Pokalbis su teatrologe Rasa Vasinauskaite
Pastaruoju metu išleista nemažai įvairių knygų apie teatrą ir jo asmenybes. Ar tai sutapimas, ar naujo etapo pradžia?
Tikriausiai galima kalbėti apie naują etapą. Tos knygos, pavyzdžiui, pokalbiai su Valentinu Masalskiu ar monografija apie Dalią Tamulevičiūtę, pasirodė laiku. Tiek jie, tiek ir kiti menininkai, tie, kurie kuria dabar ar kurių jau nebėra, turi būti įrašyti į šiuolaikinę teatro kultūrą. Neatsigręžę atgal, nežinodami praeities mes negalėtume įvertinti šiandienos.
Neseniai pasirodė Jūsų monografija „Laikinumo teatras. Lietuvių režisūros pokyčiai 1990-2001 metais ". Rašydama šią knygą pirmiausia norėjote kalbėti apie konkrečius kūrėjus - režisierius ar apie bendras tendencijas?
Iš pradžių svarsčiau apie penkių mūsų režisierių - Jono Vaitkaus, Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo ir Gintaro Varno - kūrybos analizę 10-ąjį XX a. dešimtmetį. Ketinau per penkis portretus pristatyti to laiko teatrą, kuriame susikirto ir savaip susiliejo ankstesnių dešimtmečių palikimas ir naujovės. Na o rašant ėmė plėstis ne tiek portretai, kiek juos formavęs kontekstas. Pastarasis anaiptol nebuvo lengvas. Pavyzdžiui, 1999-aisiais, apibendrinant dešimtmečio pokyčius, buvo teigta: išnyko eksperimentinės dvasios ieškojimai, išnyko teatrai kaip reiškiniai ir režisūrinės asmenybės, smuko profesinis lygis bei meninė kalba ir pan. Tačiau taip atrodė anuomet, kai ir teatro kritikai, ir praktikai, ypač jaunieji, karštai reagavo į esamą situaciją ir bandė ieškoti išeičių. O štai prabėgo dar dešimtmetis, ir anas laikas man dabar atrodo buvęs kūrybiškai pats intensyviausias. Gintaras Varnas per knygos pristatymą pasakė, kad tai buvo mūsų jaunystės laikas, gal todėl jis toks svarbus. Bet turbūt reikėjo nuo jo šiek tiek atitolti, kad anuometiniai įvykiai koncentruotųsi ir įgautų naują prasmę. Kaip tik todėl knygoje atsirado gerokai platesnis istorinis ir teorinis kontekstas, padedantis įvardyti naujų reiškinių formavosi tendencijas ar apskritai lūžio laikotarpio teatro situaciją.
Lietuvių teatras dažnai kaltinamas uždarumu, savo knygoje rašote, jog po 1990-ųjų teatras ėmė žvelgti plačiau. Ar per tuos dvidešimt metų jis dar labiau atsivėrė?
Man atrodo, vienas iš esminių skirtumų yra tai, kad pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį teatras atliko gerokai daugiau funkcijų. Prisimenant sovietinį laikotarpį, jis tarsi stengėsi susigrąžinti buvusią vertę, „angažuotis„ tiek meniškai, tiek socialiai. Ir turėjo ne tik sutelkiančią idėją, bet ir aiškiai teigė savo poziciją anuometinių pramoginių spektaklių ar tiesiog blogo teatro, stagnuojančios kultūros politikos atžvilgiu kintančiame gyvenime. Teatro ir publikos, net teatro ir kritikos dialogas buvo aktyvus, diskusinis. Žinoma, kalbu ne apie teatrą kaip valstybinę įstaigą, bet apie asmenybes, kurių iniciatyva kūrėsi centrai, festivaliai, vyko forumai ir konkursai. Na o su antruoju nepriklausomybės dešimtmečiu šis sujudimas ėmė silpnėti. Gali atrodyti, kad viskas tarsi nusistovėjo, teatras tapo tiesiog teatru, nes daugybę kitų funkcijų ėmė atlikti televizija, internetas, socialiniai tinklai ir pan. Bet kartu teatras prarado savo konfliktiškumą, kažkokią savo idėją, bendruomeniškumo ar bendrumo su žiūrovais jausmą. Man atrodo, kad panašūs procesai įvyko visose kultūros srityse - savotiškas išsisluoksniavimas, vieniems prisitaikant prie aplinkybių, o kitiems tiesiog paliekant šalį. Žinoma, sujudimas, maištavimas visada būdingas jauniems - debiutavusieji 10-ąjį dešimtmetį iš tikrųjų norėjo pokyčių ir patys to siekė, šiandieniai jaunieji ateina ramiau, bet ir pasitraukia lengviau. Arba eina ten, kur gyvenimas neatrodo toks pilkas... Beje, mūsų teatro vertinimas priklauso nuo mūsų patirties. Man lygiai taip pat įdomu, ką šiandien daro minėti dabar jau vyresni režisieriai, nes turiu galimybę jų darbus lyginti ir džiaugiuosi, kad galiu atrasti iš naujo. Taip, jie suformavo tam tikrą teatro estetiką, etiką, net savotišką mūsų teatro kanoną, bet kartu tai, ką jie daro, vis dar yra gyva, provokuoja. Kartais provokuoja net „tradicijos“, kuri gali būti sveika alternatyva jauniausiųjų paieškoms, gyvybingumu.
Kaip tuomet čia turėtų įsilieti jauni režisieriai? Kaip jiems įsisprausti į šią „tradiciją"? O jeigu kalbame tik apie režisierius, tai kokioje padėtyje šiandien atsiduria aktorius?
Jaunųjų situacija visais laikais buvo tokia pati, ar prieš dešimtmetį, ar dar anksčiau: visuomet ateina nauja karta ir ji kažką keičia arba ne. Kartais talentingoms asmenybėms labai padeda laikas - leidžia atsiskleisti, iškelia, padaro populiarias. Bet yra ir kita galimybė - jei žmogus nesiblaško, nuosekliai eina savo pasirinktu keliu, vien šiuo savo kryptingumu jis suras savo vietą ir teatre, ir laike.
Pavyzdžiui, Benas Šarka, sakytum, alternatyviausias mūsų kūrėjas, bet toks jis štai jau dvidešimt metų, nes kito panašaus neatsirado. Tad Šarka tiesiog yra belaikis, jis nesensta, nors ir nejaunėja. Arba, tarkim, Agnius Jankevičius debiutavo labai įsimintinai, tačiau, matyt, „ne laiku„, ir prireikė dešimtmečio, kad apsispręstų, koks teatras jam artimas ir kokį nori kurti. Vieni idėjas generuoja greičiau, kiti lėčiau, tačiau kaip tik idėjų šiandieniams jauniesiems trūksta. Galbūt anuomet pasakyti kažką nauja buvo lengviau - kad ir reaguoti į patį lūžio momentą, šiandien - daug sunkiau, vadinasi, reikia ieškoti savo kalbos, savo stiliaus ir ja oponuoti bendram kontekstui. Kai tokios opozicijos nėra, tuomet ir teatras ima suktis labai ribotoje erdvėje. Nepaisant „meno inkubatorių“ ar kasmet jauniesiems suteikiamos „Menų spaustuvės„ erdvės, iš jaunųjų pasigendu savo žodžio apie tai, ką jie mano apie save bei šiuolaikinį pasaulį ir ko jie iš jo nori. Puiku, kad jie įvaldę techniką, gali iš visko sukurti spektaklį, tačiau visada ateina toks momentas, kai už technikos norisi matyti dar ir kūrėjo veidą... Režisūrinis teatras, režisieriaus asmenybė mūsų teatrui buvo ir yra labai svarbi. Ir kartu juk matome kolektyvinės kūrybos židinius, pavyzdžiui, „cezario grupę“, „Atvirą ratą„. Tai ne „autoritarinės“ režisieriaus valdžios, o aktorinių individualybių grupės, kurioms režisierius reikalingas kaip bendraautoris, nes teatras čia kuriamas iš individualios patirties. Yra spektaklių, gimusių kaip aktorinės iniciatyvos, bet jų negalėtum pavadinti komerciniais, nes čia susitikimas su žiūrovais yra motyvuotas pačios kūrybos alkio.
O kaip susitikimas su kritika? Kada ir prie ko - kūrėjų ar žiūrovų - ji buvo arčiau?
Kritika visada atliko ir atlieka savo funkciją. Ji negali sėdėti ant dviejų kėdžių, nes jos požiūris yra nešališkas. Man atrodo, kad teatro kritika savo aukso amžių išgyveno sovietiniais laikais - ji buvo tas tarpininkas, kuris palaikė ir net formavo žiūrovų ir kūrėjų dialogą. Ir, matyt, neatsitiktinai autorinė režisūra, grįsta ne tiek dramos teksto „pastatymu„, kiek spektaklio, kaip savitos meninės sistemos, sukūrimu, išaugino ir sustiprino interpretacinę kritiką. Tokia ji išliko ir 10-ąjį dešimtmetį, ir net vėliau, bandydama gilintis į režisieriaus kuriamą pasaulį. Žinoma, buvo ir „recenzuojanti“, įvertinanti ir net sutriuškinanti spektaklius, kokios šiandien galėtume pasigesti. Tai ne kritikos kaltė, kad šiandien ji nerecenzuoja kiekvieno spektaklio, o jauni autoriai dar tik mokosi vertinti, nebijodami sulaukti atsakomojo smūgio. Kažkuriuo metu iš tikrųjų buvo apėmęs jausmas, kad kritika šiandieniam teatrui nereikalinga, nes jo tikslas - kuo sėkmingiau parduoti spektaklius ir tenkinti publikos poreikius. Juolab kad ir nuomonių apie spektaklius galima atrasti bet kuriame teatro ar kitokiame tinklalapyje, ir šios nuomonės dažnai lemia žiūrovų pasirinkimą. Bet kaip tik todėl, kad teatras neliktų savo paties vakuume, manau, kritika šiandien ypač reikalinga. Ji gali padėti suprasti, kokiame kontekste dirba menininkas, kokį ryšį su „tradicija" ar naujovėmis turi jo kūrinys, kiek svarbus yra vieno ar kito jauno režisieriaus pasirodymas viename ar kitame teatre. Nes tik kritika spektaklį, reiškinį gali įrašyti į bendrą lietuvišką ir platesnę teatrinę erdvę, suteikti jam išliekamosios vertės. Be abejo, ir kritika priklauso nuo teatro - kokie spektakliai, tokie apie juos ir tekstai. Bet visada bus svarbu, koks žmogus ateina rašyti ir kokia yra jo intencija. Kaip kūrėjai, taip ir kritikai turi save motyvuoti.
Kokie Jums atrodo šie teatro metai?
Nemačiau daug spektaklių, bet yra keturi skirtingi, gal net paradoksalūs įspūdžiai, kurie galėtų atspindėti dabartinį Lietuvos teatro kontekstą. Pirmasis - Jono Jurašo Kauno dramos teatre statyta „Antigonė Sibire„. Džiaugiuosi Eglės Mikulionytės, Liubomiro Laucevičiaus, visos trupės ir, žinoma, Jurašo darbu. Man tai vienas spektaklių, kuris padėjo įvertinti Jurašo padėtį dabartiniame teatre. Iš skirtingų pozicijų ir laiko perspektyvų režisierius pažvelgė į amžiną tragiško pasirinkimo situaciją ir sukūrė ne tiek tautos dramą, išplėtotą per jaunimo kelionės į Sibirą motyvą, kiek dvasinės stiprybės liudijimą, suteikiantį itin aktualų skambesį Anouilh´aus „Antigonei“. Be to, tai turbūt vienintelis pastarųjų metų lietuviškas dokumentinis spektaklis, kuriame susilieja istorija ir dabartis, ir tampa įmanomas natūralus vaidinančiųjų ir žiūrinčiųjų buvimas kartu. Antras - Oskaro Koršunovo „Dugne„, kuriame, man pasirodė, režisierius permąsto šiuolaikinio teatro vaizdingumą ir uždavinius. Žinant, kokius vizualiai ir techniškai įspūdingus spektaklius šis režisierius stato užsienyje, šis, atvirkščiai, yra sutelktas į žmogų, tiksliau - į aktorių. Drįsčiau sakyti, kad „Dugne“ savaip pratęsia „Hamletą„ - kas lieka po to, kai „nebelieka spektaklio“ ir visi vaidmenys suvaidinti. Šiuo požiūriu tai irgi savaip asmeniškas režisieriaus darbas, kuriame itin svarbu nepatogus, bet užtat gyvas ir tiesioginis aktoriaus ir žiūrovo ryšys. Trečias - jauno režisieriaus Tomo Jašinsko Jaunimo teatre statytas „Keturiais vėjais„ pagal Kazį Binkį. Gaivus, azartiškas, be jokių išankstinių nuostatų tiek keturvėjininkų, tiek lietuviško teatro tradicijos atžvilgiu ir kartu tiesiantis tiltus iš šiandienos į praeitį, kad ten atrastų tokius pat jaunatviškus ir žmogiškus „personažus“. Ir ketvirtas - Artūro Areimos „Prakeiktieji„. Galima šio režisieriaus darbus vertinti įvairiai, man toks teatras nėra priimtinas, bet ir ankstesniuose jo darbuose, ir „Prakeiktuosiuose“ matau režisieriaus norą grįžti prie dramaturgijos (geros, klasikinės dramaturgijos), tekste ir žodyje rasti sceninio veiksmo esmę ir suteikti jam raiškią, aktyvią formą. Štai tokie keturi spektakliai, kuriuos sau net galėčiau pavadinti pastarojo sezono reiškiniais.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Sigita Ivaškaitė
