Audronė Jablonskienė
 |
| Nuotrauka iš www.dramosteatras.lt |
Mano pažintis su Kauno dramos teatro aktore Goda Piktyte nenuosekli, punktyriška – kada kokį gastrolinį spektaklį ištaikai pamatyti. Iškart ir tvirtai ją įsidėmėjau po nepamirštamos Gintaro Varno „Tolimos šalies“. Paskui buvo to paties režisieriaus „Donja Rosita, arba Gėlių kalba“.
Po atvirais nervais suvaidintos tylios dramos – įžūliai triukšminga kvatoklė panelė Ajola. Romantiškai nostalgišką „gėlių kalbos“ nuotaiką ji perveria lyg žaižaruojantis saulės spindulys, o žiūrovas stebisi: tai auksinio jaunimėlio jau būta ir Garcia Lorcos laikais?..
– Goda, regis, Jūs neturite amplua. Kiek kartų Jus mačiau scenoje, tiek kartų nustebinote. Kad ir praėjusį sezoną baigusiame spektaklyje „Pietūs su Liudviku“.
– „Neturėti amplua“ reiškia per daug nepasitikėti savo aktorine patirtimi, kiekvieną vaidmenį kurti lyg ir tuščioje vietoje. Čia svarbūs trys dalykai: gera medžiaga, operos režisierius ir geri partneriai.
– „Liudvike“ tokius turėjote: Daivą Stubraitę, Sigitą Šidlauską.
– Su Sigitu tą Thomo Bernhardo pjesę teatrui ir pasiūlėme. Seniai ją buvau skaičiusi ir vyliausi, kad kada nors...
– Vaidinote Liudviko jaunėlę seserį aktorę, kalbančią apie teatrą, vaidmenis. Taigi Jums nieko naujo – tarsi žiūrėti į veidrodį.
 |
| Daiva Stubraitė, Goda Piktytė ir Sigitas Šidlauskas spektaklyje „Pietūs su Liudviku”. Igno Maldžiūno nuotrauka |
– „Pietūs su Liudviku“ labai kietas riešutėlis, sudėtingas, intelektualus, prisodrintas nelengvai perkandamų poteksčių, kurios atsiskleidžia laipsniškai, kaip ir patys charakteriai – psichikos liga sergančio brolio ir dviejų jo seserų. Pjesė biografinė, autorius joje pavaizdavo auksinio Vienos laikotarpio filosofą Ludwigą Wittgensteiną ir jo šeimą. Buvome pasikvietę kaunietį filosofą, supažindinusį mus su anų laikų Vienos kultūriniu, intelektualiniu gyvenimu. Netgi konsultavomės su psichiatre, kuri padėjo perprasti personažų charakterius. Vyresnėlė sesuo, pedantiška, tvarkinga, savo ritualiniu bruzdesiu slepianti įtarumą, nepasitikėjimą savimi. Mano vaidinama jaunėlė – uždara, padidėjusio jautrumo, linkusi į ekscentriškumą, isteriją. Jos portretą yra nutapęs žymiausias austrų secesijos dailininkas Gustavas Klimtas. Vienoje esu mačiusi ne tik tą paveikslą, bet buvau ir Jozefštadto teatre, kuriame vaidino seserys.
– Regis, visus tris sieja ne visai broliški jausmai, už jų šmėžuoja dar viena ano laiko Vienos įžymybė – Sigmundas Freudas. Ar teko dar kada leistis į tokius jausmų labirintus?
– Ir visai neseniai. Fassbinderio pjesėje „Karčios Petros fon Kant ašaros“ vaidinu pagrindinės herojės tarnaitę Marlenę, neištariančią nė žodžio, nors visą laiką scenoje, pasišalina tik minutėlei – atnešti kavos, apelsinų sulčių. Įsitikinau, kaip žiauriai sunku tylėti. Noriu pasakyti, kaip sunku kurti vaidmenį neištariant nė žodžio. Mano herojė kenčia mylėdama savo šeimininką, kuris myli... kitą moterį. Tačiau tai nėra spektaklis apie homoseksualumą. Veikiau apie meilę, pavydo kančias, jausmų alkį.
Įdomu, kad mano debiutas Kauno dramos teatre prieš 10 metų buvo irgi Fassbinderio pjesėje – „Laisvė Brėmene“. Toks džiaugsmas vaidinti vienoje scenoje su Algimantu Masiuliu, Vilija Grigaityte, Petru Venslovu. Už Gešės Godfrid vaidmenį sulaukiau net nominacijos Kristoforui.
– Regis, ta pačia nominacija pažymėtas ir antrasis vaidmuo Kauno scenoje – Maša Jono Vaitkaus „Žuvėdroje“...
– Tos Mašos labiau norėjau nei Ninos. Vadinau ją švelniai Mašenka, mylėjau už jos nelaimingą, tylią meilę.
– Įžymūs dramaturgai, garsios pjesės, geidžiami vaidmenys ir staiga – Agathos Christie „Dešimt indėniukų“...
– Tai buvo azartiškas žaidimas su puikia aktorių komanda, kur reikėjo išlaikyti įtampą, kurti grėsmingai artėjančios atomazgos atmosferą.
 |
| Marlenė spektaklyje „Karčios Petros fon Kant ašaros”. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka |
Spektakliui ypatingo retro žavesio suteikė elegantiški Juozo Statkevičiaus kostiumai. Kiekvieno naujo personažo žiūrovai lankė lyg manekeno ant podiumo. Populiarų detektyvą (ir kaip visi detektyvai – trečią dieną jau tvirtai užmirštą) žiūrėjai lyg intriguojančią šaradą. Aktoriams užteko ironijos, žaismingumo, stiliaus jausmo.
Detektyvo elementų buvo ir „Laisvėje Brėmene“. Mano herojė turėjo keletą vaikų, keletą vyrų, kuriuos visus išnuodijo... kava. Kai eilinį kartą ji pasiūlo: „Gal, broleli, norėtum kavos?“, žiūrovai prapliumpa juoku...
– Ar pabaigoje galėtume apie asmeninį gyvenimą?
– Ne. Dėl savo atviravimo ne kartą ir skaudžiai gailėjausi. Jau įsitikinau, kad net saikingi, nekalti prisipažinimai juodu ant balto virsta lėkštomis banalybėmis, įgyja nepageidautinų spalvų. Kažkas iš klasikų yra pasakęs, kad negalima dalytis intymiausiais išgyvenimais nepadarius žalos sau. Šitos maksimos niekada neužmirštu
