Suvaldytas „Chaosas“ ir griežtieji „Fundamentalistai“

Helena Autio-Meloni 2012-01-05 Teatteri, 2011, Nr. 8

aA

Svarbiausiame Suomijos teatro žurnale „Teatteri-lehti” pasirodė daugelio projektų iniciatorės ir suomių dramaturgijos propaguotojos Helenos Autio-Meloni straipsnis apie „suomiškąjį” Lietuvos dramos teatrų sezoną.

Naujasis teatro direktorius Martynas Budraitis ir naujasis meno vadovas Audronis Liuga Lietuvos nacionalinį teatrą naujina aktyviai, žvilgsnį nukreipdami ir į Suomiją. Viena spalio mėnesio savaitė neoficialiai buvo skirta Suomijai: įvyko Mikos Myllyaho „Chaoso” ir Juhos Jokelos „Fundamentalistų” premjeros, programą pratęsė Kristiano Smedso režisuotas spektaklis „Liūdnos dainos iš Europos širdies”. Tuo pat metu Kauno dramos teatre buvo parodytas Jono Jurašo režisuotas Sofi Oksanen „Apsivalymas”, o Vilniaus rusų dramos teatre rengiamas Anos Krogerus „Iš meilės man”. Tikras suomių bumas - verta pažiūrėti! Čia atkreipsiu dėmesį į dvi matytas premjeras.

Lietuvoje gyvenanti, Rusijoje gimusi ir Jeilyje mokslus baigusi režisierė Yana Ross autoriaus Mikos Myllyaho tekstą pertvarkė griežta ranka. Režisierė sako išbraukusi maždaug trečdalį pjesės teksto ir papildžiusi jį dialogais, atsiradusiais per aktorių improvizaciją. Ross nepakluso Myllyahui ir tuo požiūriu, kad fiziškai ne visus pjesės veikėjus išvedė į sceną. Šeši puikūs aktoriai sukasi šiandienos „juodojoje skylėje” su kalbėtojų pakylom, kapučino kava, tekstų kopijomis, reklamomis ir mikrofonais.

Spektaklio stilingumą atskleidžia vien nedidelės scenos vaizdas: jos sienos bei grindys padengtos juoda medžiaga su užrašais, panašiais į matematikos formules ant mokyklinės lentos, bet atidžiau įsižiūrėjęs pamatai, jog tai kavinės meniu su kainomis. Scenos gale kabanti žalia mokyklinė lenta vėliau pavirsta įspūdingu videoekranu, kurio vaizdai su stropiomis skruzdėlėmis, gėlių žiedais ir plūstančiomis bangomis nustato ritmą,kuriuo keisis aktorių jausmai. Spektaklio garsiniam fonui panaudojamas kasdienybės chaoso keliamas triukšmas. Materialiausias scenovaizdžio lygmuo - mokyklos klasė su suolais - sugrąžina vaikystės išgyvenimus, čia pamatome mokytoją, kuri užveda suomių liaudies dainą. Mokinių „juodosios dėžės” - tai suolo turinys, atskleidžiantis apie mus viską, norime to ar nenorime.

Įtikinantis aktorių darbas, stilinga ir tikslinga scenografija, vizualiai drąsi ir psichologiškai įtaigi režisūra piešia mūsų laikų ir mūsų pačių paveikslą. Pasak Yanos Ross, „valdžia ir ekonomikos elitas manipuliuoja ir perorganizuoja visuomenę globalios katastrofos metu. Šoko apimtam žmogui lengva įpiršti naujus poreikius ir vertybes. Žmogus įtikinamas, kad jis pats niekam negali daryti poveikio, nes „dabar - visuotinės krizės metas”. Mika Myllyaho linksminasi vaizduodamas mažojo žmogaus sutrikimą, bet kartu rimtai apmąsto ir galimybę -o jei vis dėlto.

Yana Ross spektaklio finalą kuria savaip. Myllyaho mums visiems trumpai parodo įmanomą galimybę, netikėtai ir teatrališkai tardamas „jeigu vis dėlto” ir sudarydamas sandėrį su įvarytais į kampą šių dienų lietuviu ir suomiu.

Režisierius Jonas Vaitkus savo ruožtu leidžia aktoriams kalbėti. „Fundamentalistų” efektas paremtas aistringu tekstu, ir Nacionalinio teatro fojė, pritaikytame spektaklio pastatymui, žiūrovai individo dramą stebi užgniaužę kvapą, susikaupę, ir nė vienas iš 70-ies per pertrauką neišeina. Katalikiškos šalies problemos tokios pat kaip kitų tikėjimų kraštuose, - ir čia religija gali pavergti, uždėdama žmogui pakinktus. Juha Jokela, Jonas Vaitkus ir puikūs aktoriai skatina lietuvių publiką pamąstyti apie blogį, vieno žmogaus daromą kitam, apie tai, prie ko priveda saviapgaulė ir šventeiviškumas, bet sykiu ir apie žmogaus stiprią viltį siekti geresnio, galimybę atrasti save ir savo kelią iš chaoso į laisvę.

Iš suomių kalbos išvertė Aida Krilavičienė

recenzijos
  • „Kabaretas Favela“: kai forma tampa turiniu

    Erdvinis spektaklio išskaidymas leidžia kiekvienam žiūrovui susikurti savitą patirties trajektoriją, o kartu formuoja įspūdį, kad „Kabareto Favela“ pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo konkretaus stebėtojo.

  • Meno žiurkių pragraužtas menas

    Kiekvienas veiksmas „Šūdmaloje“ yra apiplepamas ir apkaišomas žodžiais – turbūt tokiu būdu pasireiškia šūdmaliavimo konceptas. <...> Kyla nuogąstavimų: jei pasiduotų formos eksperimentams, tekstas rizikuotų tapti savo paties kritikos objektų auka.

  • Viename kūne nesutelpanti Madam Bovari

    Tai galbūt ir yra įdomiausias režisieriaus Oliverio Frljićiaus atsakymas Gustaveʼui Flaubert’ui: ne išsaugoti visą romano psichologinį sudėtingumą, o leisti Emai egzistuoti keliuose gyvenimo tarpsniuose ir kūnuose.

  • O ar kas nors čia tikra?

    „Vasarotojų karštinė“ neapsimetinėja tuo, kuo nėra: atėję pažiūrėti komedijos tokį rezultatą ir gaus. <...> Kas tikra visame šiame atostogautojų ir pramogautojų parade – tai akivaizdus aktorių mėgavimasis savo darbu.

  • Kai madam nedaro nieko, ką priklauso daryti madam

    „Madam Bovari“ pasigedau paties Oliverio Frljićiaus, jo laiko pajautos, nerimo ir gebėjimo pjauti ten, kur ir taip skauda. Ši versija – kaip pamoka mokykloje pagal programą, vis dėlto nutylinti tai, kas už programos.

  • Rožinis placebo gyvenimas

    Pastarojo laiko šaižių ir provokacijomis besimėgaujančių premjerų kontekste „Poveikis“ stebina tylia ir jautria režisūrine prieiga. <...> Veikiau kviečia pažvelgti niūriai realybei į akis nei leidžia žiūrovams būti užliūliuotiems rožinės placebo dozės.

  • Klaidžioti žavingame trolių Mumių pasaulyje

    Spektaklio „Troliai Mumiai. Kometa atskrieja“ kūrybinė komanda nesiekia dangstyti sudėtingų istorijos aplinkybių ir patirčių, o kviečia suprasti, kad gyvenime gražūs ir gąsdinantys jo aspektai dažnai eina išvien.

  • Artėjanti pabaiga aukštyn kojom

    Ryškiausia „Apverstos tikrovės“ dalimi galima laikyti dailininkės Sarah Mittenbühler sukurtus kostiumus. Kai kurių personažų kostiumai – kaip atskiri objektai (ypač išraiškingas Šamanas), o kai kurie – tiesiog modernios judančios skulptūros.