Žinoma, Mažasis teatras jau seniai savo rankose neturėjo tokių stiprių kozirių, kokius įstengė sutelkti naujausiai premjerai. Į jį pagaliau - po ilgos penkerių metų pertraukos - sugrįžo legendinis bendražygių tercetas: režisierius Rimas Tuminas, scenografas Adomas Jacovskis ir kompozitorius Faustas Latėnas. Sugrįžo prasmingai, ryžtingai, drąsiai - su Mažajame teatre dar niekada nesilankiusiu Thomasu Bernhardu. Ir - ko gero, dar svarbiau - su Vladu Bagdonu, vienu iš tų kelių, kurie yra ypatingu „gelmės genu" pažymėti ir neabejotinai tinka Bernhardui...
***
Rimo Tumino „Minetis„ prasideda kaip visiškai, tiesiog prikišamai akivaizdus sugrįžimas į Mažojo teatro „aukso amžių“ ženklinusį „Maskaradą„ (1997). Tarytum buvusio laiko atminties „gyvasis paveikslas“: ant taburetės stovi ir, akompanuojama akordeono, kažką tyliai dainuoja balta Ninos suknele apsirengusi Mergina (Indrė Patkauskaitė)... Netoli jos įsikibusi į šampano taurę sėdi atgijusi Baronienė Štral - apgirtusi Dama su lapės kailiu ir stilinga skrybėlaite (Inga Burneikaitė)... Scenos gilumoje sustingęs profiliu dunkso juodojo Arbenino šešėlis - Minetis (Vladas Bagdonas / Arvydas Dapšys)...
Netrukus déjà vu baigiasi: Nina pasitraukia į užkulisius, Arbeninas nusiima juodą skrybėlę ir tampa tuo, kuo čia turi būti. Prasideda Bernhardas. Tiksliau - bando prasidėti. O dar tiksliau - Bagdono pasakojama Minečio vienatvės, pykčio, nevilties, mizantropijos, desperacijos, pamišimo etc. istorija tarytum bando prasiveržti pro „Maskaradą", kuris kažkodėl niekaip nepasibaigia: vis tęsiasi lempas siūbuojančiomis sniego audromis, išplėtotomis, pabrėžtinai ištęstomis karnavalinėmis-kabaretinėmis praeivių intermedijomis, vėl ir vėl demonstruojamais šmaikščiais seno Ostendės viešbučio personalo triukais... Karalius Lyras, apie kurį svajoja Bernhardo Minetis ir kurį iš esmės suvaidina / išgyvena / patiria viešbučio vestibiulyje belaukdamas teatro direktoriaus iš Flensburgo, čia yra neįmanomas - neįsivaizduojamas, nereikalingas. Čia vyksta maskaradas...
Finale Minetis vėl pasitraukia į scenos gilumą: tyliai stovi, prie veido prisidėjęs Ensoro kaukę. Tuo tarpu sceną okupuoja Mažojo teatro trupė: elegantiškai įeina ir kelioms minutėms susėda už viešbučio restorano stalų - lyg sukaktuvinei fotografijai...
Tikriausiai galima sakyti: savo „Minetyje„ Rimas Tuminas mėgina plėtoti tris skirtingas ir viena kitai tam tikra prasme konkurencingas siužetines linijas. O būtent: čia jis reprezentuoja savo „režisūros firmą“; drauge su Vladu Bagdonu pasakoja apie aktorių, kuris po trisdešimt metų bando grįžti į sceną; dovanoja jubiliejinę dovaną savo teatrui.
Kita vertus, šios trys siužetinės linijos „Minetyje„ egzistuoja, regis, kiekviena sau, kiekviena atskirai - nepersikerta, nesusilydo, nesusilieja. Tumino „režisūros firma“ veikia gerai, bet veikia, tiesiog kartodama pati save - nepasikraudama, neatsinaujindama iš susidūrimo su Bernhardu, tarytum solidarizuodamasi su Minečiu - tuo, kuris „nekenčia pažangos„ ir gyvena praėjusio laiko atsiminimais. Gi Bernhardas, atsitrenkęs į Tumino „režisūros firmą“, gerokai palengvėja: atrodo, netenka savo geluonies - to spengiančio ir dirginančio savo sprangumo. Na, o Mažojo teatro trupė epiloge tiesiog išeina į sceną ir pasirodo, kad yra - nieko daugiau...
***
Kas gi yra Minetis?
Minetis sako paskutinį savo monologą. Jo čia niekas nesiklauso, o jis vis sako ir sako: pasakoja savo gyvenimo - savo keistybių, nesėkmių ir nevilčių - istoriją. Pasakoja nerimastingai, kažkaip nekantriai - vis blaškydamasis, vaikščiodamas, trypčiodamas, sukinėdamasis. Pasakoja pykdamas, niurzgėdamas, įkyrėdamas - reikalaudamas dėmesio, kurio visi jam šykšti. Pasakoja nelyg susidrovėjęs, švelniai, maldaudamas paguodos. „Aš buvau įžymus, vaikeli„,- tyliai sako Merginai. Šneka, kartais nutildamas ir tuo nokautuojančiu liūdnu „bagdonišku“ žvilgsniu iš padilbų žvelgdamas į visa aplinkui (ir būtent tada, ko gero, jautriausiai apie save pasipasakodamas - apie savo liūdesį, vienatvę, atskirtumą, kuris kitais atvejais, regis, ne visada pasimato, pasigirsta, pasijunta pro tą išorinių aksesuarų tinklą)... Aišku, Bagdonas gali šią nejaukią keistuolio atkirstojo istoriją pripildyti - paversti ypatingu likimu.
Kita vertus, galbūt viskas yra kur kas paprasčiau. Galbūt šis Minetis tiesiog yra aktorius, kuris „nekenčia pažangos„, yra pavargęs nuo jos. Ir tiesiog vaidina - iliustruoja - tai, ką parašė Bernhardas,- lemtingą akistatą su nepasisekusiu gyvenimu. Tai buvo tik kaukė,- tarytum sako finale, kai išsitraukia iš lagamino „baisiąją“ Ensoro kaukę ir prisideda ją prie savo veido, tyliai stebėdamas į sceną besirenkančias kitas „kaukes" - įvairių personažų kostiumais pasipuošusius Mažojo aktorius.
