Mūsų teatro Statytojas Solnesas Jonas Vaitkus savo naujo spektaklio „Visuomenės priešas“ raktinius žodžius iškėlė ant Vilniaus miesto stendų. Ryšulį panašių raktų gauname ir atėję į spektaklį, ir spektaklio metu. Tribūnas režisierius rodo plakatišką spektaklį, Henrikas Ibsenas skamba kaip revoliucinė agitka, o mes, susėdę aplink šitą cirko areną, tampame pilkąja dauguma, liaudimi, visuomene.
Bėda ta, kad fortissimo vykstantis spektaklis tai daugumai patinka, kad šiuo atveju suartėjimas su teatru tampa, sakyčiau, fiziniu, fiziologiniu, o ne dvasiniu procesu. Kadaise Kauno dramos scenoje aukštus saulės bokštus mėginęs statyti Solnesas eina atatupstas, su malonumu griauna ir šypsosi. Ar griauna profesionaliai?
Žiūrovai sėdi ir salėje, ir scenos gilumoje. Aktoriai savo darbui turi scenos ruožą, pagilintą nusileidžiančių grindų ir paaukštintą kopimo kablių ant šoninės sienos bei vaizdo ekrano (teatro kūrėjams - tai nuostabus dimensinis išradimas, kuris, deja, kaip tik suplokština sceną). Ir ten, ir ten sėdintis žiūrovas gali patirti genialų Jūratės Paulėkaitės scenografijos stopkadrą: prieblandoje į abi puses nuo scenos ir virš jos kabančio ekrano kyla identiški, vos vos žmonių figūromis mirguliuojantys amfiteatrai - ekranas pasąmonėje atstoja veidrodį - ir tuomet jautiesi žvelgiąs anapus, į save patį.
Fokusuojanti masuotės blaškomą dėmesį (ekrane sulėtėja net sunkūs norvegiški vandenys) yra ir kompozitorės Ramintos Šerkšnytės muzika, kuri ima viršų, kai per vakarienę susitinka ir susikerta du broliai Stokmanai.
Galbūt gerais, profesionaliais galima vadinti ir balaganiškus pagrindinių herojų vaidmenis, ypač tų artistų, kuriuos išugdė Klaipėda ir pasivogė Vilnius. Ieškodama ir nerasdama scenoje nė vieno, kaip dabar sakoma, 3D vaidmens, perverčiu Ibseno pjesę. Gal ji sudūlėjo (parašyta 1882 m.) ir ją reanimuoti galima tik šitaip intensyviai, sutirštintai komikuojant? Nieko panašaus, Ibsenas, taip sakant, tebesėdi savo garbingame dramos reformatoriaus krėsle, o jo parašyti vaidmenys įspūdingai skulptūriški, keliantys asociacijas su jo tėvynainio G. Vigelando kūriniais. Ir jokiu būdu - ne juokingi. Tačiau režisierius, nuolat ieškodamas kontakto su publika, akcentuoja pažeidžiamiausias (juokingiausias) Ibseno pjesės vietas, pvz., daktaro Stokmano (akt. Dainius Gavenonis) monologą apie plebėjus ir aristokratus, gatvinius šunelius ir pudelius ar kvietimą naikinti liberalų partijos vadus, - ir, žinoma, sulaukia iš salės suglumimo ir juoko. Laikas dabar yra plakatiškas ir negilus, - teigia spektaklio autoriai, - todėl kelkime transparantus, kad visi geriau matytų, išrėkime herojų tekstus, kad visi geriau girdėtų. Ir mes uoliai vykdome režisieriaus užduotį - tikrai taip, matome ir girdime! Tampame paklusnia dauguma, kuriai diriguoja režisierius.
Nors Ibsenas štai rašo: „Melas, kad tiesa yra ten, kur yra dauguma... Tokia tiesa netrunka tapti melu... Tiesos, pripažintos daugumos, panašios į pašvinkusią mėsą...“
Taigi tampu dauguma ir spektaklį priimu kaip akciją, kaip apgalvotą scenografės ir režisieriaus tandemą, per kurį ieškoma suartėjimo su žiūrovu, „kūniško buvimo kartu“ (J. Paulėkaitė). Tuomet apmaudu, kad scenografės „gulbės giesme“ tapo papolitizuotas, papipirintas farsas iš Ibseno. (Beje, spektaklyje įvyksta jaudinantis in memoriam Jūratei, tik kelias minutes trunkantis duetas, kuriame daktaro Stokmano žmona atsikelia nuo grindų ir basom kojom mėgina šokti adagio su savo motorizuotu sūnumi pagal C. Saint-Saenso muziką.)
Buvimo kartu išsiilgusiai scenografei ilgai teko dirbti vadinamajame režisūriniame teatre, kuris net aktorių kūnus ir jų emocijas nusavina ir paverčia daugiau ar mažiau tobulais instrumentais. Susitapatinimas, aktoriaus ir žiūrovo „vienas kūnas“ tokiame teatre - retas įvykis. Manau, kad režisūrinis teatras užsiaugino aukštą ir storą „ketvirtąją sieną“ nuo žiūrovų. Jau vis dažniau teatralams norisi ją sugriauti - negriūna, ir gana. (Turiu galvoje ieškantį, meninį teatrą, o ne teatrinį popsą, kuris sienų išvis neturi.)
Daugumai skaitytojų, kurie dar nematė „Visuomenės priešo“, turbūt nereikėtų išduoti, kaip efektingai jis pasibaigia. Nacionalinio dramos teatro scenoje to dar nebuvo (vaikai, kuriuos kažkas protingesnis moko sudėti raides ir garsiai draugiškai slebizuoti - ak, ak, geriau nepriminkite, kur! - jau buvo).
Deja, vis dažniau atrodo, kad viskas jau buvo, kad mažai kas beliko, viskas išrodyta. Visi daiktai sunešti į sceną ir vėl išnešti iš jos... Visuomenės priešo paieškos tėra tuščias žaidimas. Ibseno apdainuotus aukštuosius Solneso bokštus ir gydančius Stokmano vandenis atrasi nebent danguje.
