Veronos „masofkė“ prieš žvaigždes

Ingrida Daunoravičiūtė 2005-10-14

aA

Iš komentaro viename portale: „buvo smagu paveizet i aatejusius pizonus ir visus kitus naujuosius lietuvius, kuire susiruose mat pasikulturint:) bet cia tik tarp kitko juk zmogus tep ir sutvertas - kritiskai viska vertinti bet jie irg daug darbo i tai sudejo“. „Bet kai zmogus moka uz regini tokius pinigus - tai tokiu bajeriu tikrai neturejo buti ir dar tai butu buves eilinis koncertas su vaidybiniais elementais - jei ne keistuoliu teatro kolektyvas“ (kalba netaisyta – I.D.).


Taigi, kartais recenzentui tiesiog nusvyra rankos ir, nenorint teksto „vynioti į vatą“, tenka pasitelkti tautos balsą. Gerai, kad yra internetas ir jo jokiais skrupulais nesuvaržyti komentatoriai, šį kartą vienu ilgu sakiniu išsakę visą 2005 spalio 8 ir 11 d. reginio „Meilė ir mirtis Veronoje“ esmę.


Egzotiški potyriai apninka susiliejus su minia ir kulniuojant link garsiosios Vilniaus „Siemens“ arenos. Beje, tikiuosi, kad profesinis smalsumas daugiau niekada manęs nebeatves į šį „kultūros tvartą“. Nedėkinga menams, nejauki, nyki arena – sunku įsivaizduoti, kas tokį angarą gali pripildyti kūrybinio karščio,– nebent tik kokios meistriškai sužaistos sporto rungtynės...


Smarkioji komentatorė „dratelės“ slapyvardžiu „kultinės roko operos“ „Meilė ir mirtis Veronoje“ publiką apibūdino kaip „pižonus ir visus kitus naujuosius lietuvius“ – ką gi, belieka tik galvą nulenkti prieš tokį jaunatvišką maksimalizmą. Aš niekada neišdrįsčiau patikėti, kad tūkstančius žiūrovų talpinanti „Siemens“ arena premjeros vakarą buvo sausakimša tikrų naujųjų lietuvių. Anaiptol, greičiausiai tos mielos šeimyninės poros, guvios paauglių grupelės ir šiaip organizuotai autobusais iš visos Lietuvos suvažiavę žmonės buvo tik eilinės reklamos aukos. Visagalė, estetinių, etinių ir apskritai jokių skrupulų neturinti lietuviška reklamos mašina į „Meilės ir mirties“ „piarinę“ mėsmalę sumetė visus įmanomus ingredientus – amžinybė, nemirtingumas ir tauriausi jausmai čia susimaišė su legenda, titanišku kūrybos darbu, įvairiausio kalibro lietuviškos popscenos žvaigždutėmis ir prėskais prodiuserio palinkėjimais mūsų širdims plakti smarkiau ir karščiau....


Akivaizdu, kad mano ir komentatorės širdys nuo „titaniškų“ roko operos kūrėjų pastangų neužsiliepsnojo, nežinau, ar daug žiūrovų savo didingo reginio sukrėstos sielos giesme prisidėjo prie projekto vadovės pašlovinto „gražiausio lietuviško himno meilei“. Abejoju, nes atėjus į tokį reginį galima susirasti ir geresnių užsiėmimų – pagurkšnoti renginį pristačiusio sidro, pauostyti rožę, kurią gavo kiekvienas pirkęs tą sidrą, paklausyti puikios kompozitoriaus Kęstučio Antanėlio muzikos. O tekstu ir vaizdu pasigrožėti nelabai išėjo, nes, kaip paminėjo dratelė, „technika strigo“ – mikrofonai gedo, ekranai mirguliavo, videoinstaliacija išskysdavo, bet tai irgi šiokia tokia atrakcija.


Per pertrauka susitikę su kolega nostalgiškai padūsavome – ach, 1982-ųjų Jaunimo teatro „Meilė ir mirtis Veronoje“, och, 1996-ųjų Kalnų parke matyta „Meilė ir mirtis“... Ką gi, gal mes ir buvome tie pižonai, matę ir tą, ir kitą, ir dar daug kitų „Meilių ir mirčių ...“, o į šitą atslinkom tik profesinio smalsumo vedini ir gavom per nosį – bebalsis Romeo, gal už savą mega-žvaigždės statusą vienintelis įspraustas į labai madingus džinsus, strapaliojo scenoje aplink egzotiškai lietuvių kalba grebluojančią truputi mažesnio kalibro žvaigždutę Džiuljetą, o mes turime perskaityti tame kažkokias prasmes?


Kolegė „dratele“ savo pasisakymą pabaigė taip: „masofke buvo nereali ar bent kas nors atkreipet i juos demesi - ar paplojot jiems ar tik veizejot pop zvaigzdes ir lauket na kada gi jos susimaus“.


Norėčiau viešai jai atsakyti – paplojau, tik ne kaip „masofkei“, o kaip tikrom lietuviškos teatro scenos žvaigždėms. Ir netgi išdrįsau į akis pasakyti režisieriui Aidui Giniočiui, kokį puikų kursą jis auginasi – jo dabar ketvirtame LMTA kurse studijuojantys busimieji aktoriukai profesionalumu ir atsidavimu tam, ką daro scenoje, užgožė popžvaigždeles. Gal dar keletas metelių – ir vis tik teks susiliejus su minia kulniuoti į tą „Siemens“ areną, jau pasižiūrėti tikrų Giniočio užaugintų lietuviškos scenos žvaigždžių?

recenzijos
  • Pakibęs tarp praeities ir dabarties

    Vilniaus senojo teatro transformacijos – jau atskira tema, tačiau spektaklyje „Toli toli“ paliečiamas įdomus aspektas – kaip tuos pokyčius išgyvena ir supranta aktoriai ir teatro kolektyvas.

  • Nesmurtinė lėlės prigimtis

    Kone pramoginio žanro siausmas, idealiai tinkamas restoranų aplinkai, virsta aktorę transformuojančia terapija, o daugeliui gerokai įkyrėjusi Édith Piaf muzika – artefaktu, kuris leido ištverti baisiausias gyvenimo minutes.

  • Iščiupinėjant, išglostant kūnus

    Čia vyksta intymi pažintis: scenoje šie kūnai turi pakankamai laiko vienas kitą atidžiai apžiūrėti, apčiupinėti ir nuglostyti. Pasitikėjimui sukurti tarp veikiančiojo ir žiūrinčiojo taip pat paliekama užtektinai laiko.

  • Be pauzių

    „When the bleeding stops“: spektaklis čia reikalingas kaip susitikimo forma, atvirumo įrankis. Kol kiekviename kambaryje neįvyks daugiau atvirų, gėdos atsikračiusiųjų pokalbių, dar ilgai šis projektas nenustos būti aktualus.

  • Apie sustojimus, atsisveikinimus ir pažadus

    Spektaklis „Arrivederci“ yra atsisveikinimas. Atrodo, kad režisierius ne tik referuoja, bet ir bando užbaigti kituose spektakliuose („Jona“, „Makbetas“, „Sala, kurios nėra“) pradėtas dramaturgines linijas.

  • Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?

    Keistumas meno kūrinyje savaime nėra trūkumas, dažnai net priešingai, bet „Fermentacijoje“ jis tiesiog nuobodus. Siužeto posūkiai ne stebina, o smegenų ekrane įžiebia užrašą KPŠ.

  • Mirtis lietuviškame užmiestyje

    Nurodoma, kad Jasinsko ir Teteruko režisuota „Chroma“ – „pasakojimas apie kalbos, vaizdo ir žmogaus grožio troškimo ribas“, tačiau man spektaklis suskambėjo kaip engtų ir neigtų jausmų prasiveržimas.

  • Komedijos gimimas iš žaidimo dvasios

    Reikia labai įtempti valią, kaip sako spektaklio Kantas, norint įžvelgti pjesės aktualumą. Todėl sakyčiau, kad Koršunovas su Mažojo teatro aktoriais ir komanda iš pjesės ne tik išsiurbė visus vertingiausius syvus, bet ir kilstelėjo ją.