusileisime pašvęsti. Aš nesu toks turtingas, kad pusantro šimto žmonių pavaišinčiau šaltais, karštais patiekalais ir gėrimais, bet ką nors sugalvosime (juokiasi).
- Gerbėjams jubiliejaus proga pristatote dainų albumą, taip ir pavadintą „Albumas". Apie jį jau kalbėjome prieš pusantrų metų - tada sakėte, kad tai bus dešimtmečio ataskaita.
- Iš tiesų labai užtrukome jį išleisti - dabar šis albumas jau ne dešimtmečio, o viso gyvenimo, ir ne ataskaita, o sąskaita sau (šypteli). Jis - lyg atviras laiškas ir vieša išpažintis žiūrovams. Albumas susietas su gyvenimu, su teatru - su visais atradimais, pergalėmis, nuoskaudomis, pralaimėjimais, kurių negali išvengti joks žmogus.
Viena daina skirta spektakliui „Kvadratas", kita - Romo Lileikio daina - Vytautui Kernagiui. Daug dainų tekstų - poeto Rimvydo Stankevičiaus, kuriuose taip pat paliesti spektakliai „Dėdė Vania" ir kiti.
- Prieš kelerius metus sakėte, kad pavargote vaidinti ir jums tai nebeįdomu. Tačiau žiūrovų džiaugsmui prieš porą mėnesių pasirodėte Jaunimo teatro premjeroje „Juoko akademija". Kas privertė vėl imtis naujo vaidmens?
- Nesiginu, tikrai taip sakiau ir deklaravau. Gyvenimas mane palepino vaidmenimis tiek teatre, tiek kine, ir atėjo toks laikas, kai tiesiog buvimas scenoje manęs nebetenkino. Aš pradėjau atsisakinėti vaidmenų. Tačiau japonų pjesė „Juoko akademija" mane netikėtai pradžiugino - ją su didžiausiu malonumu vaidinu ir vaidinsiu dar daug metų.
Tai - graži, linksma, tragikomiška istorija apie dvi skirtingas pasaulėjautas, praktiškai - apie kūrybą. Ši medžiaga mane papirko, jaučiau norą ir pakilimą ją vaidinti. Dar sutapo ir jubiliejus - tarsi dar vieną skatiką įmečiau į taupyklę.
Tačiau vaidmens ėmiausi tikrai ne specialiai šia proga - man visiškai nereikia praeities ir niekam neturiu įrodinėti, kad esu kupranugaris - nes aš toks ir esu (šypteli). Dirbdamas kiekvieną kartą pradedi nuo nulio - iš naujo jauti baimę, nepasitikėjimą, stresą, abejonę. Ir visai nesvarbūs tavo nuopelnai ar gauti prizai. Todėl aš priėmiau šį vaidmenį kaip likimo dovaną.
- Esate sakęs, kad teatre suvaidinote visus vaidmenis, kuriuos norėjote.
- Tai, ką noriu vaidinti, supratau sulaukęs 30 metų - tada kai kuriems vaidmenims, pavyzdžiui, Romeo, jau buvo per vėlu. Bet pasakysiu taip, kaip sako graikai: „Aš atėjau ir padariau. Tegul ateina kiti ir padaro geriau". Man gražu, kad teatras keičiasi ir ateina jauni, gabūs, kūrybingi žmonės, kurie nėra tokie kompleksuoti, kokie buvome mes. Tiesa, ta laisvė irgi turi savo žabangas ir pavojus.
- Ar pradėdamas aktoriaus kelią, buvote užsibrėžęs tikslus, kuriuos norėjote pasiekti?
- Oi ne. Aktoriaus specialybė priklausoma nuo daugelio dalykų - nuo pirmojo pedagogo, nuo režisierių, kurie tau duoda vaidmenis, galų gale - nuo sėkmės. Yra daugybė aktorių, kurie, mano nuomone, savo laiku galėjo suvaidinti svarbiausius vaidmenis, bet taip neatsitiko. Tiesa, yra ir kitų aktorių, kurie mano, kad būtų galėję suvaidinti, bet, ačiū Dievui, jiems to niekas neleido. Bet kartais labai lengva pražiopsoti talentus ir jei nesusiklosto aplinkybės, nenusišypso sėkmė, pritrūksta pasitikėjimo - nieko nesigauna.
- Tačiau jums pasisekė - garsioji režisierė ir pedagogė Dalia Tamulevičiūtė visam jūsų kurso dešimtukui suteikė sėkmingo starto galimybę.
- O taip. Labai teisingas žodis - pasisekė.
- Gimėte po laiminga žvaigžde?
- Taip, gimiau per Lenino gimtadienį (juokiasi). Visą vaikystę per gimtadienį dalyvaudavome talkoje, pasipuošę raudonais kaklaraiščiais ir niekaip nesuprasdavome, kam tie kaklaraiščiai ir kam tuos rąstus reikia nešioti (juokiasi). Gerai, kad gimiau ne balandžio 20-ąją (A.Hitlerio gimtadienis - aut.past.).
Aš - Jautis, bet dar turiu ir Avino uodegą - gimiau šių Zodiako ženklų sandūroje, todėl esu žemiškas. Jaunystėje galbūt atrodžiau neišlaikytas, kategoriškas, bet man netrūko pragmatiškumo. Kažkaip sugebėjau kaime namą ir sodą susitvarkyti, įžuvinti ežerą.
Mene galiu būti netvarkingas, provokuojantis, lengvabūdiškas, bet gyvenime mėgstu, kai daiktas yra savo vietoje. Ir dar svarbu, kad tas daiktas būtų geras ir gražus. Kičo mano namuose tikrai nebus. Tai - Jaučio savybė (šypteli). Todėl man patinka geri muzikos instrumentai ir geri žvejybos įrankiai - automobiliams, drabužiams, puošimuisi silpnybių neturiu. Instrumentas man duoną uždirba, o žvejyba suteikia begalinį malonumą. Oi, pagauti trofėjinę lydeką man labai daug ką reiškia... (mintimis nuklysta tikriausiai prie ežero).
O pagal Rytų kalendorių esu Gyvatė - beveik visas mūsų kursas Gyvatės. Todėl toks gyvatynas, terariumas ir buvo (juokiasi).O pagal Rytų kalendorių esu Gyvatė - beveik visas mūsų kursas Gyvatės. Todėl toks gyvatynas, terariumas ir buvo (juokiasi).
- Gyvatynas, tapęs teatro legenda.
- Mūsų kursas tikrai buvo labai gabus - ačiū Dievui, dar visi esame gyvi. Kol kartu dirbome, buvome tikrai didelė jėga, kuri galėjo kalnus nuversti. Tai per penkiolika metų mes ir padarėme. O vėliau visi susirado savų veiklų, atsirado kitų interesų, rūpesčių, sukūrėme šeimas. Teatras turėjo natūraliai keistis - kaip gyvatė išsinerti iš senos odos.
- Ar šiandien jūs visi dar susitinkate pabūti drauge, pabendrauti?
- Taip. Va, visai neseniai šventėme Kristinos Kazlauskaitės jubiliejų. Suvažiavome dauguma bendrakursių su šeimomis. Džiugu, kad mus vienija ir suburia kol kas dar ne laidotuvės.
Mes ketverius metus kartu mokėmės, vėliau 15-20 metų dirbome teatre. Mūsų kurso baliuose, susiėjimuose dalyvaudavo ir mūsų tėvai, vėliau mes vienas kito tėvus laidojome. Per tiek metų esame tapę ne kolegomis, o giminaičiais, šeima.
- Kad jau užsiminėte apie šeimą, prieš penkerius metus, užklupus ligai, sakėte, kad priimate tai kaip ženklą ir norite skirti daugiau laiko savo artimiesiems. Svajojote pabūti su anūkais, pamatyti sūnaus rečitalį, pasidžiaugti žmona. Ar pavyko išpildyti šį norą, rasti tam laiko?
- Taip, radau. Su visais anūkais palaikau puikų kontaktą - labai džiaugiuosi, kad jų turiu tris. Iš pirmosios sūnaus santuokos liko puiki mergaitė ir simpatiška jos mama, būsimoji medikė. Antra mano marti - smuikininkė - pagimdė du berniukus: vienas jų tradiciškai yra Kostas, kitas - Mykolas. Kol jie dar nelanko mokyklos, kartu su mama labai dažnai važiuoja į mano sūnaus Kosto rečitalius. Ir aš su žmona jau matėme daugybę jo rečitalių skirtinguose pasaulio miestuose.
Mes laimingi, kad su žmona Dalia randame bendrą kalbą - tiek dėl anūkų, tiek dėl sūnaus. O pats sūnus man jau seniai tapęs draugu, su juo galiu ir pasiginčyti, ir pasakyti, ką galvoju. Netrukus žadame atidaryti kaimo sezoną - smagu, kai visa šeima susirenka. Nenoriu karksėti, bet duok Dieve, kad taip ir toliau sektųsi.
Aš pats kol kas jaučiuosi normaliai, dirbu ne mažesniais krūviais, nei dirbau, tik gal pasikeitė požiūris - dabar man viskas ne taip svarbu, stengiuosi nesinervinti, jei ko nespėju, jei kas ne taip - ateis kita diena ir padarysiu. O dabar turiu nuveikęs darbų, kuriuos man norisi parodyti žmonėms - taigi jubiliejų sutinku darbu ir ramia širdimi.
