Antra naktis neleidžia galvoje nurimti tam tikros scenos, baltų pirštinių blyksniai juodų raidžių fone, netikėta, graži dailininko dirbtuvė, pilna estetiškų šiukšlių. Delnas, sutraukiantis sceną į kumštį, per tą pačią milisekundę užgęstanti scena ir nutrūkstanti muzika. Sinchrono viršūnė. Intonacijos tarp romantiško lyrizmo ir Berlyno dekadanso kniaukimo - „like an alley cat!“ (pasiieškokite - Peggy Lee, The Alley Cat Song)
Kaunas tą vakarą virto Berlynu. Čia - ne apie miestų kokybę, o apie estetiką. Tokį spektaklį įprasčiau matyčiau „Berliner Ensemble“. Bet pamačiau čia. Ir vyksiu dar, nes tokia estetika ir tikslumo pojūtis atstato regą.
Leidžia džiūgauti dėl aktorių. Kuriems pasitaikė reta proga pabūti žvaigždžių karuose, laimėti juos ir kartu palaiminti visus. Džiugu dėl Dainiaus Svobono, kuris finale būtent dėl šitiek reikalaujamo tikslumo ir taupių judesių atrodė lyg įveikęs triatloną - bet jis ir nėrė į garbės troškimo vandenis. Ir šalia atsvara - Manto Zemlecko paviršėlis, žavus, galantiškas, narciziškas, dainuojantis (net intelektualai suprato užuominą ir suošė - „Eurovizija!“), finale dar suskeliantis stepą (Mantai, atpalaiduok pečius, jau susidorojai!). Bet galintis ir penkis metrus įveikti per minutę (pabandykite!).
O iš tiesų - kam plojome ir šaukėme „bravo“ (aš taip pat)?
Tam, kad visi teatro mechanizmai dirbo gerai.
Tam, kad buvo išleista itin graži, informatyvi ir net dalijama programėlė su pjesės tekstu (nes kažko pirmoje dalyje garantuotai nepagavote). Ir su pagarba kiekvienam talkinusiam.
Aktoriams, kurie tiesiog gerai vaidino.
Režisieriui, kuris puikiai pastatė.
Apšvietėjams, scenos technikams, garso operatoriams, kurie gerai dirbo.
T. y. visiems, kurie gerai dirbo. Tai yra - darė tai, kas daryti privalu.
Tik gal - ne gerai, o labai gerai. Su daug bonusų žiūrovui ir jam netikėtai įteikta kartele, - dabar jis galės atskirti šiaip apšvietimą nuo šviesų meno. Vaidybą nuo aktorinės meistrystės. Spektaklio scenelę nuo energijos pliūpsnio.
Viso to priežastis - vis dar tikslus, reiklus, ant kiekvienos scenos detalės dedantis autografą Robertas Wilsonas. Parodęs, kaip puikiai jis žino savo teatrinius mechanizmus, prikaustančius žiūrovą prie scenos net tada, kai jis nesupranta, apie ką kalbama. O savo žvaigždės aureolės dėka privertęs teatrą ir publiką sutepti savo mechanizmus. Nes spektaklis - ir apie tai.
