Nuoširdžiai sveikiname maestro Virgilijų Noreiką, pelniusį Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Ta proga skaitytojams siūlome naujausiame žurnalo „Bravissimo" numeryje publikuoto interviu dalį. Dainininką kalbina Audronė Juozauskaitė.
Maestro, kas lemia sėkmingą dainininko karjerą? Ar laimingai susiklosčiusios aplinkybės, namų aplinka, sėkmingas pirmųjų pedagogų pasirinkimas, darbštumas, o gal paslaptingieji genai?
Mano gyvenime susidėjo labai daug įdomių įvykių. Pirmiausia, aišku, buvo labai geri genai iš motinos pusės. Tėvas nežmoniškai mylėjo meną, nors pagal specialybę buvo siuvėjas. Mama daug dainuodavo namie. Jaunystėje dirbo kino teatro kasininke (o kino teatras tuo metu buvo ir vienintelė koncertinė salė), mama kelis kartus girdėjo Aleksandrą Vertinskį, Antaną Šabaniauską, mūsų operos žvaigždes ir dainuodavo nemažai jų kūrinių. Tai irgi prisidėjo prie mano ugdymo. Nuo vaikystės Šiaulių dramos teatro spektaklyje „12 brolių juodvarniais lakstančių" vaidinau Nykštuką. Už spektaklį net gaudavau kažkiek markių. Tik mano pavardės nerašydavo programėlėje, padėdavo tris žvaigždutes, kas man keldavo didelį nepasitenkinimą. Kadangi kartu buvo rodoma ir operetė, iki šiol žinau ištisas melodijas su to meto vertimais. Mano gyvenimas ir buvo susietas nuo mažumės su teatru. Balsas anksti atsirado. Dar gimnazijoje mokydamasis dainavau mokyklos chore, kurio tik balso sunkesnė partija, prie tų ir statydavo dainuoti.
Vėliau įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Pradžioje - be stipendijos. O laikai sunkūs buvo. Labai smarkiai padirbėjau ir gavau stipendiją. Taupydavau, po metų nusipirkau seną seną pianiną. Beje, vienu metu vadovavau pučiamųjų orkestrui ir netgi dariau orkestruotes.
Paskui prasidėjo mutacija, nebegalėjau švariai dainuoti. Dainuodamas solo chore, aukštindavau, išeidavau iš tonacijos ir nebegalėdavau grįžti atgal. Dėl to manęs niekas nebenorėjo imti. O pradžioje mane mokė toks Antanas Norvaiša, iš kurio aš gavau dainavimo, kvėpavimo, garso formavimo pagrindus. Beje, nuvažiavęs į Italiją su Giannaro Barra dirbau labai panašiais principais. Vėliau patekau pas Antaną Karosą, kuris pats niekur nedainavo. Po metų mokymosi man kiti pradėjo sakyti, kad keisčiau pedagogą, nes tuoj ir pats nebegalėsiu dainuoti. Tuomet jau patekau pas Kiprą Petrauską, kuris, beje, nedavė man nė vieno pratimo. Ir niekam neduodavo pratimų, dirbdavo su interpretacija. Sakydavo: „Aš profesorius, pas mane turi ateit pasiruošę dainininkai, o aš juos mokau interpretacijos."
Studentų spektaklyje padainavęs Lenskį buvau pakviestas debiutui Operos teatre, po kurio tapau stažuotoju ir paruošiau visą eilę vaidmenų: Čekalinskį, Arlekiną, Naglį, Almavivą. O po metų mane oficialiai pervedė į etatinius solistus.
Beje, tais laikais žiūrovų teatre nebūdavo daug. Esu suskaičiavęs, kad su mumis, studentais, kurie eidavo be bilietų, „Bohemą" žiūrėjo 19 žiūrovų.
Koks buvo sėkmingiausias Jūsų pasirodymas?
Daug sėkmingų buvo. Bet profesionaliausias buvo teatre La Scala dainuotas Pinkertonas. Ir tik per savo nepatyrimą praradau 5 „Simono Bokanegros" spektaklius. Anksčiau numatytas solistas spektaklio nebaigė, todėl E. Piazza - ypatingo autoriteto repetitorius ir dirigentas - paprašė manęs padainuoti perklausoje, o aš atsakiau, kad partiją esu paruošęs, bet nežinau, kokios formos esu, nes prieš savaitę buvau dainavęs Pinkertoną. Tuomet jis nieko nesakęs atsistojo ir išėjo. Nepagalvojau, kad La Scala´oje už durų stovi 200 tenorų, kurie nori dainuoti tą patį vaidmenį. Aš netikiu, kad tai būtų kažkaip kitaip nulėmę mano gyvenimą, nes į užsienį nebūčiau bėgęs. Buvau gavęs pasiūlymų iš užsienio teatrų, tačiau man buvo pasakyta: „Pas mus (t. y. Sovietų Sąjungoje - A. J.) nepriimtina", kad kontraktus pasirašinėtų patys solistai. Viskas buvo daroma per Goskoncertą, o jie turėjo gauti leidimus iš atitinkamų įstaigų ir t. t. Ir metams (o toks buvo pasiūlymas iš Tel Avivo operos) manęs niekas nebūtų į užsienį išleidęs. Be to, nepaisant honoraro dydžio, už pasirodymą aš gaudavau viso labo tik 167 dolerius.
O prasčiausias spektaklis?
Aišku, kad buvo. Vieną „Otelo" spektaklį teko net nuimti, nes po antrojo veiksmo praktiškai nebegalėjau dainuoti. Ir publika tai matė. Žiūrovų atsiprašė, kad teko nutraukti spektaklį. Tačiau bilietus atsiėmė tik 11 žmonių - kaip šiandien atsimenu.
Kaip jautėtės po to? Ar nebuvo sunku vėl išeiti į sceną?
Žinoma, buvo trauma. Bijojau eiti į sceną dainuoti. Po to praėjo du trys mėnesiai, kol vėl ryžausi.
„Otelą„ ruošiau su pianiste Gražina Ručyte, po didelės, ligos iššauktos pertraukos. Tuo metu direktoriavau. Buvau visiškai „ne formoje“. Manau, mane dėl to ir paskyrė vadovauti teatrui, nes galvojo, kad aš jau baigiau dainininko karjerą. Juk tuo metu nebuvo daug žmonių, turinčių tokią didelę praktiką, kaip aš, mačiusių daug spektaklių - dainavau ir užsienyje, ir Didžiajame teatre. Tačiau aš visiškai nieko nesupratau finansuose, todėl buvau paskirtas meno vadovu - direktoriumi.
 |
| Loreta ir Virgilijus Noreikos. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Visą gyvenimą buvote žinomas ir kaip puikus lengvosios muzikos atlikėjas. Jums savo dainas dedikavo ne vienas kompozitorius. Ar matote skirtumą tarp savo ir dabartinių solistų atlikimo?
Žinoma, pastebiu. Matot, tada jaunimas klausydavo muzikos - lyrinės, gražios. Dabar jūs pasižiūrėkit - patys artistai dainuodami ploja ir kviečia publiką ploti. Jiems visiškai nereikia dainuoti. Jiems svarbu, kad salėje būtų triukšmas. Aš stebiuosi ir ne vienam dainininkui sakau, kai jis ragina salę ploti paskui jį: „Ar tu taip blogai dainuoji, kad nori, jog publika tavęs negirdėtų?„ Aš baisiai noriu, kad manęs klausytų, kiekvieną mano žodį išgirstų. Niekada nesu prašęs publikos, kad plotų man dainuojant. Ne, aš jų nestabdau. Bet dažniausiai plojimai taip ir pasibaigia, vos prasidėję. Anksčiau žmonės labiau klausydavo. Ir laiškus rašydavo. Žurnalas „Jaunimo gretos“ trejus metus iš eilės pagal klausytojų laiškus mane rinko į iškiliausių Lietuvos menininkų dešimtuką.
Kaip Jums pavyksta išlaikyti publikos dėmesį?
Pirmiausia aš nesimaivau. Nesimaivau ne vien grimasos prasme. Noriu, kad suprastų, apie ką aš dainuoju. Aš dainuoju publikai ir todėl daugiausia - lietuviškai. Nors kai kuriuos kūrinius - tiek koncertinius, tiek operų vaidmenis - žinau net trim kalbom (lietuviškai, vokiškai, rusiškai; itališkai, rusiškai, lietuviškai).
Visą laiką dirbau teatre, dėsčiau. O gal reikėjo užsiiminėti CD leidyba? Ypač kai tie CD tik prasidėjo ir jų buvo nedaug.
Manote, kad klasikinės muzikos CD leidyba Lietuvoje gali būti komercinis objektas?
Gal ir gali. Bet kad išleistum vieną CD, tenka įnešti nemažą sumą savų pinigų. Tačiau aš tų pinigų niekada neatsiimsiu. Praktiškai, primokėti tenka visur. Išskyrus paskutinius du CD su Kauno simfoniniu orkestru. Vieną įrašiau su dirigentu Vytautu Lukočiumi, kitą - su Modestu Pitrėnu.
„Švelnumas" - mano mėgstamiausia kompaktinė plokštelė...
Klausykit, „Švelnumas" man pačiam labai patinka! Pagal savo standartus aš jį vertinu kaip geriausią kompaktą, išskyrus gal operų arijas, kurias buvau įdainavęs su Didžiuoju teatru.
Ar dainininko gyvenime balsas yra svarbiausia?
Balsą reikia turėti. Nors jį galima ištobulinti iki tam tikro lygio. Ir sugadinti galima. Mano balsas, pavyzdžiui, studijų metais buvo nudainuotas, jau nebeturėjau „sol", mano stygos buvo visą laiką rausvos. Ir tik kai perėjau mokytis pas Petrauską, stygos vėl pasidarė normalios spalvos. Visą tą laiką aš neteisingai dainavau. Dvejus metus!
Bet juk būna žmonių, kurie turi puikų balsą, ...
... o neturi ko kito.
Vadinasi, balsas ne visuomet yra lemiamas veiksnys?
Ką aš ir kalbu. Visuomet sukinėjausi šalia balso toj „košytėj" - muzikos ir teatro sferoje.
(Post Sriptum...)
Būtinai parašykit, kad mano gyvenimas labai pagerėjo, kai sutikau Loretą (Bartusevičiūtę - A. J.), savo antrąją žmoną. Radau namus. Ir mano gyvenimo užkulisiai nurimo.
Sunku būtų ką nors pasiekti prie neramių užkulisių...
Būčiau nusilėbavęs arba nustojęs dainuoti.
Visą interviu su Virgilijumi Noreika skaitykite naujame žurnalo „Bravissimo" numeryje (2010/2011 gruodis/sausis).
