Su aktoriumi Arūnu Sakalausku kalbasi Daiva Šabasevičienė
Arūnas Sakalauskas - kraštutinių būsenų aktorius. Jis gali vaidinti įvairių žanrų spektakliuose - visi jam savi. Aktorius moka ne vien transliuoti energiją, bet ir valdyti žiūrovą. Jis traukia dėmesį net tada, kai soluoja kitas, ir dažnai vien savo buvimu pripildo spektaklį gyvybės.
Daiva Šabasevičienė: Bendraudama su Tavimi pajutau, kad Tu, kaip retas aktorius, tiksliai atskiri režisūros pagrindus. Neseniai Nacionaliniame dramos teatre dirbai su Ericu Lacascade´u. Jis - išskirtinis režisierius. Kaip Tu galėtum apibūdinti jo darbo metodą? Kiek jis padėjo Tau kurti dėdę Vanią?
Arūnas Sakalauskas: E. Lacascade´as turi savo kalbą, turi savo matymą. Aš jį priėmiau be išlygų, tuo tarpu dirbant su kitais režisieriais gana dažnai atsiranda vidinių prieštaravimų. Yra dalykų, kurie paklūsta tau nesuprantamiems dėsniams. Kai matai, bet nesuvoki - vadinasi, kažko nesupranti. Tai sukelia diskomfortą aktoriui. O čia man viskas aišku. Lacascade´as man pasirodė labai panašus į Eimuntą Nekrošių. Nors jis nekartoja kai kurių mizanscenų, lakstymų, akmenukų mėtymo, bet kiekviena jo judesio „formulė" turi būti užpildyta emocija. Tu nieko negali daryti formaliai. Kaip suprantu, Nekrošiaus teatre taip pat negali būti trijų-keturių tokių pačių veiksmų pasikartojimų. Jie turi būti užpildyti vidine aktoriaus emocija, o tai nėra lengva. Su tokiu režisieriumi aktoriui reikia padirbėti kelerius metus, kad suprastum, kad galėtum užpildyti kiekvieną judesį ir nebūtų nereikalingų nusprūdimų.
D. Š.: Ar Tu patenkintas Dėdės Vanios vaidmeniu?
A. S.: Kai kurios vietos pasisekė gerai, o kai kur „pirštas nuslysta nuo stygos", kai kur neišlaikau paspausto akordo. Turiu omeny emocinę išraišką.
D. Š.: Kaip manai, kodėl taip atsitinka?
A. S.: Tai laiko klausimas. Be to, aš ne viską sugebu. Tai beveik neįmanoma. Dėdė Vania - didelis vaidmuo. Išlaikyti įtampą daugiau nei tris valandas - fiziškai neįmanoma. Gal aš jau per senas ar dar kas nors. Arba organizmas pats saugosi, jis neleidžia tau eiti.
D.Š.: O kaip tuomet su „Helverio naktimi„? Esi sakęs, kad tai pats sudėtingiausias Tavo vaidmuo. Ar tai tikrai laiko klausimas - „Helverio naktis“ trunka valandą ir keturiasdešimt minučių?
A. S.: Taip, bet „Helverio nakty„ nėra tikslaus formalaus piešinio. Šiame spektaklyje viskas vyksta daugmaž organiškai. Veiksmas vyniojasi kaip siūlų kamuolys. „Helverio nakty“ lengviau. O „Dėdėje Vanioje" tu turi tiksliai pasakyti žodį, pasisukęs tada ir tada, padaręs tiek ir tiek žingsnių... Reikia nepriekaištingai mokėti spektaklio partitūrą.
D. Š.: E. Lacascade´o metodas nepripažįsta savirežisūros, kurios kartais griebiasi net ir geri aktoriai.
A. S.: Statant bet kurią pjesę, turi suvokti, apie ką kalbi, ką jaučia tas žmogus, kurį vaidini. Bet be savo gyvenimo suvokimo labai sunku tai padaryti. Daugelį savo vaidmenų aš pradėjau suprasti tik praėjus penkiolikai-dvidešimčiai metų. Tik dabar suprantu, apie ką buvo kalbama, apie ką aš turėjau vaidinti. Čia gal ir yra tas susitapatinimas su savimi.
D. Š.: Ar Tu jau pažįsti dėdę Vanią?
A. S.: Man šis vaidmuo yra aiškus, aš pats visa tai išgyvenau. Daugelis iš mūsų tai išgyveno. Tu - irgi. Visi mes buvom suvilioti kaip Dėdė Vania: suvilioti teatru jaunystėje... Tik paskui mes pamatėme, koks tas teatras yra. Jis nėra visada toks, kokį mes vaizdavomės.
D. Š.: Kuo imponavo E. Lacascade´o darbas?
A. S.: Laisvumu, įtampos nebuvimu. Jis aiškiai mato tą spektaklį. Problema slypi aktoriuose.
D.Š.: Jis yra kūrėjas, ne amatininkas.
A. S.: Žinoma, kūrėjas. Jau vien tai, kad atvažiavo antrą kartą ir dirbo be honoraro! Joks amatininkas tokiomis sąlygomis nedirbtų.
D. Š.: Šiandien pasaulyje daug meistrų sukuria „tvarkingus„, tačiau nuobodžius kūrinius, kurie reiškia „netiesą“. Kaip vis dėlto yra su tuo spektaklio matymu? Ar tik aktorius gali išskleisti jo esmę?
A. S.: Riba tarp meno ir amato sunkiai apčiuopiama. Amatininkai paprastai sukuria spektaklius ir juos palieka. Panašiai kaip kine: nufilmavai, sumontavai ir žinai, kad daugiau nieko nepataisysi. O kūrėjas nuolat grįžta prie savo darbo, vis primena, apie ką kalbama. Retai pamatysi šimtąjį savo spektaklį žiūrintį režisierių. Tikrai. Galiu juos suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
D. Š.: O kaip režisūrą šįkart papildė Daria Lippi? Kiek ji prisidėjo prie vaidmens kūrimo?
A. S.: Jie abu susigroję. Turi savo darbo principus, savo kalbą. Jie dirba pagal kelias teatrines sistemas, - ir Mejerholdo, ir Rytų teatro, kur nuo pozos einama link emocijos. Todėl tas piešinys toks ir yra: įvairūs atsisėdimai, pasilenkimai, paėmimai. Nenueik per toli nuo partnerio, nes tada jau kitaip kalbėsi. Jie naudojasi atrastom metodikom, tai aiškiai matosi. Ir įvaldę jas tobulai: ima instrumentą ir groja, rodydami, kaip turėtų būti. Ir Lacascade´as, ir Lippi - abu puikiai išmano sceninį judesį. Man svarbu buvo pačiam pajusti tas vietas, kur yra duobės, kur aš esu tuščias, kur dar nesugebu dirbti.
D. Š.: Gal per daug iš savęs reikalauji?
A. S.: Ne, aš noriu jaustis komfortiškai. Viskas gerai, kai tu tiksliai žinai, kokia šią akimirką turi būti tavo emocija, kokia poza, koks judesys. Kai šito nežinau, kai nesurandu vizualios išraiškos, jaučiu diskomfortą. Lygiai taip pat galiu pajusti diskomfortą tuomet, kai vizuali išraiška yra, bet emociją jai suteikiu kitokią, nei turėtų būti.
D. Š.: O kuo užpildomos ilgos pauzės?
A.S.: Jos neturi atrodyti kaip atvirukas. Jei jos atrodo tuščios, vadinasi, kažką darau ne taip. O kartais spektakliui reikalingas ir vizualus grožis: gėlės, stalas...
D. Š.: Kodėl toks išskirtinis spektaklis nesurenka žiūrovų? Trūksta reklamos? Netraukia kviestinių režisierių pastatymai?
A. S.: Nelanko ir tiek. „Dėdė Vania" - nuvalkiotas reikalas. Banalu. Apie meilę - irgi banalu. Ne tie laikai. Atėjo kitų žmonių karta.
D. Š.: O kur Čechovo universalumas? Kur jo temų nemarumas?
A.S.: Kol žmogus pats su tom temom nesusiduria, tol jos atrodo pasenusios. Žmogus viską privalo išgyventi pats. Kiekvienas anksčiau ar vėliau pagalvos, kad kitaip galėjo nugyventi gyvenimą. Ir jau nieko nebepakeisi. Su šituo susidurs beveik kiekvienas. Na, gal iš tūkstančio koks vienas nepagalvos. Pagalvos, kad galėjo gyventi su kitu žmogumi, ne čia, pasirinkti kitą profesiją, bet iš tikrųjų pasirinkti negalėjo.
D. Š.: Kartais susidaro įspūdis, kad žiūrovų nepriviliotų net tokio lygio režisūra, kaip, pavyzdžiui, amžiną atilsį Ingmaro Bergmano.
A. S.: Mūsų požiūris labai ribotas. Kartais nepriimami fenomenalūs darbai. Panašiai buvo po Dante „Dieviškosios komedijos", kai per susitikimą vienas garbus režisierius paklausė Romeo Castellucci, ar jis apskritai skaitęs šį kūrinį. Mes organiškai nepriimame, nemokame atsiriboję matyti daugelio dalykų. Ateiname iš anksto nusistatę.
D. Š. Tai kaip tada sudominti teatru?
A. S.: Supratingų žiūrovų visada atsiras. Jie nuolat ieško teatro. Beje, aktoriai yra žmonės, matę mažiausiai spektaklių. Tai paradoksas, taip neturėtų būti.
D. Š. Ar tiki reklama ir vadyba, ugdant inteligentišką žiūrovą?
A. S. Visiškai. Reklama ir vadyba turi būti tokia: spjaunanti į bet kokius skrupulus. Nors spektakliai geriausiai „prasisuka", gandą perduodant iš lūpų į lūpas.
D. Š.: Režisierius išvažiavo. Kaip jūs, aktoriai, jaučiatės be jo „akies"?
A. S.: Mes dabar scenoje matysime vieną , du, tris personažus, o jų yra dešimt. Jis matydavo juos visus ir žinojo, kaip turi būti. Aktoriai yra tokie: palikti be priežiūros, jie tuoj pat pradeda režisuoti save.
D. Š. Ar per gana ilgą Tavo buvimą teatre pasikeitė aktoriaus profesijos nuostatos? Ar šiandien sunku būti aktoriumi?
A. S. Sunkus darbas. Ir darosi vis sunkiau. Kartais net pagalvoju: gal neverta plėšytis?
D. Š.: Ir spektakliuose, ir gyvenime Tau būdinga aukšta etika.
A. S.: Tai netiesa, nesusitvarkau su savo gyvenimu...
D. Š.: Manau, Tavo dabartinę būseną veikia Dėdė Vania. Linkiu kuo geriausios kloties.
Parengė Daiva Šabasevičienė
