Audronė Jablonskienė
Asmeniškai su žinomu teatro režisieriumi Sauliumi Varnu susipažinau teatro festivalyje Visagine. Iš pabendravimų ten ir Vilniuje susikaupė krūva užrašų. Nutariau tas mintis nufiltruoti, atrinkti, surežisuoti laisvu stiliumi. Juolab kad jis man tai leido. („Aš jumis pasitikiu".)
- Jūsų CV šiek tiek glumina. Miltinio teatro studija. Kauno politechnikos institutas. Leningrade - dramos režisūra ir Aukštieji užsienio kalbų kursai...
- Esu baigęs penkias aukštąsias. Vienu metu studijuodavau dviejose. Jau vaidindamas Miltinio teatre įstojau į Leningrado institutą. Išleido patikėjęs, kad važiuoju studijuoti kalbų. Sužinojęs, kad ne tik - mėnesį nesisveikino.
- Pažeidėte nerašytą įsakymą: neturėti kitų dievų...
- Leningrade turėjau. Režisūrą dėstė Aleksandras Muzilis, rašytojo Roberto Muzilio giminaitis. Eruditas. Profesionalas. Kažkada dirbęs Peterburgo Aleksandros teatre kartu su Mejerholdu. Auditoriją užvaldydavo per dvi minutes. Be jo - dar visas bukietas kitų aukščiausios klasės dėstytojų. Vaizduojamojo meno paskaitos vykdavo arba Rusų muziejuje, arba Ermitaže. Akis atvėrė psichoanalizės studijos. Tokių dalykų sužinojome! Apie jogus, kosmonautus, senovės Egipto žynius, Rytų mediciną, žmogaus galimybių ribas - ko neperskaitysi jokiose knygose. Deja, studijas nutraukė šaukimas į kariuomenę...
- Iš aukštosios?
- O aš jau turėjau du diplomus. Išsisukti nepavyko. Išsiuntė į Novosibirsko strojbatą pas kalinius. Patekau į pragarą. Ypač būdavo terorizuojami inteligentai. Laimei, Panevėžy buvau absoliutus imtynių čempionas. Tai padėjo. Be galvažudžių, sutikau ten ir aukščiausios prabos karininkų, dekabristų palikuonių. Išsilavinę, pasitempę, visada nusiskutę. Su jais apie Ibseną gali diskutuoti. Turėjau galimybę (KPI diplomas!) net padirbėti akademiniame miestelyje inžinieriumi. Atlyginimą gavau. Po to paleido - atgal pas Muzilį.
- O su diplomu - atgal pas Miltinį. Į jo teatrinės vienvaldystės karalystę.
- Aš, kaip režisierius, ją suprantu ir išpažįstu.
- Net draudimą aktoriams tuoktis tarpusavyje?
- Net. Nes tarp sutuoktinių atsiranda visai kita energetika. Jie jau nebe viską gali vaidinti.
- Miltinis gerai repetavusiam aktoriui leisdavo pavedžioti savo Arielį. Niekas neįsižeisdavo?
- Visaip būdavo. Dažniausiai visi virdavo viduje, nenuleisdami garo. Kartą Masiulis repeticijos metu atidaręs duris riktelėjo: Miltini, aš tavęs nebijau! Ir išlėkė. Aš irgi kurstydavau save: jeigu jis... tai aš... pasakysiu tokį monologą! Ir išeisiu. Tačiau metras intuityviai jausdavo ribą, ties kuria reikia sustoti. Dabar jau suprantu, kad jo santykiai su mokiniais buvo kaip Renesanso laikais meistro ir pameistrio. Pameistrys trina dažus, plauna teptukus, nešioja kavą, uždega pypkę... Ir pamažu sugeria tą energiją, tą žinojimą. Stumiasi pirmyn žingsnis po žingsnio...
- Pirmoji jūsų savarankiško darbo vieta - Šiaulių dramos teatras. Po Aurelijos Ragauskaitės!
- Taip, po jos aktoriai jau buvo atkutę. Bet aš išpažinau visai kitą teatrą. Mano vienminčiais tapo jaunieji - Bareikis, Jakubauskas, Šaltenytė. Bet kai sugalvojau statyti „Luniną", supratau: niekas kitas - tik Petronaitis. Kadangi jis jau nebedirbo pas Miltinį, atsikviečiau visam sezonui.
- Petronaičio drama. Ir vėl Miltinis suvaidino savo juodą vaidmenį?
- Viskas daug sudėtingiau. Prie nieko Miltinis taip nesiderino, kaip prie Petronaičio. Tai buvo jo aktorius - be išlygų. Jei Petronaitis ir konfliktuodavo su juo - ne dėl savęs, dėl kitų.
- Nemačiau „Lunino„, bet mačiau Bairono „Kainą“. Visas Vilnius ėjo „žiūrėti Petronaičio". Patirtą įspūdį prisimenu iki šiol.
- Ypatingas aktorius. Jam jau už stalo gimdavo būsimo spektaklio kontūrai. Ir iškart - tikslūs. Išbuvo trupėje visą sezoną. Daugiau nebeištvėrė. Sakė: deginu save. Dvi savaites nemiegu prieš premjerą ir savaitę - po. Trys savaitės nervų alinimo. Žinau, kad ir Nekrošius jį kvietė, kiti... Tokie aktoriai kaip jis, Eugenija Šulgaitė - mūsų teatro aukso fondas. Scenos aristokratai.
- O jūs pats, baigęs aktorinį, nė karto nesusigundėte?
- Ne. Aktoriui nereikia eiti į režisūrą, o režisieriui - vaidinti. Tai labai skirtingos profesijos, reikalaujančios visai kitų mąstymo, psichofizikos resursų. Esu gavęs siūlymą iš Sankt Peterburgo suvaidinti pagrindinį vaidmenį filme pagal Golsvorčio „Obelų žydėjimą". Atsisakiau. Miltinio mums buvo įskiepyta: kinas - konservai.
- Pats neatsisakydavo. Vaidino pas Žalakevičių, Araminą, Vabalą...
- Na, žinot, quod licet Jovi...
- Po 10 metų Šiauliuose likimas lėmė ir vėl sugrįžti į gimtąjį Panevėžį.
- Mane po ilgo tarpuvaldžio pakvietė Banionis. Radau visiškai išsiderinusį kolektyvą. Visi - žvaigždės! Kiekvienas aktorius tariasi esąs potencialus režisierius. Iškart pastačiau Marcinkevičiaus „Katedrą„. Spektaklis pavyko. Baltijos šalių teatrų festivalyje buvo pripažintas geriausiu. Po to - Kafkos „Procesas“, Strindbergo „Sapnas„, Vitkevičiaus „Mažame dvarelyje“... Lenkai sako: jei tu nepastatei nė vienos Vitkevičiaus pjesės - dar nesi režisierius. Su tais spektakliais apkeliavome pusę Europos.
- Kodėl jūs, panevėžietis, turintis 10 metų darbo patirtį Panevėžio teatre, nėjote jam vadovauti, kai ten verkiant reikėjo vadovo?
- Aš buvau padavęs paraišką! Tačiau Kultūros ministerija pasirinko aktorių, kuris tame poste pabuvo... dvi dienas. O aš jau buvau bekuriąs planus, kaip sukviesiu benamius režisierius - Zaikauską, Atkočiūną, Graužinį - kaip bendromis jėgomis ištrauksime iš skandalų, neveiklumo, tuščių pretenzijų liūno tą teatrą...
- Gal reikėjo pačiam nueiti į Kultūros ministeriją?
- O su kuo ten kalbėtis? Nebe Bielinio, nebe Kuolio laikai. Ten jau seniai nebėra valstybiškai mąstančių žmonių, kurie suprastų, kad Kultūros ministerija - ne pats ploniausias, negeidžiamiausias portfelis, o didžiulės valstybinės svarbos institucija. Kaip, beje, ir teatrai. Ten niekam nė į galvą neatėjo Nacionalinį pasiūlyti Nekrošiui. Režisieriui, garsinančiam Lietuvą visuose užsieniuose, visuose festivaliuose.
- Gal jis nė nenori. Gal nė nesisiūlė.
- Matyt, taip mąsto ir kultūros valdininkai: jei jau pats nedaro pastangų... Reikėjo jį pasikviesti, pasiūlyti, aptarti... Kodėl per visą nepriklausomybės laiką to nepadaryta? Nes profesionalų nuomonė niekam neįdomi. Jiems, tiems partijų berniukams, nėra autoritetų. Tai baisiau nei sovietiniais laikais. Nes anuomet į Kultūros ministeriją dar buvo pas ką užeiti. Teatro skyriuje tave sutikdavo kaip lauktą svečią. Dabar gi tame kultūros bastione mes nereikalingi. Todėl ir spektakliai tokie. Ne tik mūsų, bet ir kviestiniai. Nuėjau kartą į „Sirenų" spektaklį Akademiniame. Bilietą nusipirkau už 40 litų. O po penkių minučių jau norėjosi išeiti. Pasijutau apvogtas. Šiandien panašios produkcijos - 90 procentų. Teatruose - tie patys realybės šou kaip ir televizijoje. Ir argumentas tas pats: publika to nori.
- Gal iš tikrųjų tai būdas neprarasti publikos. Jei jau ji reikalauja to greitojo maisto, tų hamburgerių... Nepasiūlysi - neateis.
- Tegul. Bus mažiau spektaklių, mažiau banalybių, mažiau užnuodyto maisto dvasiai. Kol nesuvoksime, kad tautos kultūra - pirminis dalykas, nepajudėsime iš vietos. Vilksimės Europos valstybių uodegoje, mėgdžiodami visas jų klaidas.
- O kaip jūs pats - jau 12 metų keliaujantis iš šalies į šalį? Latvija, Rusija, Moldavija, Ukraina, Baltarusija...
- Pridėkite dar Makedoniją, Daniją, Angliją. Statau spektaklius, skaitau paskaitas profesionalams - režisieriams ir aktoriams.
- Taigi poreikis kūrybiniam darbui realizuotas?
- Aš nežinau. Yra, kaip yra. Bent jau iš to galiu gyventi.
