Šokio opera „Amžinybė ir viena diena“. Eilėraščių autorius, režisierius, choreografas, scenografas, kostiumų ir šviesų dailininkas Itzikas Galilis (Izraelis), kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė, dirigentas Ričardas Šumila. Premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre - 2019 m. spalio 25, 26, 27 d.
Paskui Itziko Galilio sukurtus vaizdus turbūt reikėtų bėgte bėgti, jeigu per „Amžinybę ir vieną dieną“ nori suspėti drauge su jo mintimi. Taip bėgti, kaip visu scenos perimetru bėga vaikinas su plakatu ant pagalio. Ir taip skubėti, kaip netrukus įsiveržusi minia su daug panašių plakatų. Jie bėga iš vienos scenos pusės - kiton. Tarp jų pasimeta moteris neįgaliojo vežimėlyje, senas žmogus su laistytuvu, mergaitė su raudonu balionu. Minia bėga į kitą pusę. Ir dar kartą, dar. Grūmojantys maištininkai? O kas parašyta jų plakatuose? Ką jie skanduoja? Laisvę? Pavojų?
Betgi ne tas skubėjimas pradėjo „Amžinybę ir vieną dieną“. Kol publika rinkosi, scenoje su pusiau pakelta uždanga sėdėjo toji moteris neįgaliojo vežimėlyje, o greta - kauburėlis su įsmeigtu užrašu. Tokiais užrašais paprastai pasakojama vargetos bėda ir prašoma išmaldos. Gali būti, kad „Amžinybės ir vienos dienos“ esminis įvaizdis - vienišas žmogus, o jo skundas ir poreikis surašyti didžiosiomis raidėmis angliškai, tačiau cituosiu lietuvišką vertimą: „KARTĄ KAI BUVAU VISIŠKAI VIENAS KAI NET SU PAČIU SAVIMI NEBUVAU IŠKASIAU ŽEMĖJE DUOBUTĘ IR PAŠNABŽDĖJAU Į JĄ ŽODŽIUS AŠ - MYLIU TAVE“. Tai pirmasis Galilio eilėraštis iš dešimties, tapusių spektaklio pagrindu.
Nėra čia tradiciškai suprantamo siužeto ir pagrindinių veikėjų. Šitos šokio operos struktūrą sudaro epizodų seka - choreografo eilėraščiai, virtę skirtingų personažų arijomis ir šokio scenomis, jose veikia vis kiti herojai. Galilis iškart ir energingai jungia vaizdą, žodį, muziką, judesį, šviesą, ir skubančio pasaulio žiūrovui reikia ne tik nurimti, bet ir būti pasirengusiam priimti pašėlusį tempą, beribę vaizduotę, paradoksalius, netgi klaidžius sprendimus. Bet pirmiausia drąsos priimti reikėjo Galilio bendrakūrėjams - lietuvių menininkams, su kuriais jis pasiryžo kurti tai, kas jo paties dar iki soties neištyrinėta, nors tarp aštuonių dešimčių jo šokio spektaklių ir miniatiūrų yra tokių, kur choreografija jungiama su kalbėjimu ir dainavimu.
Šokio kritikė ir šio spektaklio dramaturgė Ingrida Gerbutavičiūtė savo tekstu, atspausdintu išsamioje programėlėje, išryškino Galilio eilėraščiuose surastus archetipinius herojus, būsenas, likimus (amžinai iškeliavęs ir kariaujantis vyras, amžinai jo laukianti moteris, skilusios šeimos vaiko patirtys, seno žmogaus vienišumas, jų visų nenoras išsiduoti ir pasiduoti). Kompozitorė Rita Mačiliūnaitė savaip interpretavo Galilio poeziją, jausdama choreografo pasitikėjimą ir neslegiama jo pasaulinio autoriteto, o Galilis tvirtina esąs sužavėtas jaunos menininkės darbu. Tada atėjo eilė dirigento Ričardo Šumilos ir artistų interpretacijai. Kadangi pagrindinių herojų nėra, „Amžinybės ir vienos dienos“ epizodai sukurti su vis kitais baleto ir operos solistais, choru bei baleto šokėjais, todėl galima tai vadinti dovana LNOBT trupei: juk kiek herojų, tiek artistų gavo Galilio kūrybos impulsų. Klasikinio baleto artistai praturtėjo šiuolaikinio šokio įgūdžiais, o šokėjus, su kuriais dirba, Galilis vadina savo aukso kasyklomis.
Šitame spektaklyje atpažinsi motiną, tėvą, sūnų, prasilenkiančius mylimuosius. Betėvis vaikas vyrų rankomis perduodamas kaip kryžius ir nukryžiuotasis. Tai vienas jautriausių spektaklio epizodų: prislopintu diskantu Vakaris Daugirda dainuoja vaiko ilgesį („Tėvas / Kuris buvo elnias / Nuo kurio galvos tas ragas / Krito“), šoka grupė vyrų, bevardžių ir bežadžių tėvų, kurie nepastebi tolydžio į jų šokį įsiterpiančių, nuo abejingumo tyliai krentančių moterų. Po lėtos liūdesio muzikos sutrata mušamųjų ritmas, choras dainuoja „Nepaversk mūsų poezijos pelenais / Vyriška poezija - tai medžio dirbinys / Nenugludintas“), Tėvas (Jonas Laucius) ir pusnuogiai vyrai su lazdomis-ietimis šoka savo nuožmų šokį, pareikalavusį akrobatinių sugebėjimų (tai Galilio braižo dalis). Vyrai su savo ginklais ištirpsta scenos tolių migloje, o susikūprinusį Tėvą, sulinkusį tiek, kad galvos nematyti, tyliai palydi Mylimoji, Žmona, Jo Vaikų Motina (Olga Konošenko).
Spektaklio pradžioje virš maištingos minios iškyla aukštaūgė Deivė (Justina Gringytė), dainuodama „Palei atleidimo krantą / Vilkėdama vien tik gėdos apdarą / Žvelgdama į akis vandenyno kerštui / Tarp siaubo ir baimės / Aš einu“. Ji panaši į auksu spindinčią nuodėmingą damą, o iš tiesų - į šėtoną. Ji su kanopomis, o jos auksinį ilgą apsiaustą „puošia“ žmonių galvos. Ne, ne galvos, o kaukės, jų šiame spektaklyje nemažai, kai žmonija - kaimynai? Smalsuoliai? - pasirodo ilgos sienos langeliuose, ir tai būna gražu, įspūdinga. O šokėjų kojos, iš tų langelių išnyrančios it augalai ir po savo „pa“ vėl išnykstančios!
„Vienas žodis / Vienintelis trukdymas / Kuris išveda mus iš kelio / Visados / Meilė“. Šitai dainuoja Mūza (Monika Pleškytė / Aistė Pilibavičiūtė), eidama minėtos sienos atbrailomis, o scenoje tuo metu - intensyvus galiliškas šokis. Be to, iš viršaus ima byrėti popieriaus lapai, įrieda pradžioje matyta moteris neįgaliojo vežimėlyje, tipena senas žmogus su laistytuvu, įeina ir jau matyta mergaitė su raudonu balionu... Muzika, šokis, titrai - angliški eilėraščių tekstai ir lietuviški jų vertimai virš scenos. Simboliai, prasmės, mįslės. „Amžinybėje...“ neatsipalaiduosi, reikia rinkti visus ženklus, kurti savas dėliones ir interpretacijas. Kažkuriuo momentu jauti, kad viską pametei ir pasimetei, po to vėl vaizdas, judesys, šviesos prikausto.
Operos solistai dainuoja angliškai, jie labiau dainuoja nei taria, todėl žiūrovo akys vis kyla aukštyn, kur parašyta, ką jie ištaria. Pasitikrini ir vėl žiūri, kas vyksta scenoje. Geriau žiūrėtum vien į sceną, vien į šokį, klausydamasis muzikos. Žodžiai, ypač po dvi eilutes iš abstrakčios poezijos tik blaško ir glumina. Turinys juk yra visuma, ne tie žodžiai, nuo kurių prasidėjo „Amžinybės...“ kūrimas.
„Patirti nesėkmę ir pasiekti tuštumą / Ir nejausti kaltės“... Tai vėlgi iš epizodo, kuris ryškiai išlieka atminty būtent dėl visumos: du šokėjai - Jeronimas Krivickas ir Jonas Laucius, šiam ant kupros sėdi moteris (Viltė Gineitytė / Eglė Stundžiaitė), ir tai lyg mylimieji, kurie negali būti kartu, tik ilgėtis. Šokiui įpusėjus - neįtikėtina - Moteris ima dainuoti, jai atsiliepia Vyras (Steponas Zonys / Arminas Skirvainis), kuris prieis nuo sienos. Jie keturi šioje istorijoje. Spektaklio programėlė sufleruoja, kad du vyrai - Veidrodžiai, o moteris - Balsas. Tad čia jokie mylimieji, tai Vyras, Balsas ir du Veidrodžiai. O, abstrakčioji poezija... Kaip joje nesunku „Patirti nesėkmę ir pasiekti tuštumą / Ir nejausti kaltės“...
Nežvilgčiok į raštus ir titrus! Žiūrėk esančiuosius scenoje ir braižyk savo jausmų žemėlapį. Ar jis sutaps su autorių sumanymais? Neprivalo. Juk tėvai dainuoja Galilio „Lopšinėje“: „Pasiduok / Atsiduok / Ir gyvenk / Ne tik vieną kartą“. Tai priešpaskutinis spektaklio eilėraštis.
Kaip tikras meistras Galilis spektaklio pabaigoje surenka savo parodytas užuominas - pradžios smėlio kauburėlį, plakatą su eilėraščiu kaip išmaldos prašymu - ir pakartoja jas tarytum išvadą. Sugrįžta nurimusi minia su plakatais, kur tas eilėraštis surašytas įvairiomis kalbomis ir rašmenimis. Deivė-šėtonas, išnirusi žiūrovų salėje šiapus orkestro duobės, skelbia „Kaip lėtai mes žengėme / Dėvėdami Istorijos neteisybę / Link Meilės Karalystės“. Meilė? Štai dėl ko maištauta? Štai, ko stinga ir dėl ko elgetaujama? Protas iš detalių susirenka būtent tokią raštu surašytą „Amžinybės ir vienos dienos“ ištarmę. Jausmai užsibūna ties atskirais epizodais, žavėdamiesi momentais, judesių kompozicijomis, muzika, šviesų šokiu, tačiau - pamesdami takelį, kuris įtrauktų, o ne paliktų beribėje interpretavimo galimybių aikštėje.
Tai retas įvykis, svarbus ir džiuginantis: tarptautinio masto choreografas, režisierius ne perkėlė iš kažkur pastatytą savo spektaklį, o sukūrė premjerą čia, Lietuvoje, drauge su lietuvių menininkais. Vadinasi, praėjusį savaitgalį Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvome pasaulinės premjeros žiūrovais. Sakyčiau, tai nemenka dovana ir pačiam Itzikui Galiliui. Juk jis patyrė keliagubą savo eilėraščių interpretaciją, jų tapsmą dramaturgija, muzika, šokiu. Jis skinasi kelią gilyn į jį dominančią teritoriją. Įdomu būti drauge.
