Viskas drebėjo. Ar tai buvo meilė?
Kažkas praskrido pro šalį. Ar tai buvo jo širdis?
Ne.
(Iš Roberto Wilsono spektaklio „Dorianas“)
Šis pasakojimas prasideda nuo keliu slystančio automobilio garso, nuo beprasmiškų įsivaizduojamos gyvybės pastangų išsigelbėti, nuo tylos, kuri kartais irgi būna atsakymas. Bet kiekvienoje tyloje įplyšta garsas. Šis pasakojimas prasideda nuo šnaresio.
Režisieriaus Roberto Wilsono kuriamas „Doriano“ pasakojimas jungia ir tylą, ir garsą. Jis jungia tai, kas prieštaringa ir tai, kas vienas be kito negalėtų egzistuoti. Tai pėdos, kurias palieki smėlyje ir smėlis, kurį nuplauna jūra. Todėl ir visiškai skirtingi Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko Dorianai šiame pasakojime veikia lyg veidrodis ir atspindys. Tai iš savęs besijuokiantis ir tuo pat metu savęs besigailintis benamis katinas Mantas Zemleckas ir lyg iš Edgaro Allano Poe pasakojimo išskridęs Dainiaus Svobono varnas, vis dar tebeklykiantis „nevermore“. Tai dvi priešingybės, kurios viena kitai gyvybiškai reikalingos. Tačiau meilė yra dvikryptis judėjimas.
Mylimas, bet pats tik savo meilės jausmą mylintis Zemlecko Dorianas mėgaujasi gyvenimu. Mėgaujasi savo paties vaizdiniu nesuprasdamas, jog be veidrodžio nebūtų ir atspindžio. Galbūt būtent dėl to jis ir mėgaujasi, nes nesupranta, jog be skausmo nėra ir pačios meilės. Tai - save pažinusio grožio siaubas. Tai gyvybė, kuri savyje neturi nė lašo mirties. Tai nemirtingumas, kuris praranda gyvastį, nes praranda ir mirtį. Zemlecko Dorianas - tai beprasmis atspindys, nesuvokiantis, jog be veidrodžio jis tiesiog neegzistuotų.
Tačiau toks ritmingas ir psichologiškai tuščiaviduris Manto Zemlecko Dorianas yra labai arti Oscaro Wilde'o kūrinio idėjos ir Roberto Wilsono režisūrinio vaizdinio. Būtent todėl labai stebina toje pačioje erdvėje matyti lėtą, bet viduje lyg laukinio žvėries draskomą Dainiaus Svobono Dorianą, kuris tarsi šešėlis ir pradeda šį pasakojimą. Tai veidrodis, kuriame glūdi daug kitų atspindžių. Jo veidas toks ryškus, jog jo nepaslėps joks grimas. Ir Wilsonas nesirenka jo slėpti, jis leidžia aktoriui būti tuo psichologiškai prisodrintu veidrodžiu. Jis leidžia aktoriui būti aktoriumi, kuris neturi visko iš savęs ištrinti tam, kad vietos atsirastų Dorianui, nes šis Dorianas nebegali būti tik atspindys. Jis yra visas.
„Su draugais taip elgtis negalima“, - kartoja veidrodis. Bet ar šiuos žodžius girdi jame esantis atspindys? Šie du Dorianai - lyg dvi skirtingos to paties daikto pusės. Šis „Dorianas“ yra bandymas susitaikyti su savimi, tačiau sunku kalbėti, kai kitas tavęs nesiklauso. Sunku kalbėti, kai kitas net nesupranta, jog apskritai yra ką išgirsti. Sunku kalbėti, kai kitas nesupranta, jog meilė yra dvikryptis judėjimas, net jeigu tai esti meilė „kitam sau“.
Teatrinis „Doriano“ pasakojimas kuriamas ne vien žodžiais, nors jie čia - itin svarbūs. Žodžiai čia lyg atskiri kūnai kartas nuo karto nukrintantys ir užgaunantys salėje sėdinčias gyvybes. Tačiau žodžiai pasakoja tik dalį istorijos, nes čia Wilsonui svarbus šviesoje, tamsoje ir šešėliuose esantis pasakojimas. Jam svarbus išbalintas aktoriaus veidas ir iš išgąsčio nubalusi Doriano ranka. Jam svarbus nenutrūkstantis ritmas, kurį savo individualia raiška kuria Zemlecko ir Svobono Dorianai.
„Kiekvienas menas yra sykiu ir paviršius, ir simbolis. Tie, kurie skverbiasi pro paviršių gilyn, rizikuoja. Tie, kurie skaito simbolius, rizikuoja“, - taip rašoma „Doriano Grėjaus portreto“ įžangoje. Taip rašoma ir Roberto Wilsono „Doriane“. Taip rašyti stengiuosi ir šiame tekste, kuris, geriausiu atveju, tėra atsitiktinės gyvybės salėje, į kurią pataikė kartas nuo karto nukrintantys garsai ar tyla. Kiekvienas kritiko tekstas yra autobiografija. Rašau ją suprasdama, kad ji yra mano atspindys.
-----
*recenzijos pavadinimas - tai taip pat ir nuoroda į žodžius, kuriuos Dorianas taria spektaklyje.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
