„Arlekino milijonai“ - naujausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) baleto trupės premjera, kurios pirmieji spektakliai vyko kovo 24-25 ir 29-31 dienomis. Daugelyje pasaulio šalių žinomas Aleksejus Ratmanskis - choreografas archeologas, pagarsėjęs ne tik originaliais spektakliais, bet ir dėmesiu baleto istorijai. Jis LNOBT trupei ir žiūrovams padovanojo smagų reginį, nukeliantį į spalvingą ir lengvabūdišką fin de siècle epochą, kai grožio, meno ir pramogų pasaulyje buvo bandoma slėptis nuo artėjančių XX a. pradžios politinių ir socialinių negandų.
Arlekinas dažnai aptinkamas XVII-XX a. teatro ir šokio istorijoje; minima, kad pirmosios Vilniaus miesto teatro salės, veikusios Oskierkų rūmuose XVIII a. 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje, uždangoje buvo vaizduojamas arlekino apsiaustas, o įvairiose šalyse gastroliavusi italų cirko menininkų ir šokėjų Chiarini šeima 1827 m. vilniečiams parodė komiškas pantomimas „Milžinas, arba Arlekinas, burtininko mokinys“, „Arlekinas gydytojas“, „Arlekinas, iš meilės virtęs šunimi“ ir „Burtininkės, arba Arlekino gimimas“.
XIX a. antroje pusėje - XX a. pradžioje Imperatoriškajame teatre Sankt Peterburge dirbęs prancūzų choreografas Marius Petipa ir italų kompozitorius Riccardo Drigo drauge sukūrė spektaklį „Arlekino milijonai“, kurio premjera įvyko vos prasidėjus XX amžiui - vasario 10 dieną. Spektaklis parodytas Ermitažo teatre kartu su Aleksandro Serovo operos „Judita“ antruoju veiksmu, o vakaro programoje „Arlekino milijonai“ įvardyti kaip „dviejų veiksmų arlekinada“ („Juditos“ veikėjai išvardyti rusų kalba, „Arlekino milijonų“ - prancūzų). Arlekiną šoko lietuvių kilmės baleto solistas Georgijus Kiakštas (Jurgis Kėkštas), po trijų dešimtmečių atvykęs į Kauną ir dirbęs Valstybės teatre, Kolombiną - primabalerina Matilda Kšesinskaja (gerokai vėliau jos studijoje Paryžiuje tobulinosi Bronius Kelbauskas ir Marija Juozapaitytė), Pjeretę - Olga Preobraženskaja, po dešimties metų gastroliavusi Vilniuje.
Šie faktai suteikia naujajam LNOBT baletui papildomos vertės, juo labiau kad jis XX a. Lietuvoje statytas ne kartą. Valstybės teatre jį kūrė Pavelas Petrovas (1929), Nikolajus Zverevas (1935), po kelių mėnesių revizavo Aleksandra Fiodorova (1936), atnaujino Bronius Kelbauskas (1939), Kauno valstybiniame muzikiniame pastatė Vaclovas Germanavičius (1949), Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre Vilniuje vieno veiksmo variantą - Vytautas Grivickas (1971).
Ratmanskio rekonstruoti Petipa „Arlekino milijonai“ - europinė premjera, nes šis spektaklis 2018 m. pastatytas Amerikos baleto teatre, o 2022-aisiais jį pastatė Australijos baleto trupė. Spektaklį Vilniuje kūrė choreografo žmona ir asistentė Tatjana Ratmanskaja, daugiau nei mėnesį su artistais dirbo ir pats choreografas. Remiantis Harvardo universiteto bibliotekoje saugoma Nikolajaus Sergejevo notacija rekonstruotas ne tik choreografinis spektaklio audinys - scenografiją ir kostiumus, remdamasis dailininkų Oresto Allegri ir Ivano Vsevoložskio pirmavaizdžiais (1900 m. programoje kaip kostiumų dailininkas nurodytas Jevgenijus Ponomariovas), sukūrė amerikiečių dailininkas Robertas Perdziola.
Ratmanskis atkūrė ir sukūrė sklandžią režisūrinę bei choreografinę sistemą, kai vienas kitą nuosekliai keičia commedia dell'arte principais pagrįsti pantomimos epizodai, vaidybą ir šokį derinančios scenos ir grynosios klasikinės choreografijos pavyzdžiai. Spektaklio ritmas dinamiškas, išradingai rutuliojantis nesudėtingą pasakojimą, kurio intriga, nors pažįstama iš kitų klasikinių baletų (artimiausia - „Don Kichoto“ herojų kova už savo meilę), sudomina šmaikščiu žvilgsniu į Arlekino ir Kolombinos rūpesčius, kuriame apstu stilingo, nebanalaus humoro, choreografo siūlomo ir artistų perteikiamo su subtiliu saiko jausmu.
Muzikos vadovės ukrainietės Margarytos Grynyvetskos parengtas ir puikiai diriguojamas orkestras uždangos su kauke bei užrašu „1900“ fone pradeda pasakoti nuotaikingą Arlekino ir Kolombinos meilės istoriją, ir dar spektakliui neprasidėjus pasigirsta antrame veiksme išplėtota „Vieversio medžioklės“ - meilės - tema, kelianti asociacijų su „teatro teatre“ koncepcija.
Veiksmą pradeda Kasandro ir Pjero scena, jų pokalbis gestais aiškiai suprantamas ir remiasi senovinės pantomimos priemonėmis. Pasirodžius Pjeretei, jos grakštus šokis ir lengvu komizmu nuspalvinta vaidyba sceną pripildo nuotaikingos energijos, kuri netrukus prasiveržia gaivališku kaukių šokiu ballabile, žiūrovus įsukančiu į karnavalo šurmulį.
Estetinių atspalvių ir teatrinės nuotaikos spektakliui suteikia Levo Kleino šviesų partitūra: nutolus kaukių virtinei ir scenoje pritemus, šviesos spindulys išryškina Arlekino figūrą - arlekinada įsibėgėja. Pagrindinio personažo prisistatymą keičia žavinga Arlekino serenada su keturiomis bičiulių poromis ir Pjeretei asistuojančiu kavalieriumi. Iš puikiai parengtos spektaklio programėlės (redaktorė Eglė Ulienė) galima sužinoti, kad šis Drigo kūrinys netrukus tapo populiariu instrumentiniu, o vėliau - ir vokaliniu numeriu, dažnai skambėjusiu įvairiose koncertinėse programose. Įdomu, kad jau 1935 m. Valstybės teatre Fiodorovos redaguotoje „Arlekinadoje“ serenadą dainavo Antanas Šabaniauskas (Kelbausko atnaujintoje versijoje 1940-aisiais jį pakeitė Zigmas Survila; beje, serenada buvo dainuojama ir tuomečio Leningrado Mažajame operos ir baleto teatre 1975 m. choreografo Piotro Gusevo sukurtame vienaveiksmiame „Arlekinados“ spektaklyje).
Spektaklyje nemažai sceninių triukų, įdomių senoviniams baletams būdingų detalių. Arlekino kaip kultūrinio fenomeno nemirtingumą liudija jo gebėjimas prisikelti iš mirusių, kai jį, išmestą iš balkono, tiesiogine prasme į gabalus suplėšo Kasandro sėbrai. Arlekino, kurio kūno dalys sugrūdamos į tamsią laiptinę, atgijimas savaip primena ir paties baleto istoriją, nes Ratmanskio pastangomis spektaklis prisikėlė iš laike pasiklydusių fragmentų, detalių ir užuominų (kai kurios „Arlekino milijonų“ scenos iki šiol išlikusios ir atliekamos kaip koncertų ar baleto konkursų numeriai).
Vis dėlto nemirtingojo Arlekino regeneracinių galių nepakanka norint pelnyti mylimosios tėvo palankumą, todėl jam turi pagelbėti Geroji fėja, stebuklingai pasirodanti scenoje iš už skulptūros su apšvietimo ir sceninių dūmų pagalba. Jos Arlekinui padovanota pliauškynė ne tik į sceną stebuklingai įtraukia bičiulius, o į balkoną - Kolombiną ir Pjeretę, bet ir patį balkoną nuleidžia žemyn ir suteikia progą visai kompanijai pasprukti.
Antro veiksmo pradžioje Arlekinas pliaukštelėdamas porą kartų sustingdo visą minią ir apgina Kolombiną nuo įtūžusių Kasandro ir Leandro, o Fėjos (reikia nemažai atidumo, kad pastebėtum, kaip peruku, juoda mantija ir akiniais apsirūpinęs notaras per kelias sekundes virsta Gerąja fėja) patartas, pliaukštelėjimu pasibaigusia piruetų kombinacija sukelia pinigų fontaną, kuris pateisina ir patį spektaklio pavadinimą.
Įdomus garsinių elementų naudojimas: porą kartų užtikęs Arlekiną su Kolombina pabrėžtinai šūkteli Pjero, nedarniai dainuoja apsiaustu pridengtų Arlekino liekanų nesugebėjusi pastebėti kareivių kuopelė, šniaukšdamas taboką nusičiaudi Karininkas, o išvydę viršun skriejančius pinigus visi Arlekino ir Kolombinos vestuvių dalyviai sutartinai šūkteli, išreikšdami savo nuostabą.
Choreografinei ir estetinei spektaklio formai labai daug reiškia vaikų šokiai. „Arlekino milijonuose“ dalyvauja per trisdešimt Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių - ir ne tik kaip mažieji arlekinai, pjero, Gerosos fėjos pagalbininkės. Vyresniųjų klasių moksleiviai vaikinai šoka kartu su LNOBT artistais ballabile, polonezą, kadrilį, finalinį galopą.
Choreografiniai epizodai malonūs akiai harmoningais, gražiais siluetais, sklandžiomis judesių jungtimis, iš senų fotografijų atpažįstamomis duetinėmis pozomis. Tuo pasižymi ir antrame veiksme vestuvių scenoje rodomas išplėtotas Vieversių medžioklės - La Chasse aux Alouettes - choreografinis paveikslas, galbūt savaip ir kiek ironiškai parafrazuojantis „Gulbių ežero“ temą. Su mažu antrininku Arlekinas pasislėpęs už raudono besisukančio skėčio stebi į sceną sulekiančius dvylika vieversių (šokėjų suknelės ir kepuraitės - pilkšvai rusvų tonų) ir Kolombiną, kurią netrukus sužeidžia meilės šūviu iš savo pliauškynės. Šokių pynėje keičiasi grupinės scenos, svajingas adagio, po kurio eina efektingos Arlekino ir Kolombinos-Vieversio variacijos, atskleidžiančios Petipa choreografinę fantaziją ir Ratmanskio baleto istorijos išmanymą.
Solo epizodams pasibaigus spektaklis nenutrūksta, nes žiūrovams lenkiasi ne artistai, bet personažai: iki smulkmenų apgalvoti nusilenkimų niuansai ir pozos, kurių dėl charakteringų pritūpimų nesupainiosi su kituose klasikiniuose baletuose matomais reveransais (pats Arlekinas neslėpdamas susižavėjimo stilizuotai ploja Kolombinai, ragina ploti publiką arba duoda ženklą jai nurimti).
Arlekinadoje šoka visa LNOBT baleto trupė ir solistai - ir nė vienas jų nenuvylė. Pagrindinių šokėjų titulus visiškai pateistino Genadijus Žukovskis ir Kristina Gudžiūnaitė, sukūrę ryškius, ilgam įsimenančius personažus, o antro veiksmo finale Arlekinui ne iškeliant, bet mestelint Kolombiną į viršų sunku nustygti žiūrovo kėdėje. Geros technikos ir daug fizinių jėgų reikalaujanti choreografija lengvai pasidavė jauniesiems solistams - Edvinui Jakoniui (Arlekinas) ir Marijai Kastorinai (Kolombina), džiuginusiems artistinėmis detalėmis, šokio lengvumu ir tikslumu.
Labai įdomu stebėti Pjero ir Pjeretės porą, kuriai suteikta progų perteikti komišką šeimos santykių dramą - nuo susipykimo iki susitaikymo. Romantiniais Alberto („Žizel“), Soloro („Bajaderė“) paveikslais, psichologiškai intensyviais Jozefo K. („Procesas“) ir Kvedaro („Dievo avinėlis“) vaidmenims įsiminęs Jeronimas Krivickas sukūrė puikų, komišką mieguisto nevykėlio Pjero personažą, kurio atsvara - ypač gyva, artistinių detalių bei išraiškingų reakcijų turtinga Olesios Šaitanovos kuriama Pjeretė. Pjero - dar vienas sėkmingas, įtaigus, sklandus, juokingas ir tuo pat metu liūdnas Zsolto Kovácso vaidmuo, ir vėl - jo melancholiją puikiai paryškina koketiška, ryžtinga ir sumani Gohar Mkrtchyan Pjeretė. Ernesto Barčaičio Pjero taip pat puikiai įsirašo į spektaklio struktūrą, kaip ir įtemptą, gausų didelių vaidmenų jaunos balerinos Noros Straukaitės pirmąjį sezoną LNOBT vainikuojanti Pjeretė - personažas iš vaidmenyje susilydančių lengvai atliekamų judesių ir išraiškingos mimikos.
Keturioms Arlekino ir Kolombinos draugių ir draugų poroms skirtas artistinio bei choreografinio akompanimento vaidmuo. Nuotaikingai ir stebėtinai darniai šoko Karolina Matačinaitė, Emilija Šumacherytė, prie jų jungėsi Julija Šumacherytė, Marine Pontarlier arba - jei tą vakarą nevaidino Pjeretės - Gohar Mkrtchyan bei Nora Straukaitė; šokėjoms asistavo ir žavingas finalines senoviškas „žuvytės“ pozas padėjo sukurti Ignas Armalis, Andrea Canei, Benjaminas Thomas Davisas ir Imanolis Sastre.
Artistiškumu, raiškiais gestais ir veido išraiškomis „Arlekino milijonus“ praturtino Laimio Rosleko ir Manto Daraškevičiaus Kasandrai, dėl stilingo komizmo ir rafinuotos plastikos daugybės simpatijų sulaukė Voicecho Žuromsko Leandras. Kadangi pirmame veiksme Pjero pykosi su žmona, skirtinguose spektakliuose Pjeretėms asistavo ir choreografinius epizodus atliko jų Kavalieriai - Jonas Laucius ir Victoras Coffy.
Individualizuoti, be jokio schematizmo kuriami net bevardžiai - kareivių, Leandro liokajų, Kasandro sėbrų - vaidmenys, juos atliekantys artistai išryškina komiškąjį šio spektaklio sluoksnį. Šių groteskiškų personažų kontrastas - Gerosios fėjos paveikslas. Jį kuriančios Greta Gylytė ir Rūta Lataitė dar kartą įrodė, kokie svarbūs ir pastebimi gali būti pantomimos priemonėmis kuriami vaidmenys. Solistės kartu su savo personažu ne tik pasirūpino Arlekino milijonais, bet ir papuošė spektaklį švytinčiais paveikslais, kuriuos kūrė ir pačių artisčių charizma, ir apšvietimas, ir kostiumai.
Perdziolos kostiumai - ypatingas spektaklio veikėjas, stebinantis įvairove, išmone, detalių gausa, spalviniais deriniais, galvos apdangalais. Kaip ir dera amžių sandūrai, jie eklektiški: pagrindinių herojų drabužiai kartoja commedia dell'arte personažų įvaizdžius, kitų - laisvai interpretuoja įvairių stilistinių laikotarpių siluetus. Vien ballabile sukurta visa galerija skirtingų kaukių vyriškų ir moteriškų drabužių, tarp jų ir temperamentingų solistų Babešo (Mantas Daraškevičius arba Zsoltas Kovácsas) bei jo žmonos (Vilija Montrimaitė). Visa šia kolekcija buvo proga bent trumpam pasigėrėti šios scenos finale, kai susikibę rankomis šokėjai ratu prasuka pro pat avansceną. Nesikartoja antro veiksmo polonezo šokėjų apranga, keturios vaikų grupės taip pat išsiskiria skirtingais siluetais ir aksesuarais, nors apsiribojama balta, juoda, mėlyna spalvomis. Kol vyks teatro rekonstrukcija, būtų puiku rasti galimybę šiuos kostiumus parodyti kokioje nors parodinėje erdvėje, kad galėtume ne tik stebėtis dalininko sumanymais, bet ir pasidžiaugti LNOBT talentingų kostiumų meistrų darbu.
„Arlekino milijonai“ - naujausia Lietuvos baleto trupės repertuaro puošmena, čia jau esančių klasikinių baletų - „Žizel“, „Don Kichoto“, „Korsaro“ - sąrašą papildanti vėlyvuoju aštuoniasdešimt antruosius gyvenimo metus baigiančio Petipa kūriniu. Jis savaip atspindi ir klasikinės choreografijos akligatvį, kuriame šokio menas buvo atsidūręs XX a. pradžioje, ir leidžia įsitikinti šiuo laikotarpiu prasidėjusios choreografijos ir šokio estetikos reformos būtinybe. Kartu tai dar viena proga pasidžiaugti Lietuvos balete pastaraisiais metais nusistovėjusia pusiausvyra tarp įvairių baleto paveldo pozicijų ir įdomių šiuolaikinės choreografijos spektaklių.
