Su Olga Kravčenia kalbasi Svajūnas Sabaliauskas
Po 37 metų pertraukos Rusijos nacionalinės kinematografijos akademijos premijos „Nikė„ laureatė Olga Kravčenia vėl Šiaulių dramos teatre - ji kuria dekoracijas spektakliui „Šešėlis“. Scenografė sutiko atvykti į Šiaulius, nes, pasak jos, norėjusi dirbti su režisiere Nataša Ogaj, kuri Šiaulių dramos teatre stato Jevgenijaus Švarco pasaką „Šešėlis" (spektaklio premjera numatoma rugsėjo 22 d.). Teatre scenografė dirbo daugiau nei tris savaites, dabar ji vėl Maskvoje. Ne tik apie būsimą spektaklį, bet ir apie Šiaulius, kiną ir teatrą su OLGA KRAVČENIA kalbasi SVAJŪNAS SABALIAUSKAS.
1973 m. kovo 24-ąją Šiaulių dramos teatre įvyko Pedro Calderóno pjesės „Dama vaiduoklė" premjera, režisuota Natašos Ogaj. Buvote šio spektaklio dailininkė. Kaip tuomet, gyvendama Maskvoje, suradote Šiaulių teatrą?
1969 metais dar mokiausi Maskvoje kinematografijos institute, o Nataša tuomet studijavo režisūrą. Turėjome nuostabiausius vadovus: ji - Mariją Osipovną Knebel, aš - Jurijų Pimenovą. Kai būsimai režisierei prireikė dailininko, Knebel paklausė Pimenovo, ir jis pasiūlė mane. Taip susipažinau su Nataša. Ji Riazanėje statė „Damą vaiduoklę„, o po kelerių metų šį spektaklį kurti nusprendė Šiauliuose ir pakvietė mane. Sukūrėme tiems laikams nebūdingą scenografiją - ji buvo permatoma, puošta „auksu“, važinėjo po sceną. Sukūriau ir kostiumus. Visa tai spektakliui teikė lengvumo pojūtį.
Tais laikais Šiauliuose veikė dviračių gamykla. Ji ir „išgelbėjo„ spektaklį. Įsivaizduokite dvi 27-erių „mergaites“, atvažiavusias į gamyklą, - jas apspinta gausybė darbininkų. Atvežiau nelabai profesionalius brėžinius, o darbininkai juos paėmė ir pagamino nuostabią dekoraciją.
Šįkart, važiuodama į Šiaulius, galvojau, kad dekoraciją taip pat gamins dviračių gamykla, bet pamačiau, kad teatras turi savo meistrus ir dirbtuves. Tikiuosi, viskas bus dar geriau...
Kaip anuomet kūrėte „Damą vaiduoklę"?
Kaip ir dabar - atvažiuodavau, išvažiuodavau, dirbome apie tris mėnesius. Tuomet buvo ir tiesioginis traukinys tarp Šiaulių ir Maskvos. Dabar tokios prabangos nebėra...
O po „Damos vaiduoklės" Šiaulių neaplankėte?
Šiaulių ne, bet dalyvavau kino filmavimuose Vilniuje. Bet tai tęsėsi iki 1990 metų... Iš to meto Šiaulių mano atmintyje liko neryškių prisiminimų. Kartais atrodo, kad aš čia niekada nesu buvusi. (Juokiasi.) Atrodo, Šiauliai man - naujas, neatrastas miestas...
Gyvenome pas Natašos mamą ir močiutę. Ir miesto beveik nematėme, nes daug dirbome, o laisvu laiku lankėme Natašos draugus. Atsimenu, jos viena draugė mums išvirė cepelinų... Nuo to laiko juos mėgstu.
Šiaulių miestelis labai ramus ir gražus. Šiame mieste gyvenantys žmonės turėtų būti stiprūs ir sveiki, nes kvėpuoja neužterštu oru - to nėra didmiesčiuose. Rusijoje daug žmonių ir nelabai švaru, tad čia jaučiuosi gerai. Pagirti galiu ir aplankytas Šiaulių kavines - neturiu vienos mėgstamos, nes kasdien einame vis į kitas. Šiauliuose jaučiuosi kaip Vakarų Europos mieste. O svarbiausia - čia tylu.
Paskui Šiaulių teatre nebedirbote...
Nes mano profesija - kino dailininkė, per savo gyvenimą sukūriau daugiau nei 40 filmų. Nataša išvyko į užsienį, tad nebeturėjau, kur su teatru dirbti. O į teatrą Maskvoje ne taip lengva patekti. Jei dirbi kino dailininku, dirbi kine, jei esi teatro dailininkas, tai scenografiją kuri teatre. Į kiną iš teatro žmonės ateina tik per pažintis, be to, teatro ir kino specifika yra kitokia - turėjau daug ką pergalvoti grįždama į Šiaulių teatrą. Apmąstymams ir darbams skyriau daug daugiau laiko, nei būčiau skyrusi kino filmui. Vaikščiojau po Maskvos teatrus, žiūrėjau, kas nauja, įdomu, nematyta. Norėjosi, kad Natašos spektaklis būtų įdomus ir įspūdingas.
Sakote, kad kine ir teatre dailininko darbas nemažai skiriasi?
Visuomet pavydėdavau teatro dailininkams, juk tai, kas per spektaklį yra scenoje, - jų darbas. Kine dailininkas gali sukurti įdomią dekoraciją, o ji bus nufilmuota tik kelias sekundes ir žiūrovas tos dekoracijos gali net nepastebėti. Kine - daug kūrėjų. Filmas žiūrimas operatoriaus akimis, o teatre beveik viską valdo režisierius ir dailininkas. Filmas gauna apdovanojimus, jei visi komponentai - scenografija, režisieriaus, operatoriaus, kompozitoriaus ir kitų darbas - dera. Spektaklis gali būti apdovanotas, tarkim, tik už režisūrą. Spektaklis žiūrovui bus įdomus, jei dekoracijos, režisieriaus ir aktorių darbas derės. Bet būna, kai žiūrovas ateina tik kostiumų pasižiūrėti.
Kuo išsiskirs naujasis „Šešėlis"?
Šiuolaikiniame spektaklyje reikia surasti pagrindinę ašį - spektaklio raktą. „Šešėlyje" sakoma, kad kiekvienas žmogus turi dvi puses: gerąją ir blogąją, pjesėje veikėjai kalbasi iš dviejų balkonų, tad norėjosi juos pavaizduoti. Todėl man reikėjo kelio į šlovę, kelio į viršų, nuo kurio vėliau ta pati galva ritasi žemyn. Iš pradžių Nataša prašė, kad dekoracija suktųsi ant teatro scenos rato. Norėjosi, kad tai būtų pakyla, o ne laiptai. Kai atvežiau dekoraciją, teatro specialistai nusprendė, kad ratas kartais gali ir nesisukti... Reikėjo daryti ką nors kita, ir greitai. Tokiais momentais įsijungia pasąmonė. Visą dieną mintijau... Tą dieną švenčiau gimtadienį, nuėjome į kavinę, mačiau - Nataša jaudinasi. Pasakiau: nesijaudink, ryte viskas bus gerai. Ir atsibudau su nauja vizija: supratau, kad naujas variantas bus geresnis. Taip scenoje atsirado du balkonai, kurie vėliau tampa tiltu, rūmais. Tai dekoracija-simbolis - viską sutalpinome į vieną objektą.
Pakalbėkime apie kiną. Lietuvoje skundžiamasi, kad kinui kurti nėra pinigų. Rusijoje ši meno šaka geriau finansuojama?
Rusijoje lietuviškas kinas visuomet buvo itin vertinamas - tai intelektualūs kūriniai. Nereikia pamiršti, kad pinigus visiems filmams tuomet skirdavo „Goskino". Bet viskas baigėsi 1990 metais... Man teko palikti kiną - tuomet visi kinošnikai užsiėmė kitokiais darbais. Aš kūriau lėles, parodijuojančias politikus, vėliau nuėjau į televiziją, kūriau dekoracijas pokalbių laidoms. Į kiną grįžau tik po kelerių metų.
Per tą laiką visa nemažai pasikeitė. Kino direktoriai, gaudavę pinigų iš „Goskino„, tapo prodiuseriais - dabar jie visur ieško finansuotojų. Todėl dažnai filmų kokybė būna abejotinos meninės vertės. Kodėl? Todėl, kad vadovauja žmonės, turintys pinigų. „Goskino“ atrinkdavo ir finansuodavo geriausius pasiūlymus, o dabar filmuoti gali bet kas ir bet kaip - nebeliko cenzūros. Dabar, atseit, kuriama pagal žiūrovo skonį, bet tą skonį formuoja patys kūrėjai. Tad atsiranda daug filmų ir serialų apie banditus... Vienoje serijoje nužudoma tiek daug žmonių, kad jaunam žmogui gali pasirodyti, jog taip geriausia spręsti visas kilusias problemas. Kai būnu Amerikoje ir žiūriu televiziją, matau kitą problemą - viskas tik apie namus, šeimą, pseudogerumą, valgio gaminimą, išgyvenimą dėl smulkmenyčių, nuobodu žiūrėti!
Mes peršame produkciją, kurią žiūrovas priverstas žiūrėti. Tarkim, Maskvoje tie patys aktoriai eina iš filmo į filmą, neįdomu žiūrėti.
Anksčiau iš šimto filmų penki būdavo genialūs, dešimt - puikiausių. O dabar iš tokios gausybės sunku ką išskirti arba nėra kur rodyti.
Buvote daugiau nei 40 filmų dailininkė. Kuris Jums mieliausias? Gal „Vairuotojas Verai„, už kurį gavote Rusijos nacionalinės kinematografijos akademijos premiją „Nikė“?
Būna filmų, kuriuose malonu dirbti, o kai kuriuose - ne. „Vairuotojas Verai„ buvo gerai įvertintas įvairiose kategorijose, bet kai jį kūrėme, tokia sėkme netikėjome. Man skirta „Nikė“, nes atkūriau septintojo dešimtmečio pradžios atmosferą. Filmavome Sevastopolyje, Ukrainoje. Anksčiau jie turėjo puikią kino pramonę, bet, Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe, bazė sunyko.
Rekvizitą buvo sudėtinga gabenti iš Maskvos, tad viską gavau Sevastopolyje - vaikščiojau po namus ir rinkau senus daiktus. Nepatikėsite, kaip skurdžiai Sevastopolyje, visame Kryme gyvena žmonės! Todėl daugelis jų ir turi septintojo dešimtmečio daiktų... Nebuvo sunku „įrengti„ generolo namą, suradome ir pionierių stovyklą, nudažytą klaikia mėlyna spalva su karinėmis lovomis, o kadaise tai buvo įspūdinga vila. Viską skutome, dažėme, vežėme baldus, klombose prisodinome gėlių, mieste priklijavome to laiko plakatų, „paleidome“ senųjų autobusų, automobilių. Taip atkūrėme to laikotarpio dvasią, už kurią ir paskirta „Nikė".
Būna, kad filmuoji gerą medžiagą, bet nieko neišeina. O teatre iš karto visa matai - bloga dekoracija, nėra vaizdo. Jei rinkčiausi specialybę iš naujo, būčiau teatro dailininke.
