Salonas

Ar jau subrendome atvirai kalbėti apie praeitį?

2012-04-04 Menų faktūra

Elona Bajorinienė ir Danutė Gailienė klube „Prie arbatos”. MF nuotrauka

Menų spaustuvės Infotekoje, klube „Prie arbatos„ kovo 28 d. vyko diskusija „Ar jau subrendome atvirai kalbėti apie praeitį?“

Temą pasiūlė vis dažnesnis teatro žvilgsnis į praeitį. Per pastaruosius mėnesius buvo pastatyti keletas spektaklių, nagrinėjantys istoriją ir jos paliktas baltas dėmes - Kauno kamerinio teatro „Diena ir naktis„ pagal Daivos Čepauskaitės pjesę „Duobė“, Agniaus Jankevičiaus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisuotas „Akmuo„ pagal Mariaus von Mayenburgo pjesę, „Atviro rato“ spektaklis „Lietaus žemė„. Nacionaliniame teatre kitą sezoną Yana Ross statys lenkų dramaturgo Tadeuszo Slobodzianeko pjesę „Klasiokai“ (Nasza klasa), nagrinėjančią Jedvabnės miestelio tragediją.

Diskusijoje dalyvavo teatrologė Elona Bajorinienė ir psichologė, habilituota socialinių mokslų daktarė Danutė Gailienė, taip pat spektaklių kūrėjai Benita Vasauskaitė ir Justas Tertelis („Atviras ratas"), režisieriai Vytautas V. Landsbergis ir Agnius Jankevičius, dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Diskusiją moderavo teatro kritikas Vaidas Jauniškis.

Menų faktūros inf.

Salonas

Kūriniai kaip mikropasauliai
Pokalbis su menininke Lina Lapelyte, savo kūriniuose sujungiančią muziką, performansą ir vizualųjį meną: apie jos kūrybinį kelią, meno poveikį ir mažus pokyčius, darbą po „Saulės ir jūros“ sėkmės ir naujus kūrinius.
Pažadinti miegančias istorijas
„Įdomu, kaip kūrinys gali pataikyti į žiūrovo nervą, suburti daug panašių patirčių turinčių žmonių, net jei ir negauna apdovanojimų, nesulaukia daugybės recenzijų“, – sako režisierius Mantas Jančiauskas, kurį paribių temos ir žmonės inspiruoja kurti.
Net jei jaučiu, kad padariau viską, turiu kažką daryti toliau
„Net jei ryžtumėmės tave pakeisti, tai nėra taip paprasta… Viskas susiję ne tik su begale planų, bet ir su tuo, kad mudu pasirinkome apie visa tai kalbėti kartu“, – svarsto spektaklio „Clap & Slap“ autoriai.
Skirtingos baimės formos
„Atlikdama tyrimą daug piešiu. Nuo teksto kartais pereinu prie piešinio, nuo piešinio – prie objekto, nuo objekto – prie fizinio tyrimo“, – apie savo šokio kūrybos būdus pasakoja choreografė ir šokėja Liza Baliasnaja.
Aktorius Š. R. Meliešius: „Nenoriu per anksti prisirankioti gyvenimo taisyklių, aklai jomis tikėti“
„Man autoritetai yra žmonės, kurie žavi ne tik savo darbais ar profesija, bet ir tuo, kokios asmenybės jie yra – kaip susitvarko su savo sėkme, kokį santykį kuria su darbu“, – tikina aktorius.
Labai įdomus darbas
Scenografė Sigita Šimkūnaitė kūryboje vadovaujasi tvirta nuostata: „Nenoriu kenkti nė vienam aktoriui ar solistui. Labai svarbu išlaikyti pagarbą kiekvienam žmogui, todėl kad ir ką norėtum sukurti, vis tiek pirmiau yra žmogus, o ne grožis“.
Vadovautis pojūčiais
Pokalbis su režisieriumi Justinu Vinciūnu: „Svarbiausia pradėti nuo paprasto žmogiško santykio – jei jis atsiranda, pats procesas jau tampa dovana, o kartu su tuo gali gimti ir geras spektaklis“.
Gintaras Varnas: režisierius yra savotiškas architektas – statydamas namelį galvoji, kaip nesikartoti
„Man atrodo, menininkas turėtų siekti savos kalbos, o ne sekti madomis, kitaip koks jis menininkas? Tiesiog amatininkas“, – įsitikinęs režisierius.