Sugrįžti, „nekęsti pažangos“

Šarūnė Trinkūnaitė 2015-04-01 Menų faktūra

aA

Žinoma, Mažasis teatras jau seniai savo rankose neturėjo tokių stiprių kozirių, kokius įstengė sutelkti naujausiai premjerai. Į jį pagaliau - po ilgos penkerių metų pertraukos - sugrįžo legendinis bendražygių tercetas: režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Sugrįžo prasmingai, ryžtingai, drąsiai - su Mažajame teatre dar niekada nesilankiusiu Thomasu Bernhardu. Ir - ko gero, dar svarbiau - su Vladu Bagdonu, vienu iš tų kelių, kurie yra ypatingu „gelmės genu" pažymėti ir neabejotinai tinka Bernhardui...

***

Rimo Tumino „Minetis„ prasideda kaip visiškai, tiesiog prikišamai akivaizdus sugrįžimas į Mažojo teatro „aukso amžių“ ženklinusį „Maskaradą„ (1997). Tarytum buvusio laiko atminties „gyvasis paveikslas“: ant taburetės stovi ir, akompanuojama akordeono, kažką tyliai dainuoja balta Ninos suknele apsirengusi Mergina (Indrė Patkauskaitė)... Netoli jos įsikibusi į šampano taurę sėdi atgijusi Baronienė Štral - apgirtusi Dama su lapės kailiu ir stilinga skrybėlaite (Inga Burneikaitė)... Scenos gilumoje sustingęs profiliu dunkso juodojo Arbenino šešėlis - Minetis (Vladas Bagdonas / Arvydas Dapšys)...

Netrukus déjà vu baigiasi: Nina pasitraukia į užkulisius, Arbeninas nusiima juodą skrybėlę ir tampa tuo, kuo čia turi būti. Prasideda Bernhardas. Tiksliau - bando prasidėti. O dar tiksliau - Bagdono pasakojama Minečio vienatvės, pykčio, nevilties, mizantropijos, desperacijos, pamišimo etc. istorija tarytum bando prasiveržti pro „Maskaradą", kuris kažkodėl niekaip nepasibaigia: vis tęsiasi lempas siūbuojančiomis sniego audromis, išplėtotomis, pabrėžtinai ištęstomis karnavalinėmis-kabaretinėmis praeivių intermedijomis, vėl ir vėl demonstruojamais šmaikščiais seno Ostendės viešbučio personalo triukais... Karalius Lyras, apie kurį svajoja Bernhardo Minetis ir kurį iš esmės suvaidina / išgyvena / patiria viešbučio vestibiulyje belaukdamas teatro direktoriaus iš Flensburgo, čia yra neįmanomas - neįsivaizduojamas, nereikalingas. Čia vyksta maskaradas...

Finale Minetis vėl pasitraukia į scenos gilumą: tyliai stovi, prie veido prisidėjęs Ensoro kaukę. Tuo tarpu sceną okupuoja Mažojo teatro trupė: elegantiškai įeina ir kelioms minutėms susėda už viešbučio restorano stalų - lyg sukaktuvinei fotografijai...

Tikriausiai galima sakyti: savo „Minetyje„ Rimas Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas ir viena kitai tam tikra prasme konkurencingas siužetines linijas. O būtent: čia jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių, kuris po trisdešimt metų bando grįžti į sceną; dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.

Kita vertus, šios trys siužetinės linijos „Minetyje„ egzistuoja, regis, kiekviena sau, kiekviena atskirai - nepersikerta, nesusilydo, nesusilieja. Tumino „režisūros firma“ veikia gerai, bet veikia, tiesiog kartodama pati save - nepasikraudama, neatsinaujindama iš susidūrimo su Bernhardu, tarytum solidarizuodamasi su Minečiu - tuo, kuris „nekenčia pažangos„ ir gyvena praėjusio laiko atsiminimais. Gi Bernhardas, atsitrenkęs į Tumino „režisūros firmą“, gerokai palengvėja: atrodo, netenka savo geluonies - to spengiančio ir dirginančio savo sprangumo. Na, o Mažojo teatro trupė epiloge tiesiog išeina į sceną ir pasirodo, kad yra - nieko daugiau...

***

Kas gi yra Minetis?

Minetis sako paskutinį savo monologą. Jo čia niekas nesiklauso, o jis vis sako ir sako: pasakoja savo gyvenimo - savo keistybių, nesėkmių ir nevilčių - istoriją. Pasakoja nerimastingai, kažkaip nekantriai - vis blaškydamasis, vaikščiodamas, trypčiodamas, sukinėdamasis. Pasakoja pykdamas, niurzgėdamas, įkyrėdamas - reikalaudamas dėmesio, kurio visi jam šykšti. Pasakoja nelyg susidrovėjęs, švelniai, maldaudamas paguodos. „Aš buvau įžymus, vaikeli„,- tyliai sako Merginai. Šneka, kartais nutildamas ir tuo nokautuojančiu liūdnu „bagdonišku“ žvilgsniu iš padilbų žvelgdamas į visa aplinkui (ir būtent tada, ko gero, jautriausiai apie save pasipasakodamas - apie savo liūdesį, vienatvę, atskirtumą, kuris kitais atvejais, regis, ne visada pasimato, pasigirsta, pasijunta pro tą išorinių aksesuarų tinklą)... Aišku, Bagdonas gali šią nejaukią keistuolio atkirstojo istoriją pripildyti - paversti ypatingu likimu.

Kita vertus, galbūt viskas yra kur kas paprasčiau. Galbūt šis Minetis tiesiog yra aktorius, kuris „nekenčia pažangos„, yra pavargęs nuo jos. Ir tiesiog vaidina - iliustruoja - tai, ką parašė Bernhardas,- lemtingą akistatą su nepasisekusiu gyvenimu. Tai buvo tik kaukė,- tarytum sako finale, kai išsitraukia iš lagamino „baisiąją“ Ensoro kaukę ir prisideda ją prie savo veido, tyliai stebėdamas į sceną besirenkančias kitas „kaukes" - įvairių personažų kostiumais pasipuošusius Mažojo aktorius.

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.