Daugybę kartų žadėjęs sugrįžti, Rimas Tuminas pagaliau ištesėjo pažadą: savo paties kūdikio, Vilniaus mažojo teatro, šventei, 25-mečiui, pastatė čia Thomaso Bernhardo „Minetį„. Dvilypiai jausmai apėmė pažiūrėjus ir šventinę spektaklio versiją, ir „tikrąją“ premjerą. Nesinorėtų manyti, kad naujasis darbas - tik mandagumo ir pareigos gestas, tačiau...
„Minetyje„, kaip ir daugelyje kitų spektaklių, Rimas Tuminas pirmiausia kalba apie savo teatrą. Jei spektaklį interpretuotume vien tik šiuo požiūriu, išvada būtų nelinksma, iš esmės paneigianti anuometinę šviesią deklaraciją „čia nebus mirties“. Bene visuose Mažojo teatro spektakliuose personažai ilgėjosi, laukė, svajojo, todėl, nepaisant neišsipildymo, ir mirtis atrodė neįmanoma. „Minetyje" tos šviesos nebėra. Beveik nebėra humoro, ir tai atrodo neįtikėtina. O kas yra?
Nors, atrodytų, Bernhardo pjesėje iš tiesų daug motyvų, artimų Tumino pasaulėjautai ir jo meniniams įvaizdžiams - tai ir šventė (veiksmas vyksta Naujųjų metų naktį), ir maskaradas, ir sniego audra, ir gyvenimo-teatro tema, ir ilgesys, ir neišsipildymas, - pati pjesės esmė, jos geluonis priešinte priešinasi tuminiškajai visa apimančio teatro, teatro, tikresnio už gyvenimą, koncepcijai. Įdomu: Bernhardui irgi rūpi teatro tema, gyvenimo ir teatro, vaidybos santykis, tačiau į apsikrėtimą teatru jis žiūri kaip į grėsmę, kaip į pragaištį. O Tuminui teatras - išsigelbėjimas, vienintelis įmanomas egzistavimo būdas. Šios dvi radikaliai skirtingos sampratos į Mažojo teatro spektaklį įneša nemažai sumaišties.
Taigi - ką matome spektaklyje? Matome Mažojo teatro istorijos atspindžius, trumpus, atpažįstamus blyksnius - kaip antai įvaizdžius iš buvusių spektaklių, net Vytauto Šapranausko akimirksnio reinkarnaciją Tomo Rinkūno praeivyje... Man, kaip netrumpą laiką buvusiai šio teatro dalimi, ypač jautru pasirodė į sceną išvesti gerąsias Mažojo teatro dvasias - tvarkytojus ir prižiūrėtojus Bronę (visų vadinamą tik Bronyte, ir niekaip kitaip) ir Kazį Stapulionius, vaidinančius solidžius viešbučio gyventojus, o tiesą sakant, tiesiog jais esančius. Va čia tai tikras Tuminas, pamaniau. Bet štai pats Minetis - ką jis bendra turi su Mažuoju teatru?
Mažojo teatro istorijoje nesyk yra nutikę, kad Tuminas statydavo spektaklius konkretiems aktoriams, dažniausiai vyresniems, - Monikai Mironaitei, Regimantui Adomaičiui. Tai nebuvo geriausi jo spektakliai, tačiau atidumas ir pagarba - bet ne garbinimas! - scenos veteranams, jau retai besulaukiantiems režisierių dėmesio, kūrė savotišką pridėtinę vertę. Šįsyk yra kitaip. „Minečio„ - bent jau taip atrodo iš spektaklio - Tuminas nestatė nei Arvydui Dapšiui, nei Vladui Bagdonui. Pradėjo ne nuo aktoriaus, kuriam reikia vaidmens, o nuo personažo - ties beprotystės riba balansuojančio menininko, - kuriam reikia „energetiško“, „magnetizuojančio" aktoriaus.
Šiaip skirtingų prigimčių aktoriai Minetį, atstumtą ir 30 metų grįžimo į sceną laukiantį aktorių, trokštantį suvaidinti Lyrą, vaidina stebėtinai panašiai. Bagdonas galbūt mažiau teatrališkai, jautriau išryškindamas skaudžias aktoriaus vienatvės ir savo absurdiškos padėties suvokimo akimirkas. Manyčiau, taip atsitiko todėl, kad nei vieno, nei kito kūrybinė biografija ir meninis temperamentas nerezonuoja su Minečio būdu, jo mąstymu ir likimu. Nei Vlado Bagdono, nei juo labiau Arvydo Dapšio Minetis nėra maištininkas, nėra pamišėlis, kurį dėl jo „baisaus talento„ būtų galėjusi atstumti publika. Jis nėra „įniršęs menininkas“, nors tai ir išrėkia, pasišokinėdamas prie viešbučio registratūros stalelio. Šis Minetis yra veikiau žaidėjas, histrionas, vienas iš viešbučio keistuolių, kartkartėmis pasirodančių vestibiulyje. Todėl viskas, ką jis kalba apie menininko kategoriškumą ir jo beprotystę, apie publikos bukaprotiškumą ir neišvengiamai artėjančią katastrofą, atrodo nerimta, nesvarbu. Tai galėtų būti visai kitas tekstas. Svarbiau čia - aktoriaus gyvybingumas, mėgavimasis dėmesiu ir praeities šlovės prisiminimas. Todėl ir Minečio mirtis spektaklio pabaigoje, parodyta bemaž realistiškai, atrodo visiškai nepagrįsta. (Bernhardas detaliai aprašo pjesės finalą: nesulaukęs teatro direktoriaus, Minetis išeina į audringą pakrantę, užsiverčia buteliuką vaistų ir, užsidėjęs Ensoro kaukę bei pasistatęs palto apykaklę, atsisėda ant suolo. Sėdi, nebyliai žiūrėdamas į tolį, kol visiškai užsningamas. Šventinio vaidinimo pabaigoje Minetis pasirodė su groteskiška kauke scenos gilumoje, o tuo metu į sceną rinkosi ankstesnių Tumino spektaklių personažai. Tai buvo gražu ir simboliška. „Kasdienė" spektaklio versija baigiasi, Minečiui teatrališkai pasirėmus į savąjį lagaminą kone avanscenoje.)
Robertas Wilsonas 1990 m. Karaliaus Lyro vaidmeniui pasirinko aktorę Marianne Hoppe. „Marriane Hoppe yra Karalius Lyras„, - savo pasirinkimą tąsyk grindė režisierius. Negaliu atsikratyti minties, kad geriausiai Minetį būtų suvaidinusi Eglė Gabrėnaitė. Nes ji yra tikrasis Mažojo teatro Minetis. O dabar Minetis tėra viena iš daugelio kaukių, niekuo neišsiskiriantis. Dramatiškesnis, tiesą sakant, pasirodė raudonai vilkinčios Damos, vaidinamos Ingos Burneikaitės, likimas, nors ji visą spektaklį prasėdi prisispaudusi prie kolonos scenos gilumoje. Tiesa, galima prisiminti ankstesnius Tumino spektaklius „be herojaus“, tarkime, „Maskaradą„, bet ten prãsmės ir spektaklio tema išryškėdavo per kitus veikėjus, per sceninius ženklus, per atmosferą. Tačiau Bernhardo Minetis nepakenčia būti „vienu iš“ ir keršija, kompromituodamas tuminiškojo žaidybinio teatro universalumo idėją.
