Audronė Jablonskienė
Baigiantis metams žinomas scenografas ir tapytojas Adomas Jacovskis pakvietė į jubiliejinę tapybos parodą „Lietuvos aido“ galerijoje (ji veiks iki sausio 6 d.). Prieš pat naujuosius Vilniaus mažojo teatro kavinėje pristatytas tos pačios galerijos išleistas albumas, išsamiai supažindinantis su dailininko kūryba.
Tarp grožio ir pavojaus
Vilniečiai A.Jacovskio vardą įsidėmėjo kartu su E.Nekrošiaus spektakliais „Katė už durų“, „Kvadratas“, „Pirosmani, Pirosmani...“ Įspūdį darė ryžtingas atsiribojimas nuo sceninio iliustratyvinio, raiškaus savito mąstymo demonstravimas ir lygiateisė autorystė su režisieriumi. Jis aiškiai nenorėjo teatre būti antrasis - tik visaverčiu, lygiateisiu partneriu.
Dviaukštis kalėjimo gultas „Kvadrate“, senovinė vitrina suveriamomis langinėmis („Pirosmani...“), akimoju kupranugariu Karanaru virstanti virvė („Ilga kaip šimtmečiai diena“) - viskas buvo neįprasta, funkcionalu, provokavo mąstymą ir veiksmą, o galiausiai tapdavo neatsiejamu spektaklio įvaizdžiu.
Jis mėgsta metaforas. Ne iliustratyvias, paviršutiniškas, o griebiančias veikalo prasmę už šerdies. Miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“ scenovaizdį kuria... išardytas fortepijonas. Jo apnuogintos stygos, didžiulis dangtis, klaviatūra gali tapti kuo tik nori - nuo skambančio, mylimuosius jungiančio liepto, vienuolio koplyčios iki gedulingo katafalko. Ir ta stulbinanti paralelė: išardytas muzikos instrumentas - kaip harmonijos praradimas meilėje, gyvenime...
Po įspūdingo penkmečio su E.Nekrošiumi prasideda iki šiol trunkantis vaisingas tendemas su Rimu Tuminu. Beje, tai jam priklauso „tamsos karaliaus“ definicija, kaip ir žodžiai: „Labai stiprus yra jo misticizmo, gogoliškos pasaulėjautos pojūtis“.
Bene ryškiausiai tą gogolišką pasaulėjautą žiūrovai pajuto „Revizoriaus“ finale, kai scenoje makabriško šokio sūkuryje įsisiautėja pamėkliška cerkvė-vaiduoklis. Meistras ne visada trenkia per smegenis netikėtumo efektu. Kartais mįslingi scenos objektai - pavirtusi tuščiavidurė kolona Sofoklio „Edipe karaliuje“ gigantiška galva G.Verdi „Makbete“, penkios milžiniškos rankos I.Stravinskio „Šventajame pavasaryje“ - kurį laiką apsimeta nepavojingi, prisijaukina žiūrovą tariama ramybe ir tik finale nugriaudėja visais egzistencinių prasmių perkūnais.
Už scenografiją spektakliams - pradedant „Kate už durų“ (1979), baigiant „Karaliene Bona“ (2002) - A.Jacovskis yra susižėręs visus įmanomus apdovanojimus Lietuvoje ir užsienyje, o 2000-aisiais buvo vainikuotas dar ir Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.
Vis tas pats paveikslas
Apie savo tapybą pats dailininkas taip pasakė: „Tapau vis tą patį paveikslą“. Vis tos pačios biblinių klajūnų, pranašų, mąstytojų, poetų, mitologinių žydų karalių galvos. Tai gali būti jo šeimos nariai, draugai, režisieriai, aktoriai - gal juos net atpažįstame, bet jie visi paženklinti tarsi to paties genetinio kodo - kaip ypatingos, lengvo gyvenimo nežadančios karmos.
Personažų viduje jauti vykstant kažkokią gilią, permanentinę dramą, srovenant vidinę įtapą. O išorinė išraiška visada ta pati: ovalinis galvos kontūras, užmerktos arba melancholiškai žvelgiančios migdolinės akys, ritualiniai rankų judesiai, retkarčiais - vienas kitas atributas: keleivio lazda, knyga, juodi angelo sparnai, juoda saulė... Ir, žinoma, kontrastingos, žaižaruojančios spalvos: mėlyna, juoda, raudona, geltona. Pats jis prisipažįsta: „Noriu tapyti vis tą patį, tik dar geriau“.
Galva Europos parke
Jau 8 metai (nuo 2001-ųjų vasaros) Europos kultūros parke snūduriuoja A.Jacovskio „Galva“, sukurta G.Verdi „Makbetui“. (Ją pagal dailininko nulipdytą modelį padarė skulptoriai Ramūnas Alminas, Vytautas Mikšionis ir Svajūnas Kižys). Albume jai skirtas visas skyrius („Skulptūra“). Gigantiška, tarsi ta iš rusiškos pasakos, kuri bylojo pranašystes karžygiui Iljai Muromecui, ji guli parko pakrašty, vis kitokiomis spalvomis dulsvai žėruojanti pavasarį ir vasarą, rudenį ir žiemą.
„Galva kaip visko kaltininkė, kaip materializuotos žiauriausios žmogaus mintys, slypinčios kiekvieno sąmonės gelmėse. Dabar ji guli po medžiais. Tikrąją sceną jai sukuria žiema, kai ištuštėja ir išgrynėja peizažas ir baltame fone ją aplanko ramybė“. (Vaidas Jauniškis).
