„Plojimai – žiūrovų arbatpinigiai teatrui už aptarnavimą“, – sakė režisierius Rimas Tuminas. Jis iš Maskvos grįžo į Vilnių parodyti Antono Čechovo „Žuvėdros“ , kurią pastatė su savo mokiniais.
Po dviejų premjerų Maskvos J.Vachtangovo teatre R.Tuminas porą savaičių dirbo su savo išugdytais studentais Vilniuje. A.Čechovo „Žuvėdra“, praėjusį birželį parodyta kaip diplominis jaunų aktorių darbas, šiomis dienomis tampa Mažojo teatro repertuaro dalimi.
Maskvoje R.Tuminas pastatė Williamo Shakespeare´o „Troilą ir Kresidą“ su savo pakviestais jaunais rusų aktoriais ir parengė monospektaklių diptiką „Paskutiniai mėnuliai“, kur vaidina žymieji J.Vachtangovo teatro aktoriai Irina Kupčenko ir Vasilijus Lanovojus.
Su režisieriumi kalbėjomės tarp „Žuvėdros“ repeticijų. Buvo smalsu, ar R.Tuminas Maskvoje patyrė įspūdžių, vertų įterpti į savo mokinių spektaklį?
- Ne, – atsakė 56 metų režisierius. – Aš tikėjausi rusiškos teatrinės kultūros, susijusios su jų istorija. Tačiau Maskvoje toks įspūdis, kad jie patys viską užmiršo, išseko, nebeliko ryšio su teatro kultūra, kurią sukūrė režisieriai Anatolijus Efrosas, Jurijus Liubimovas.
Nugenėta viskas, tik stagarai stovi. Aktoriai gyvena siužetu ir jiems nieko daugiau nereikia. Istorijos nėra – nei to spektaklio personažų, nei teatro. Kai vaidinamas tik siužetas, visi spektakliai vienodi.
- Ar savo jaunučiams artistams pasakėte tai?
- Dabar pamačiau, kad juos ištiko tas pat. Vadinasi, tai – bendra liga. Per tą pusę metų jie liko tik pjesės siužete. Žiūriu „Žuvėdros“ repeticiją ir klausiu: kas čia per purvai, dulkės kažkokios? Bet jie jauni ir šviesūs, jie supranta. Jie įveiks.
Ir J.Vachtangovo teatro repertuare yra „Žuvėdra“. Sergejus Makoveckis ten vaidina Trigoriną. Režisavo vienas iš aktorių. Siaubas žiūrėti, ką jie ten išdarinėja. „O publika kaip priima!“ – didžiuojasi S.Makoveckis. O juk kai spektaklis prastas, publika ploja sau.
- Gal galite paaiškinti šį reiškinį plačiau?
- Tu man patarnauji, tu man pataikauji, tu man neši, su manimi koketuoji. Tu man išaiškini, aš tampu patenkintas ir sau ploju, nes viską supratau – tu man viską išdėstei, man nereikėjo kamuotis. Šitaip klientas padėkoja padavėjui. Teatrui vietoj arbatpinigių – plojimai. Kuo daugiau arbatpinigių sumoki, tuo solidesnis išeini.
Teatras aptarnauja ir net nesupranta, kad atlieka padavėjo vaidmenį. Nešioja žiūrovams ir šaltus, ir karštus patiekalus, ir būtinai desertą: susigalvoja scenas, po kurių turėtų sulaukti aplodismentų. Tai gali būti bet kas – net spyris partneriui į užpakalį.
- Įdomu, ar patiems aktoriams tokia veikla atrodo kūrybinga?
- Statydamas „Troilą ir Kresidą“ pastebėjau, kad jau per ketvirtą ar penktą repeticiją aktoriai ima siūlyti, kaip spręsti vieną arba kitą sceną. Pamaniau, kad jie įsigilinę į pjesę. Pasirodo, kiekvienas ilgiau vaidinantis artistas turi gal po dvidešimt „priemonių“. Randa tinkamą momentą ir pasiūlo režisieriui. Kad ir tą spyrį partneriui. Gal tiks? Jeigu netinka, jie turi kitų pasiūlymų. Esi užmėtomas jais kaip šiukšlėmis. Reikėjo tai išvalyti. Pakeičiau pusę artistų. Po mėnesio vėl keičiau. Dar po mėnesio atsivedžiau visiškai jaunus artistus – ką tik baigusius teatro mokyklą. Visą kursą.
- Statydamas „Paskutinius mėnulius“ dirbote su žiūrovų mėgstamu V.Lanovojumi. Publika kadaise jį dievino. Koks tai aktorius?
- Ir dabar jį dievina. Jis turėjo tris spektaklius, dabar liko du, nes vieną – „Mieląjį apgaviką“ – teko nuimti. V.Lanovojus su Julija Borisova vaidino Bernardą Shaw ir Patrick Campbell mažojoje scenoje. Autorius Jerome´as Kilty atsiėmė teises – atėjo toks raštas iš Autorių teisių agentūros. Manau, tai buvo susiję su Rusijos karu Gruzijoje. Laiške priežastys nenurodytos.
Tada V.Lanovojus atėjo pas mane į kabinetą: „Parašykite laišką Anglijos karalienei“. Jis visu rimtumu buvo įsitikinęs, kad tai priešų darbas, nes Vakarai – visada priešas. Bet karalienė turi būti tolerantiška visoms tautoms ir menui, ji paveiks dramaturgą. Jei ne – mes toliau vaidinsime. O ką, sako V.Lanovojus, mes tada neleiskime jiems A.Čechovo vaidinti. Skelbkime karą.
Teko paaiškinti, kad nurodymą turime vykdyti, o ne kariauti. Kam Rusijai reikia aštrinti santykius? Po savaitės apsiramino. Liko V.Lanovojui du spektakliai. Abiejuose režisieriai ir pačiam artistui, ir publikai pasiūlo specialų efektingą įėjimą ar tris šuolius, nes 75 metų V.Lanovojus turi parodyti, kokios geros jis formos.
Pirmi mūsų susitikimai buvo gana šalti. Tik linktelėdavome. Jis manęs nepripažino iš principo – nes iš Vakarų, vadinasi, priešas. Jis supranta, kad sensta, bet priešinasi, slepia. Visur vaidina vieną ir tą patį. Anksčiau vaidino romantinius herojus, dabar jau visą dešimtmetį vaidina menininkus. Žiūrovai ateina žinodami, ką matys, ir alpsta. Per „Paskutinių mėnulių“ repeticijas buvo tiesiog įdomu: negi aš neprasimušiu?
- Išradote naujų metodų?
- Nieko čia nauja. Bandžiau jį prakrapštyti aštrumu. Tik dar labiau užsisklendė ir laikė neigiamas emocijas. Ėmiausi paskutinio būdo: stabdžiau jį ir pats rodžiau, kaip vaidinti. Tas rodymas ir repeticiją stebinčiųjų, spektaklį aptarnaujančiųjų reakcijos „pramušė“ V.Lanovojų. Jis su baime į mane žiūrėdavo: gal aš net geriau už jį vaidinu? O aš ir turėjau tokį tikslą: imsiu ir suvaidinsiu geriau už tave.
Tokia buvo kova. Ideologinė, nes aš iš Vakarų, ir teatrinė, nes ką čia mes Lietuvoje galime turėti – Maskvos teatras geriausias pasaulyje. Įnikau į kovą, nes kitos išeities neturėjau. Po premjeros užėjęs V.Lanovojus buvo ramus. Arbatos išgėrėme. „Už Lietuvą“, – pasakė jis. Na, štai jau žingsnelis. Net ne J.Vachtangovo legendų link. Bet nebeliko senių atsargumo. Jaučiu susitaikymo nuotaiką. Jie jau nebeturi man pretenzijų. Ir aš jiems neturiu.
R.Tumino mokiniai – savarankiški ir įdomūs
Vaidas Jauniškis, teatro kritikas:
„R.Tuminas per studijų vidurį savo mokinius paliko ir išvažiavo dirbti į Maskvą. Man pasirodė, kad kaip tik dėl to jie tapo labai savarankiški. Jie visiškai nepersiėmė R.Tumino stilistika.
Kurso vadovas, grįžęs iš Maskvos, su savo auklėtiniais aktoriais pradėjo statyti A.Čechovo „Žuvėdrą“ ir mėgino atkartoti savo chrestomatinę mizansceną – personažų kuopelę, judančią iš vienos scenos pusės į kitą. Tačiau iš šitų žmonių kuopelės nesulipdysi, jie pernelyg individualūs ir pernelyg skirtingi!
Iš visos festivalio „Tylos!“ programos man tai buvo pats neįdomiausias spektaklis, kurį pažiūrėjus kilo mintis, kad R.Tuminas neperprato šio kurso, bet tai jiems tik į naudą. O gal buvo kitaip – gal režisierius kaip tik perprato tuos žmones ir paliko juos ramybėje, netempė paskui save, o leido patiems reikštis. Ir jie tai daro labai įdomiai“.
