„... Taigi, kai nebelieka nieko - lieka pedagogika. Lavinimas. Saviugda. Savišvieta. Regis, tai byloja Henriko Ibseno pasažus interpretuojantis Jonas Vaitkus... “
Išsijungia masyvios, viso spektaklio metu raibuliavusios videoprojekcijos, avanscenos kairėje su dūmų kamuoliu, kurtinančiu trenksmu „išlūžta“, išsprogsta numanomos Stokmanų svetainės sienos dalis (paskutinė a.a. Jūratės Paulėkaitės žinutė kolegoms ir žiūrovams), karnavaliniai mitingai baigiasi, prasideda grynas teatrinis pianissimo - makabriška „Visuomenės priešo“ atomazga: Dainiaus Gavenonio vaidinamas daktaras Tomas Stokmanas su žvakide rankoje pusnuogis maklinėja po sceną sutemusiuose, minios nusiaubtuose savo namuose; jo duktė mokytoja Petra (Gabrielė Malinauskaitė) sugrįžta atleista iš darbo; vyresnysis daktaro brolis, miestelio valdytojas Peteris Stokmanas (Vytautas Anužis) praneša, kad daktaras nedelsiant atleidžiamas iš gydyklos gydytojo pareigų; daktaro uošvis, raugyklos savininkas, vietinis turtuolis Mortenas Kijilis (Juozas Budraitis) pareiškia, kad už dukros palikimui skirtus pinigus ką tik supirko nuvertėjusias gydyklos akcijas - ir dabar visa šeimos gerovė daktaro rankose; daktaro sūnūs Ijlifas (Dainius Jankauskas) ir Mortenas (Julius Paškevičius) sugrįžta iš pamokų su žinia, kad jiems bent keletą dienų būtų naudingiau nesirodyti mokykloje; laisvos ir nepriklausomos spaudos atstovai, „Liaudies šauklio“ redaktorius Hovstadas (Paulius Tamolė), laikraščio bendradarbis Bilingas (Edgar Bechter) drauge su miestelio namų savininkų bendrijos pirmininku nuosaikiuoju šventakupriu Aslaksenu (Darius Meškauskas ir Rimantas Bagdzevičius) šantažuoja daktarą, neva jis sąmoningai paskleidė gandus apie užnuodytą, užterštą gydyklos vandenį, kad jo uošvis galėtų pigiai supirkti akcijas, ir siūlo būdus, kaip šį reikalą sutvarkyti („viešoji nuomonė - kintamas dydis“); laivo kapitonas Horsteris (Remigijus Bučius), žadėjęs daktarą su šeima išplukdyti į šiltesnius, saugesnius Naujojo pasaulio krantus, pareiškia, kad tai nebeįmanoma - po daktaro „išsišokimų“ keičiasi jam laivą nuomojusio Urmininko (Ramutis Rimeikis) planai.
O ką veikia ištikimoji ponia Stokman (Viktorija Kuodytė), vis bandžiusi įpūsti sveiko proto savo vyrui, išmokyti jį gyventi šiame „partijų programų“ arba, kitaip tariant, „maltos melo mėsos“ prikimštame pasaulyje?.. Pirmo veiksmo viduryje kaip merkantiliška, prityrusi brolienė puola bučiuoti ranką miestelio valdytojui, vėliau, supratusi, kad „teisybės ištroškusiam“ savo vyreliui sveiko proto įskiepyti neįstengs, - su „amputaciniu“, spilbergišku, ant metalinių spyruokliuojančių kojūkų strykčiojančiu onirišku sūnaitėliu Mortenu sušoka mirštančios gulbės šokį skambant Camille´o Saint-Saenso „Gulbės“ fragmentui, o spektaklio pabaigoje su iš kažin kur susirinkusiais vaikučiais prie kairiajame scenos kampe stirksančio fortepijono ima solfedžiuoti. Tarytumei gerybinė auklė iš legendinių „Muzikos garsų“.
Taigi, kai nebelieka nieko - lieka pedagogika. Lavinimas. Saviugda. Savišvieta. Regis, tai byloja Henriko Ibseno pasažus interpretuojantis Jonas Vaitkus.
Tiesa, pritūpęs tarp nudriskusių mažylių romus akiniuotas daktaro sūnus Ijlifas, prieš prasidedant finaliniam-choraliniam-dangiškam „Visuomenės priešo“ solfedžio, sopulingai paklausia D. Gavenonio Stokmano: „O ką mes darysim, kai tapsim laisvi ir kilnūs?..“ Klausimas totaliai bankrutavusiam protagonistui, tupinčiam absoliučioje desperacijoje, be abejo, provokacinis. Stokmano atsakymas - „pjausim tuos pilkuosius vilkus“ - neįtikina. Tokia yra išvirkščioji Vaitkaus-Ibseno ištarmė. Tamsioji tiesos pusė. Kaip ta juoda polietileno plėvė, rūškanų apsaugininkų užtraukiama išilgai avanscenos.
Scenoje - atletiškas buitinis-psichologinis-antikinis balaganas: sveikatingi mauduoliai su baltais frotiniais chalatais ir susuktais rankšluosčiais ant galvų, čirškinamos dešrelės, trijų blizgių mergužėlių disco (ansamblio „Trylika“ atlikėjos INdY, TiNA, DiNA), repo grupės „Contrast“ lyderio E. Bechter stūgavimas, karuseliniai Jurgos Kalvaitytės špagatai, ritmizuotos skanduotės, karstymasis sienomis, ritualinis-letalinis alpinizmas.
Videoprojekcijoje - tolimų egzotiškų kraštų kurortų pakrantės su šiaudinėmis trobelėmis, povandeninėse melsvybėse nardantys rykliai, gatvės grindiniu plaukiantys neišsiųsti laiškai, tartum beverčiai bergždžiai pro šalį praplaukusio gyvenimo popiergaliai. Režisierius šiuosyk dirba be pustonių, ima jėga, prievartauja tarytum gerai išsiilsėjęs štangistas. Belieka atsipalaiduoti ir jausti malonumą.
Tokiame vizualinio beprotnamio fone skleidžiasi kraupi Ibseno-Vaitkaus parabolė: siautėja partijų, kontorų vergai - iškrypėliškas, kiaurai prapuvęs J. Budraičio ponios Stokman patėvis; egzaltuota, afektinė Stokmano dukra Petra; sklidini nuosaikaus sąmoningumo ir saikingo nuosaikumo savaip tyri ir švelnūs monstrai D. Meškausko ir R. Bagdzevičiaus (abu puikūs) Aslaksenai; nesėkmingai už neįgalaus teisuolio nutekėjusi „ofeliška“ V. Kuodytės ponia Stokman; tvarkingai pasitempęs, uniformine lazda bemaskatuojantis vampyriškas vietinės reikšmės mafijozėlis viršininkėlis V. Anužio miestelio valdytojas; vilkšuniškas, briliantinu gerai suteptas „Liaudies šauklio“ redaktorius Hovstadas; pagaliau D. Gavenonio Stokmanas - įmetėjęs papunis, tragiškasis kvailelis-jurgelis-meistrelis, iki trijų pirštų kombinacijos sukarikatūrintas naujųjų laikų Edipas („mes nugalėsim, kai tik bus sutaisytos mano kelnės!..“).
Tai ne žmonės, tai plakatai, iškabos, transparantai, sergantys žvėrys, paliegę demonai, nukvėšę apsidraudėliški gladiatoriai dvigubu amfiteatru apjuostoje Nacionalinio dramos teatro didžiojoje scenoje.
Avinjono Popiežiaus rūmų kieme šitas spektaklis vaidinamas, ko gero, nebus - tai vietinei rinkai skirtas lokalus stipriai užnuodytas produktas, kuriame galima užuosti to, dar sezono pradžioje pažadėto „naujojo poveikio“ pradus.
Na taip - J. Vaitkus tarsi šaltakraujiškas serijinis žudikas su gerai išgaląsta tragiškai didaktiška ir tragikomiškai idealistine H. Ibseno geležte kumštyje atsuka „veidrodį“ į mus pačius. O vaizdelis nekoks: taip ir gyvenam, kasdien maitinami laisvos ir nepriklausomos spaudos - senos užkietėjusios prostitutės, apsigobusios tyros, nekaltos mergelės drapanom; valdomi grubių, brutalių kukurbezdalių, sumanių sutenerių - prezidentūrų, prezidentūrėlių, vyriausybių, seimų, savivaldybių, savivaldebilybėlių; kasryt ir kasvakar srebiame juodą užnuodytą vandenį, nes esame kompaktiškoji dauguma, mėšlinos biblinės kiaulės, nuo skardžio puolančios žemyn, seni ožiai jaunuolyne moralinio skorbuto pagadintais protiniais dantimis, mirštančio pasaulio griuvėsiai...
Nes tik šitaip ekonomiškai ir politiškai apsimoka, nes taip sutvarkyta „iš viršaus“, nes esame praskolintos, bankrutuojančios, radioaktyvios „gydyklos“, kuri vadinama Lietuvos Respublika, pacientai. Ir jokie išsišokėliai stokmanai čia nereikalingi. Tegul važiuoja, kur nori. Sienos seniai atviros.
Tai ką daryti?.. Ogi padainuokim, pasolfedžiuokim... Apkvailinti, suvargę ir nuskurdę. Ne taip, kaip 1988-aisiais ar 1989-aisiais su vėliavom ir paleliojimais, o po vieną arba mažomis grupelėmis: užgesinę šviesas, užsitraukę užuolaidas, atsukę dujas, prie žvakių, tylint trimitams ir būgnams. Jau metas. Kito kelio nėra.
