60 metų sukaktį minintis V.Bagdonas filmuojasi rusų režisieriaus juostoje
„Kai negali būti pranašas savame krašte, tik svetimame, atsiranda visokių emocijų“, – atsiduso V.Bagdonas. Vakar garsusis aktorius Sankt Peterburge tyliai šventė 60 metų jubiliejų.
„Tai kaip toliau gyventi, broli mano?“ – toks klausimas iš V.Bagdono lūpų paskutinę praėjusių metų dieną pasigirdo Lietuvos paveikslų galerijoje per gruzinų dailininko Niko Pirosmanio parodos atidarymą. Tiesa, šį klausimą ištarė pats Pirosmanis, kurį Lietuvos teatro publika pažino prieš tris dešimtmečius Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Pirosmani, Pirosmani...“.
Premjeros Jaunimo teatre laikais V.Bagdonui ėjo 33 metai. Tai buvo žiūrovų meilės pradžia. Šešiasdešimtmečio proga su V.Bagdonu kalbėjomės Rusų dramos teatre, kur aktorius, Muzikos ir teatro akademijos dėstytojas atėjo į repeticiją.
- Spektaklis „Pirosmani, Pirosmani...“ formavo požiūrį, kad menininkas neturi būti sotus ir turtingas – tik tada jis gali kurti. Kaip jums šiandien skamba ši mintis?
- Nemanau, kad menininkas turi būti persirijęs. Bet jis neturi būti ir ujamas, skriaudžiamas. Kad ir kokius laikus imtum, vis tiek skriaudą jauti. Gal menininkai pernelyg jautrūs?
Menininkas iš principo yra laisvas žmogus. Jis negali būti sukaustytas normų. Aš kalbu ne apie moralės normas – padorumas būtinas. Vis tiek menininkas kitoks ir gyvena jis kitaip. Ir joks menininkas nepadlaižiaus santvarkai ir valdžiai.
- Dar yra padlaižiavimas publikai.
- Apie tai su savo studentais nemažai kalbamės, bet jie ir patys atskiria, kur skonis peržengia ribas. Tiesą sakant, skonis ir estetika – velnio išmonė. Kai buvo tik Adomas ir Ieva – viskas buvo gražu ir reikšminga, o kai tik atsirado gundymas, tada ir prasidėjo. Kažkur skaičiau: menas turi būti lengvas ir linksminantis, nereikia jokių rimtų elitinių menų, teatre žmogus turi tik pailsėti, atsipalaiduoti. Tokia ateitis.
- Šit kaip: norisi pramogos, o vis tiek traukia vadinti ją menu, nes taip kilniau?
- Vieną rimtą žmogų pasikviečiau į E.Nekrošiaus „Faustą“. Jis net supyko, įsižeidė – į šitokią kančią jį įgrūdau. Jo kiti kriterijai. Jis pripažįsta tik „McDonald´s“ primenantį teatrą iš paslaugų sferos. Aš nepriklausau tokiam teatrui. Ir neturiu tokios patirties. Nors gyvenu iš teatro, kaip Eimuntas Nekrošius ir jo spektaklių artistai.
Keista, tenka vaidinti E.Nekrošiaus spektaklius svetur, kad galėtume gyventi iš rimto, o ne iš pramoginio teatro. Nepamirštu festivalio Sankt Peterburge, kur 2007 metais buvo parodyti visi E.Nekrošiaus spektakliai. Ankstyvieji – iš videoįrašų, dabartinius vaidinome.
Kai prasidėjo „Otelas“, plojimai pasigirdo iškart. Žiūrovai šitaip reagavo į ką tik peržiūrėtus spektaklius: „Pirosmani, Pirosmani...“, „Dėdė Vania“, „Nosis“, kur mano nemažai dirbta. Pajutau, kad mano įnašas jiems atrodo svarbus. Gal mes ir patys kalti, nenusipelnėme gyventi geriau – neužsiauginome Lietuvoje publikos. Parodome keletą E.Nekrošiaus spektaklių, ir publika pasibaigia. Dabar net ir nėra kur vaidinti, nes Nacionalinis dramos teatras nebenuomoja savo scenos. Praėjusiais metais kažin ar vaidinome Lietuvoje?
- Įdomu, kada ir kur vaidinote pernai ir kada, kur – artimiausi E.Nekrošiaus spektakliai?
- Lapkričio pradžioje vaidinome „Otelą“ Tbilisyje, kur šilta ir visi šypsosi, o „Faustą“ kovo pabaigoje rodysime Seule, Pietų Korėjoje. Gegužę – dešimt „Faustų“ Paryžiuje. Ir pačiam E.Nekrošiui gerai sekasi. Jis kviečiamas režisuoti įvairiose šalyse. Net „La Scala“ teatras laukia, kad jis statytų operą „Faustas“.
Ir „Meno fortas“ galingai skamba, bet atrodo, kad Lietuvoje mūsų nėra. Gal iš tikrųjų, kaip sako Pirosmanis, reikia visiems geriems žmonėms susiimti už rankų, susėsti ir kažką spręsti. Kritikai, ir jūs netylėkite. Kai negali būti pranašas savame krašte, tik svetimame, tada visokių emocijų atsiranda.
- Kaip jūs jaučiatės, kai atrodo, kad kaip aktorius pasiekėte viską, kas įmanoma. Jums tikrai niekada neteks sakyti tokio monologo kaip dėdės Vanios: „Aš galėjau būti...“ Ir dar – jums niekada neteko gelbėtis komerciniais projektais.
- Matyt, toks yra mano gyvenimo būdas ir aš jo nekeisiu. Aš gana saugiai ir ramiai jaučiuosi savo profesijoje. Turiu darbų. Dėstau. Baigėsi mano, kaip Vaidybos ir režisūros katedros vedėjo, kadencija, ir aš paprašiau mane paleisti. Tas pareigas perėmė Aidas Giniotis.
Turiu spektaklių. Kauno muzikiniame teatre „Zorba“ dešimt metų rodomas. „Kabaretas“ – jaunesnis spektaklis, bet irgi vaidinamas. Su Aldona Vilutyte vaidiname Jono Vaitkaus režisuotą „Juodvarnį“. Dabar Rusų dramos teatre J.Vaitkus stato tą pačią pjesę. Spektaklis vadinsis „Juodasis strazdas“, vaidinsime su Liuda Gnatenko, o Rusijoje – su rusų artiste.
Vaidinsiu rusiškai. Tai bendras darbas su Sankt Peterburgo teatru „Baltijskij dom“ – mes keliausime. Numatyti „Juodojo strazdo“ spektakliai, pavyzdžiui, Udmurtijoje. Labai įdomu bus nuvažiuoti. Įdomiau nei darsyk vykti į Boloniją. Pabaigę „Juodąjį strazdą“ repetuosime Samuelio Becketto „Žaidimo pabaigą“ – J.Vaitkus pakvietė. Darbo intensyvumas nemažėja.
- Ar jus yra kvietę vaidinti kiti Lietuvos teatrai, ne vien Kauno muzikinis ir Rusų dramos teatras, kai jam vadovauja J.Vaitkus?
- Kitiems Lietuvos teatrams aš turbūt nereikalingas. Gal mano „feisas“ netinka? Man įdomu dirbti su J.Vaitkumi. Jis iškapsto šiuolaikines aktualias pjeses. Anksčiau, kai vaidinome jo režisuotą „Gagarino gatvę“, videotekoje toks vaikinukas manęs paklausė: „Kada vėl vaidinsite? Tai mūsų kultinis spektaklis“. Įsivaizduojat – kultinis?
- Švenčiate gimtadienį?
- Sėdu į traukinį ir važiuoju į Sankt Peterburgą filmuotis, tai jau seniai numatyta. Būsiu su režisieriaus Aleksejaus Učitelio filmavimo grupe. Vaidinsiu garvežio mašinistą lietuvį, kurio pavardė – Bagdonas. Stalino laikai. Per visas penkias dienas turbūt nufilmuosime vieną sceną. Po kelių filmavimo dienų – vėl repeticijos Vilniuje, Rusų dramos teatre, ir „Juodojo strazdo“ premjera.
Meistras – nuo pirmųjų žingsnių
* V.Bagdonas scenoje – nuo 1970 metų. Teatrologė D.Rutkutė rašė: „Kuo ilgiau galvoju apie V.Bagdoną, kuo daugiau jo personažų prisišaukiu prie savo darbo stalo, tuo įkyresnė šventvagiška mintis: aktorius atėjo į teatrą būdamas meistras“.
* Jo ankstyvieji vaidmenys – Rolandas („Ugnies medžioklė su varovais“), Martas („Vakarienė penkiems“) sukurti su D.Tamulevičiūte. Su E.Nekrošiumi – Niko Pirosmanašvilis („Pirosmani, Pirosmani...“), Serebriakovas („Dėdė Vania“), Merkucijus („Meilė ir mirtis Veronoje“), Saljeris („Mocartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras“), Tuzenbachas („Trys seserys“), Otelas, Faustas. V.Bagdonas vadinamas E.Nekrošiaus antruoju „aš“.
* Su J.Vaitkumi sukurti vaidmenys kameriniuose spektakliuose „Anna Weiss“, „Gagarino gatvė“, „Juodvarnis“.
* V.Bagdonas vaidino filmuose „Virto ąžuolai“, „Eik ir žiūrėk“, „Kvailių namai“, „Pasivaikščiojimas po dangų“ ir kituose.
* Aktorius įvertintas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu, Nacionaline kultūros ir meno premija, K.Stanislavskio fondo premija „Už indėlį plėtojant pasaulio teatro meną“.
